Wislawa Szymborska

Šiais 1996-ais Nobelio premija buvo paskirta lenkų poetei. Ta proga ir pristatome ją. Jos eilėse - paradoksas; o visi jie pasižymi didaktine pakraipa. O "Atlantidoje", - ir kažkokia karti tiesa apie šiuolaikinę aplinką.

Taip, nereikia užmiršti, kad apie Nobelio premijos kuluarus jau seniai sklando įvairūs gandai ir gandeliai. Tačiau nereikia užmiršti, kad "Iškilus vertimas, kaip ir iškilus originalas, pasitaiko labai retai - gal net dar rečiau" (Niels Brunsc). Gal tai paaiškina, kodėl kai kurie tekstai, įvertinti Nobelio premija, galėtų būti apibūdinti, kaip vidutiniški ar net silpnoki. Ir dar "Mūsų laikų genijus ... reklamos produktas" (Iš "Svetimų" manifesto).

Šiame puslapyje galite perskaityti tris Wislawos Szymborskos eilėraščius ("Atlantida", "Netikėtas susitikimas" ir "Geriant vyną") vertimus į lietuvių kalbą.

       Atlantida

     Gyveno ar negyveno.
     Saloje ar ne saloje.
     Vandenynas ar ne vandenynas
     prarijo juos arba ne.

     Ar kas ten ką mylėjo?
     Ar ten kas grūmės su kuo?
     Atsitiko viskas ar nieko
     ten arba ne ten.

     Septynetą miestų skalavo marios.
     Ar iš tikrųjų?
     Visi norėjo būti nemarūs.
     Kas tai įrodys?

     Neišrado parako, ne.
     Išrado paraką, taip.

     Abejotini. Hipotetiški.
     Nepalikę ničnieko doro.
     Neišsprūdę iš žemės, vandens,
     iš ugnies ir oro.

     Neįtilpę į akmenį
     ir į lašą lietaus.
     Nesugebą kaip reikiant
     įspėt ir sudraust.

     Meteoras nukrito.
     Ne meteoras.
     Vulkanas išsiveržė.
     Ne vulkanas.
     Kažkas kažką šaukė.
     Niekas nieko.

     Toje plius minus Atlantidoje.

   Netikėtas susitikimas

    Esame labai malonūs vienas kitam,
    sakome, kaip miela susitikti po tiek metų.

    Mūsų tigrai laka pieną.
    Mūsų ereliai vaikšto pėsti.
    Mūsų rykliai skęsta vandeny.
    Mūsų vilkai žiovauja prieš atviras narvo duris.

    Mūsų gyvatės nusimetė žaibus,
    bezdžionės - įkvėpimą, povai - plunksnas.
    Šiksnosparniai jau seniai išskrido iš mūsų plaukų.

    Nutylame per pusę žodžio
    beviltiškai šypsodamies.
    Mūsų žmonės
    nemoka kalbėti.

   Geriant vyną

    Tu žvilgsniu davei man grožį,
    jį pasiėmiau kaip savo
    ir lyg žvaigždę nurijau.

    Mielo akyse tapau aš
    kūriniu jo išgalvotu.
    Šoku aš, linksmai skrajoju -
    juk sparnai išaugo man!

    Stalas - tikras, vynas - irgi,
    ir taurelė nepakitus
    stovi ant to stalo tikro.
    Aš gi mielo išgalvota -
    lyg šerdies, visa - ir pačiai
    net juokinga man dėl to.

    Aš su juo plepu, kaip moka
    skruzdėlės gražiai mylėtis
    po gėlės rausvu žvaigždynu,
    saikstausi, kad baltai rožei
    kartais tenka padainuot.
    Ir juokiuos, palenkus kaklą,
    tarsi paslaptį didžiausią
    būčiau aš atskleidus; šoku,
    šviesomis visom žėruoju
    ir liepsnoju viltimi.
    Juk Ieva iš vyro kaulo,
    ir Kipridė - ta, iš putų,
    išmintingoji Minerva -
    iš gausios šeimos dievų -
    buvo už mane tikresnės.

    Bet kai nusuki tu žvilgsnį,
    atspindžio ant sienos ieškau;
    kur kabėjo tas portretas,
    vien tik vinį aš matau.