Boružės išgelbėjo Nigerį

Iš Irano atvežtos „dievo karvytės“ (Chilocorus bipustulatus, dvidėmio spragšio rūšies) nuo visiško sunaikinimo išgelbėjo Nigerio palmių miškus, įveikdamos jų kenkėją svėriką (Parlatoria blanchardi, palmių skydamarį). Mat kai kurios boružių rūšys ir svėrikai yra mirtini priešai. Tačiau Nigeryje boružių buvo labai mažai. 7-me dešimtm. šie vabalėliai gausiomis kolonijomis aplipo palmių lapus (ypač Airo regione), siurbė medžių sultis ir vertė medžius džiūti. Cheminiai pesticidai buvo neefektyvūs ir brangūs, todėl buvo nutarta importuoti keliasdešimt tūkstančių ir apgyvendinti labiausiai pažeistose vietovėse. Juk šaliai, smarkiai nukentėjusiai nuo sausros, palmių miškų išsaugojimas buvo nepaprastai svarbus. Datulės teikia pluoštą audiniams, statybinę medžiagą, o svarbiausia – ir gerą maistą. Jų lapai tinka namų stogų dengimui. Atvežtosios boružės ne tik priprato prie naujų sąlygų, bet ir ėmė daugintis ir sunaikino kenkėjus, nors ir jautrios karštam klimatui (tad priverstos vengti vėjo ir nuolat ieškoti joms tinkamo mikroklimato). Šis atvejis papuolė į vadovėlius kaip sėkmingas biologinės apsaugos pavyzdys.

Mokslo apžvalgos apžvalga,  1998.04.02

  • Vos spėjo atrasti Mėnulyje vandenį (nors tai dar reikia įrodyti; taip pat žr. Mėnulyje yra vandens), o japonų aplinkos Tyrimų Institutas jau sudarinėja būsimųjų kolonistų valgiaraščius ir kuria planus, kaip auginti ryžius Mėnulyje.

    O kiek to vandens? NASA tvirtina, kad jo yra mažų mažiausiai 10 milijonų tonų, o gal net ir 300 milijonų tonų. Ryžių pakaks!
  • Mūsų spėjamų protėvių (homo erectus) 700 tūkst. senumo kaulus rado Flores saloje (Nature vol.392, p.173; plačiau žr. Žemiausi žmonės), esančioje netoli Javos salos.
    Kaip jie ten atsidūrė?  Ogi atplaukė, nes turėjo įveikti mažų mažiausiai 19 km sąsiaurį, skiriantį nuo artimiausios salos. Išvada - homo erectus buvo ne tokie kvaili, kaip mes manėme, ir mokėjo ne tik pagaliais švaistytis, bet ir laivus statyti.

    Beje, kai kurie istorikai teigia, kad homo erectus nebuvo mūsų tiesioginiai protėviai. Per daug protingi, kaip tiems laikams. Galimas daiktas, kad mūsų protėviai tuo metu buvo žymiai kvailesni - gal todėl ir išliko :)
  • O kas gi buvo mūsų protėviai? Ogi žmogėdros. Pastaruoju metu ši teorija tampa vis labiau populiaresnė tarp antropologų. Šio amžiaus pradžioje irgi taip buvo manoma, bet tarpukario metais taurusis humanizmas laimėjo ir buvo pradėta manyti, kad žmogiena buvo labai reta išimtis mūsų protėvių valgiaraštyje. 1967 metais Cristy Turner's*), betyrinėdamas 30 indėnų, žuvusių Arizonoje prieš 400 metų, kaulus, nustatė, kad jie ne žuvo mūšyje, bet buvo tiesiog suvalgyti. Ir prasidėjo... Perkasę visą Arizoną, mokslininkai pradėjo manyti, kad ištisa gentis (Polacca Walsh) buvo sistemingai Anasazi genties išgaudyta ir iškepta. Anasazi genties žmogėdrų palikuonys dabar vadinasi Hopi ir Pueblo indėnai.

    Kita istorija yra apie tai, kaip 1835 metais maoriai, gyvenantys Naujojoje Zelandijoje, užgrobė Rekohu salas ir per kelerius metus išgaudė ir suvalgė visus vietinius Morioris genties žmones. „Nė vienas neišsigelbėjo. Kodėl? Taip turėjo būti pagal mūsų papročius“, - išdidžiai pareiškė vienas maoris. Pagal kokius papročius? Gal tiksliau būtų „pagal mūsų įpročius“, nes kelerius metus trukusi puota buvo akivaizdziai ne ritualinis paprotys (suvalgyti nugalėtą priešą, perimant jo jėgą). Tiesiog Morioris gentis buvo panaudota kaip nauja kiaulių veislė.

    Pastebėjau, kad praėjusiais metais padaugėjo straipsnių apie mūsų protėvių kanibalizmą. Pasirodo, ši nuomonė po truputį išstumia pirmapradžio humanizmo teoriją ir tampa vyraujančia tarp antropologų. Dar ne taip seniai buvo manoma, kad kaltinimai kanibalizmu buvo propagandos reikalas ir visada taikomas kaimynams: „Romėnai tvirtino, kad bretonai - kanibalai. Bretonai teigė, kad senovės airiai valgė vienas kitą. O štai Henris Kisindžeris iš Leonido Brežnevo išgirdo, kad kiniečiai irgi buvo žmogėdros“. Bet gal tai teisybė, o ne prasimanymai?

    Kas nori apie tai daugiau sužinoti - siūlau New Scientists 1998, No 2125, kovo 14 dienos.
    P.S. Prisiminiau straipsnį, skaitytą pries keletą metų, kuriame gana įtikinamai buvo tvirtinama, kad mūsų labai tolimi protėviai buvo maitėdos. Išties gražus mūsų kilmės paveikslėlis. Pradedu abejoti, ar mes kilome iš beždžionių. Per daug kilminga praeitis būtų!
    P.S.2. Tiems, kas domisi Kastaneda. Žmogėdros indėnai gyveno kaip tik tose vietovėse, kurias aprašo Kastaneda :))) Gal ir dabar dar gyvena.
  • Dar viena panacėja.  Amy Lee**) iš Pietų Kalifornijos un-to atrado, kad azijiečiai mažiau serga vėžiu ir tai susiejo su sojos pupelių dieta. Jis aiškina taip: „Kai vėžinė ląstelė pradeda augti per daug sparčiai, jai pradeda trūkti deguonies ir gliukozės, tiekiamos krauju. Tada ląstelė siunčia cheminį SOS signalą, o jį gavęs organizmas užaugina papildomas kraujagysles. Buvo pastebėta, kad cheminė medžiaga genisteinas blokuoja šiuos signalus ir tada vėžinė ląstelė miršta iš bado“. O to genisteino yra sojos pupelėse.

    Ko gero, bus pranešta, kad tas genisteinas įsisavinamas tik su cholesterinu ir visa Amerika puls valgyti sojos pupeles, troškintas riebiame ir cholesterino pilname lietuviškame svieste ;)

    Parengė Algis Džiugys

    *) Kristis Turneris (Christy G. Turner II, 1933-2013) – amerikiečių antropologas, žinomas dėl savo dantų antropologijos, perimorteminės (mirties metu) tafonomijos (fosilizavimosi) tyrimų ir teorijų apie Amerikos žemyno apgyvendinimą trimis migracijos bangomis iš Šiaurės Rytų Azijos, kurias patvirtino genetiniai tyrimai. Apie 40 m. dirbo Arizonos valstijos un-te.

    **) Eimė Li (Amy S. Lee) - amerikiečių biochemikė, vėžio tyrinėtoja, Pietų Kalifornijos un-to (nuo 1979 m.) profesorė. Ji yra endoplazminio skrandžio tinklainio streso tyrimų pradininkė ir tyrusi žmogaus GRP78 (BiP) ir GRP94, proteinus, turinčius svarbų vaidmenį vėžio vystymuisi ir priešinimuisi vaistams bei chemoterapijai. Be to, ji tyrė, kaip genisteinas, kurio yra sojose, gali paveikti riziką susirgti vėžiu.

    Pirmieji dailininkai
    Kas rašoma ant lapų?
    Gyvenimas po mirties
    Manipuliacijos šviesa
    Mokslo apžvalgos apžvalga. 98.04.05
    Degtukai – trumpas, bet svarbus gyvenimas
    „Nemirtingų“ ląstelių istorijos vingiai
    Apie pelkę su pagarba ir meile
    Išslaptinti Arktikos duomenys
    Stresas ir adaptacija
    Prometėjo pėdsakas
    Žmogaus saviieška
    Senovės mechanika
    Trijų taisyklė
    Vartiklis