Teofrastas. Apie akmenis. Vartiklis

Iš Diogeno Laertiečio “Apie garsių filosofų gyvenimą, mokymus ir pasisakymus”

Teofrastas iš Ereso, Melanto (kuris buvo velėjas) sūnus, kaip tvirtina Atėnodoras „Pasivaikščiojimų“ 8-je knygoje, pradžioje savo gimtajame mieste klausėsi savo žemiečio Alkipo, vėliau mokėsi pas Platoną ir galiausiai perėjo pas Aristotelį; o kai tasai pasitraukė į Chalkidę, Teofrastas iš jo perėmė mokyklą 114-os olimpiados metais. Kalba, kad net jo vergas buvo filosofu, o to vergo vardas buvo Pompilas – kaip teigia Mironianas Amastrietis “Istorinių palyginimų” 1-je knygoje.

Jis buvo nepaprasto proto ir darbštumo žmogus; anot Pamfilo “Užrašų” 32-je knygoje pas jį mokėsi netgi komedijų rašytojas Menandras, o ir visa kuo kitu jis išsiskyrė pasirengimu padėti bei meile mokslams. Jį priimdavo Kasandras, jį kvietėsi Ptolomėjus; atėniečiai buvo tokie palankūs jam, kad kai Agnonidas išdrįso apkaltinti jį negarbingumu, tai pats vos išvengė bausmės. Jo pokalbiuose lankėsi iki 2000 mokinių. Laiške peripatetikui Fanijui jis, tarp kitko, sakė ir apie mokymą: „Nelengva parinkti pagal skonį net siaurą klausytojų ratą, ne tai kad platų. Skaitymai reikalauja pataisymų; o atidėti juos ir nelaikyti svarbiais – to negali pakelti jaunas amžius“. Tai tas pats laiškas, kuriame jis kažką išvadina pedantu.

Nepaisant viso to, teko ir jam kartu su kitais filosofais pasitraukti į tremtį, kai Sofoklis, Amfiklido sūnus, išleido įstatymą, kad niekas iš filosofų, mirties bausmės akivaizdoje, nevadovautų mokyklai be tarybos ir tautos sprendimo. Tačiau kitais metais jie sugrįžo, nes Filonas apkaltino Sofoklį įstatymų pažeidimu, o atėniečiai tą įstatymą atšaukė. Sofoklis nubausta 5 talantų bauda, o filosofams leista grįžti, tad ir Teofrastas sugrįžo ir gyveno kaip anksčiau.

Vadino jį Tirtamu, o Teofrastu (dievišku kalbėtoju) jį pavadino Aristotelis už jo sklandžią kalbą. Jis buvo įsimylėjęs Aristotelio sūnų Nichomachą, nors ir buvo jo mokytoju (kaip tvirtina Aristipas „Apie senųjų prabangą“ 4 knygoje). Kalba, kad Aristotelis apie jį ir Kalisfeną pakartojo tą patį, ką Platonas (kaip buvo sakyta) sakė apie Ksenokratą ir patį Aristotelį, nes Teofrastas savo aštriu protu tyrinėjo viską, o Kalisfenas buvo iš prigimties tingus, ir todėl vienam reikėjo pavadžio, o kitam pentinų. Kalba, kad Teofrastas turėjo nuosavą sodą, nusipirktą jau po Aristotelio mirties su savo draugo Demetrijaus Faleriečio pagalba. Žinomi šmaikštūs jo pasisakymai: taip jis sakė, kad žirgas be pavadžio patikimesnis nei nerišli kalba; o vienam svečiui, už stalo neištariusiam nė žodžio, pasakė: „Jei neišsimokslinęs, tai elgiesi protingai, o jei išsimokslinęs, tai kvailai“. Ir ne kartą jis sakė, tad pats didžiausias švaistymas – tai laikas.

Mirė jis garbaus amžiaus, 85 m., netrukus po to, kai pasitraukė iš užsiėmimų.

Štai mūsų eilės apie jį:
Ne, ne tušti žodžiai skirti mirtingai giminei:
Suluš išminties lankas, vos atleisi templę,
Theophrastus. Nuremberg Chronicles

Taip Teofrastas buvo gyvas ir stiprus, kol triūsė,
O nusišalinęs nuo veiklos bejėgis užgeso.

Kalba, kad mokiniai jo paklausė, ką jis jiems palieka? Jis atsakė: „Palikti nieko neturiu – nebent pasakyti, kad daugelis gyvenimiškų dalykų tik atrodo tokiais šlovingais. Vos pradėję gyventi, mirštame; todėl nėra nieko beprasmiškiau, nei vaikytis šlovės. Būkite dori, o mano mokymą arba palikite – nes jis reikalauja nemažai pastangų, - arba garbingai palaikykite ir tada pasieksite didelę šlovę. Gyvenime daugiau tuščių dalykų nei naudingų. Jau neturiu daugiau ką jums patarti kaip jums elgtis, patys žiūrėkite, ką daryti ir ko nedaryti“. Ir po tokių žodžių, kalba, jis išleido dvasią. Ir yra pasakojimas, kad atėniečiai paskutinį kartą pagarbino jį visuotinėmis eitynėmis.

Favorinas pasakoja, kad senatvėje jį nešiojo neštuvuose – taip dėsto Germipas, su nuoroda į Arkesilajaus Pitaniečio pranešimą Lakidui Kireniečiui.

Taip pat jis paliko daugybę knygų, kurias laikau vertas išvardinti, nes jos pilnos įvairiausių vertingumų. Štai jos:
„Pirmoji analitika“ – trys knygos, .... [ šioje dalyje per pora puslapių išvardijama daugybė (per 200) knygų] ... „Apie akmenis“, ... „Apie gyvulius“.

Tebūnie visa į gera; jei kas nutiks, mano testamentas toks. Visa, ką turiu tėviškėje, atiduodu Melantui ir Pankreonui, Leonto sūnums. O su pinigais, kurie padėti pas Hiparchą, tebūna padaryta taip. Pirmiausia užbaigti šventyklą ir Mūzų statulas bei kita, ką pavyks ten pagražinti pagerinant. Tada šventykloje atstatyti Aristotelio skulptūrą ir kitas aukas, kiek jų buvo anksčiau. Tada atstatyti portikus prie šventyklos ne prasčiau nei buvo anksčiau ir žemesniame portike patalpinti paveikslus, vaizduojančius visą pasaulį, ir padaryti altorių išbaigtu ir gražiu.

Mano valia, kad Nikomachui būtų sukurta statula pilnu ūgiu; už iškalimą jau sumokėta Praksiteliui, o priemoką atlikti iš minėtų lėšų. Pastatyti ją ten, kur nuspręs šio testamento nurodymų vykdytojai. Tai daryti su šventykla ir aukomis.

Sodybą, kurią turime Stagire, atiduodu Kalinui, o visas savo knygas – Nelėjui. Sodas ir pasivaikščiojimų vietą, ir visus statinius prie to sodo tiems iš čia paminėtų draugų, kurie panors ir toliau ten užsiimti mokslais ir filosofija, nes neįmanoma ten būti visiems ir visada; ir tegu jie nieko sau nepaima ir nepasisavina, o naudojasi bendrai, trasi šventykla, ir gyvena draugiškai, padoriai ir teisingai tarsi namie, O toje bendruomenėje tebūna Hiparchas, Nelėjas, Stratonas, Kalinas, Demotimas, Demaratas, Kalisfenas, Melantas, Pankreontas Nikipas; o jeigu Aristotelis, Metrodoro ir Pifiados sūnus, panors užsiimti filosofija, tai ir jam vieta su jais, o vyresniesiems su juo visaip užsiimti, kad jis kuo labiau pažengtų filosofijos srityje. Palaidoti mane sode, ten, kur pasilodys tinkama, nieko papildomai neišleidžiant nei kapui, nei paminklui. Papildomai tam, kas pasakyta: po to, kas su mumis nutiks, Pompilui prižiūrėti šventyklą, paminklu, sodu ir pasivaikščiojimo vieta, likti gyventi ten ir viskuo kitu rūpintis kaip anksčiau; o rūpestį apie pajamas prisiimti patiems šeimininkams.

Pompilui ir Frepei, kaip seniai jau gavusiems iš mūsų laisvę ir mums daug pasitarnavusiems, nevaržomai valdyti viską, k`ą iš mūsų gavo, ką patys gavo ir ką jiems palikau pas Hiparchą, o palikau 2000 drachmų – apie tai ne kartą tariausi su Melantu ir Pankreontu, ir jie su manimi sutinka. Jiems palieku vergę Somatalą. Iš vergų jau daviau laisvąją Moloną, Timoną ir Parmenoną; duodu taip pat ir Manetą bei Kaliją tam, kad jie 4-iems metams liktų sode, dirbtų su visais ir elgtųsi padoriai. Iš namų rakandų, kiek laikys reikalinga paveldėtojai, atiduoti Popilui, o likusius parduoti. Karioną atiduodu Demomimui, Donaką – Nelėjui, o Eubėjų parduoti.

Tegu Hiparchas sumoka Kalinui 3000 drachmų. Jei nežinočiau, kad Hiparchas ir anksčiau darė paslaugas tiek Melantui su Pankreontu, tiek man, o dabar patyrė nesėkmę savo reikaluose, tai būtinai skirčiau Hiparchą mano tvarkytoju kartu su Melantu ir Pankreontu. Tačiau kadangi suprantu, kad jam tvarkytis su jais nelengva, tai laikau, kad jiems geriau gauti po nurodytą sumą. Tegu Hiparchas išmoka Melantui ir Pankreontui po talantą ir tegu Hiparchas sumoka vykdytojams visoms išlaidoms, išvardintoms testamente, tai, ko prireiks reikiamu laiku, o jam pasibaigus tegul būna laisvas nuo visų įsipareigojimų man, o dėl ko jis susitarė mano vardu Chalkidėje, tegul lieka jam.

Vykdytojais visko, kas surašyta testamente, tebūna Hiparchas, Nelėja, Stratonas, Kalinas, Demotimas, Kalisfenas, Klesarchas. Testamentas su Teofrasto antspaudu padėtas: pirmas – pas Hegesijų, Hiparcho sūnų, o liudininkai – Kalipas iš Palenos, Filomelas iš Evonimo, Lisandras iš Gibos, Filonas iš Alopekos; antrasis – pas Olimpiodorą, o liudininkai tie patys; trečiasis – pas Adimantą, kuriam jį perdavė Androsfenas Jaunesnysis, o liudininkai Arimnestas, Kleobulo sūnus, Lisistratas, Fedono iš Fasoso sūnus, Stratonas, Arkesilajaus iš Limpsako sūnus, Fesipas, Fesipo ir Keramijos sūnus, Diokuridas, Dionisijaus iš Epikefisijos sūnus.

Kai kurie kalba, kad jo klausytoju buvo ir gydytojas Erasistratas, ir tai visai tikėtina.