|
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
... Kulkovas gulėjo savo lovoje. Baltos lininės paklodės, aukšta pagalvė. Kambarį buvo užliejusi pavasario saulė, sudarydama pailgus šešėlius. Iš kitos lango pusės prie stiklo glaudėsi alyvos šakelė. Jos kvapas sklido į kambarį ir kėlė pojūtį, kad gyvenimas tęsiasi... Kulkovas nugyveno ilgą gyvenimą. Jame pakako ir skausmo, ir džiaugsmo. Visko pakako. Ir štai dabar aš - jau gerokai senstelėjęs ir supamas vaikų, anūkų ir net praanūkių rengiausi palikti šį
pasaulį. Jis susitaikė su ta mintimi ir senutės su dalgiu atėjimo laukė ramiai.
Kulkovas paskutinį kartą apžvelgė visus, nusišypsojo ir užsimerkė. Paskutinis atokvėpis ir Kulkovas mirė. * * * Kulkovas (?) atmerkė akis (visas šešias) ir nieko nesuprasdamas apsidairė. Ach tai, tas Sapnas. Jis sujudėjo, kad galutinai išsibudino. Violetinė dviejų saulių šviesa buvo užliejusi lygumą. Iš alyviškai rausvo rūko kyšojo virpančios spygliuočių šakos... - Labas rytas, brangusis! nepastebimai į urvą įsirangiusi žmonos telepatema privertė pusę akių
pasukti į jos pusę... Grakščiai judindamas netikras kojeles, žmona prišliaužė arčiau. Sumazgiusi visus 12 čiuptuvų į mazgą už nugaros, ji šliuoztelėjo link išėjimo.... Jis vikriai pasekė ją.. Priekyje, kiek kairiau, plytėjo jo plantacija... Kūnas lengvai slydo minkštu purvu. Šalin visokius sapnus! Ir kad prisivaidentų tai... Jis galutinai išsibudino ir pasiruošė darbui. Jo pasaulis pats geriausias. Dėl to nėra jokių abejonių. ... O prieš jo vidinį žvilgsnį, viską aplink užpildydama savo kvapu, lingavo alyvos šakelė.
Papildomi skaitiniai: | |
