Apie žydų ir lietuvių konfliktus. Vartiklis, Voruta.

Kartais vasarą pašąla, bet tai dar ne žiema, o esti, kad žiemą palyja, bet tai dar ne vasara. Miesto vaiko, nuolat įsistebeilijusio į TV ekraną, mąstysena kitoniška, negu kaimo vaiko, kuris mato, kad kiek šuo belotų žiūrėdamas į mėnulį, o tasai šviečia kaip švietęs.

Ragino, ragino Jėruzalės rabinas įtakingus pasaulio žydus, kad tie nevyktų Vilniun į rabino Gaono 200-ųjų mirties metinių minėjimą, tačiau mėnulis švietė kaip švietęs, ir tai, kas turėjo įvykti, įvyko. Manau, kad Jėruzalės rabinas klaidina kitus žydus (gal kitų suklaidintas) kaltindamas lietuvių tautą šaudžius žydus. Moterys, vaikai, seniai, kurie sudaro didelę tautos dalį, žydų nešaudė. Buvo būrys, be to, vyko karas, ir už tų būrių nugarų stovėjo uniformuoti vokiečių prižiūrėtojai. Vadinasi, tai buvo tik dalis. O dalis - tai ne visi.

Nežinau, ar Jėruzalės rabinas žino, kad ir tie būriai ne visus Vilniaus ar Kauno žydus iššaudė. Taip pat nežinau, ar Jėruzalės rabinas žino, kad žydai partizanai Kūčių vakarą iššaudė visus Kaniūkų kaimo gyventojus (vyrus, moteris ir vaikus) tame pačiame Vilniaus krašte, to paties karo metu ir uniformuotų vokiečių neprižiūrimi. Tą įvykdė tiktai dalis žydų, bet ne visi Lietuvoje gyvenę žydai.

Yra ir daugiau panašių pavyzdžių. Štai šiemet, rugsėjo pabaigoje, jaunas prancūzų vyskupas viešai apgailestavo, kad karo metais prancūzų vyskupai tylėjo, kai iš Prancūzijos buvo vežami žydai. Bepiga taip kalbėti jaunam vyskupui šiandien, nes jis nežino to, ką žinojo ano meto vyskupai. Jie žinojo, kad vyskupai ir katalikų kunigai buvo vadinami „weisse Juden“ (baltaisiais žydais); taigi jų likimas buvo panašus.

Prieš keletą metų dabartinis popiežius sudarė komisiją panagrinėti, ar praeityje bažnyčia teisingai kaltino žydus dėl Kristaus nužudymo. Tada karo nebuvo, valdantysis Pilotas netgi nusiplovė rankas, kad nebūtų kaltinamas už padoraus žmogaus nužudymą. Jėruzalėje minią kurstė dvasininkai. Jeruzalės paschos metu surinkusi minia - taip pat būrys, o ne žydų tauta.

Po 1520 metų vienas Vilniaus žydas įtikino Maskvos archiriejų, kad Mozės išpažinimas esąs geresnis už krikščionių tikėjimą, nes šis esąs tiktai antrinis. Rytų bažnyčioje įvyko skilimas, trukęs ne šimtą metų. Dalis persekiojamų sentikių (staravierų) atsidūrė ir Lietuvos Rytprūsiuose. Ginčą išsprendė carienė Jekaterina pasiskalbusi bažnyčios galva ir pasilikusi teisę šaukti sinodus. Tiktai vienas žydas, o ne visa tauta taip įjautrino rusų tautą, kad žodis „jevrejus“ su panieka būdavo tariamas raudonarmiečių Antrojo pasaulinio karo metu.

Vilniaus bernardinų bažnyčioje yra lenta vaikui Kiereliui atminti. Lentoje rašoma, kad jo kraują žydai paėmę macoms. Po šimtmečio panašus įvykis įvykęs Kijeve, kur dėl to buvo iškelta byla, bet ją nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Jeigu iš tikrųjų taip atsitiko, tai galėtų būti tiktai kokios nors negausios žydų Mozės išpažinėjų sektos, bet ne visų žydų kaltė.

Dalį kaltės dėl karo pralaimėjimo vokiečiai priskyrė žydams, ėmė juos Vokietijoje engti. Apie 300 tūkstančių Vokietijos žydų pasitraukė į Lenkiją, o apie 30 tūkstančių - į Lietuvą. Čia grūdus jau supirkinėjo Lietūkis, o galvijus - Maistas. Didžioji dalis maisto prekybos jau buvo ne žydų rankose. Atvykusiems žydams nebuvo darbo. Vis dėlto buvo geriau, negu vokiečių persekiojimo baubas. Apie žydų persekiojimą Vokietijoje žinojo ir lietuviai iš savo laikraščių bei radijo laidų. Žydų naujuoju sąjungininku galėjo tapti tas, kuris vokiečių nebijojo. 1939 m. rugsėjo 24 d. trys tarybiniai tankai įvažiavo į Seinus. Komunistuojantis Punsko žydelis šaukė: „Dabar mes jūsų bažnyčioje laikysime arklius“. Nepraėjo ir mėnuo, į Punską įžengė vokiečių karinis dalinys. Po kelių dienų žydams buvo įsakyta per tris dienas palikti namus. Dalis Punsko žydų išvyko į Suvalkus, dalis per žalią sieną naktimis pateko į Augustavą, tarybinėje zonoje, o dalis - į Kalvariją.

Po tokio dvasinio sukrėtimo žydai, bent kairiųjų pažiūrų, matė atsparą Raudonosios armijos glėbyje ir dėl to talkino tremiant gyventojus. Dėl šito lietuviai per daug įsijautrino žydų atžvilgiu. Dalies nusikaltimus, panašiai kaip tas rabinas, primetė žydų tautai. Vadinasi, ir čia suklysta nelogiškai.

Taigi ne visi žydai skundė lietuvius ir ne visi lietuviai šaudė žydus. Tai reikia priminti abiems pusėms ir baigti kaltinti visas tautas.

1947 m. SNO Saugumo taryba Izraeliui paskyrė 14 tūkst. km² teritoriją. Jau kitais metas, po 1948 m. Izraelio-arabų karo buvo užgrobta ir aneksuota didelė Palestinos teritorija (6700 km²), o po 1967 m. birželio 5 d. agresijos užimtas ir Sinajaus pusiasalis (nemaža jo dalis užimama ir dabar), Gazos sektorius (378 km²), vakarinis Jordano upės krantas (5900 km²), dalis Sirijai priklausiusių Golano aukštumų (apie 1000 km²).

Pateikiamas istorijas skiria per 30 m., tačiau jose nemažai bendrų dalykų – veiksmo vieta, veikėjai.

1948 m. balandžio 9-ąją sionistinės gaujos „Deir Jasin“ būriai apsupo nedidelį arabų kaimelį netoli Jeruzalės – jiems vadovavo Menachemas Beginas¹⁾, vėliau tapęs Izraelio premjeru. Užpuolikai žvėriškai išžudė visus 250 kaimelio gyventojus (tais laikais sionistai belaisvių neėmė). Aukų kūnus žudikai sumetė į gilius kaimo šulinius.
Kai šią istoriją prisiminė, kai 1977 m. M. Beginas tapo premjeru, ir žurnalistams paklausus, ką jis mano apie savo betarpišką dalyvavimą 1948 m. baudžiamosiose operacijose prie Palestinos arabus, atsakė: „Šiaip ar taip, aš nesigailiu dėl savo veiksmų tais metais“. Panašiai manė ir kiti aukšti sionistini ekstremistų lyderiai, irgi gavę aukštus postus.

1978 m. 25 tūkst. iki dantų ginkluotų Izraelio karių įsiveržė į pietų Libaną – kad pamokytų palestiniečius ir „jų globėjus Libane“. Buvo užimta visa pietinė Libano dalis iki Litanio upės. Operacijoje dalyvavo ir 24 m. amžiaus leitenantas Danielis Pintas. Jo kuopai žygiuojant pro Ain Baalo kaimą, iš už vienos lūšnos pasigirdo šūvis. Kai po dviejų dienų Pintas grįžo į kaimą su dviem jefreitoriais, jo gyventojai buvo iškėlę baltas vėliavas. Bet Pintas grįžo „atkeršyti tiems arabams“ – oficialaus įsakymo jis nebuvo gavęs, o jefreitoriai sutiko padėti jam savo noru.

Tasai trejetas pradėjo naršyti kaimelį ieškodamas „teroristų“ – tai buvo žiauri ir beprasmė žmonių medžioklė. Pirmiausia baudėjams pakliuvo 4 Libano valstiečiai, kuriuos surištus sadistai nuvilko į tuščią namą kaimo pakraštyje ir kiekvieną jų uždarė atskiroje patalpoje. Juos mušė, kankino po vieną, vertė prisipažinti slėpus „teroristus“, o vėliau tiesiog mušė ir kankino nieko nereikalaudami. Vakarop visus 4-is pasmaugė nailonine virve, kūnus sumetė į kaimo šulinį, kurį užpylė šiukšlėmis.

Bet po kelių dienų leitenantas Pintas karininkų pobūvyje neištvėrė nepasigyręs savo „žygdarbiu“, o netrukus vienas šios „išpažinties“ liudininkų sužinojo, kad leitenantas dalinio vado vardu nusikaltimo bendrininkus pristatė kariniam apdovanojimui, o vieną jų ordinu už narsumą ketina apdovanoti Izraelio prezidentas. Karininkas apie nusikaltimą pranešė teisingumo organams – ir tribunolui teko pradėti įvykio tyrimą.

Teismo nuosprendžiu sadistas karininkas buvo pažemintas į eilinius ir nuteistas kalėti 12 m. Ta švelni nuobauda sukėlė karinių sluoksnių pasipiktinimą, aukštesnieji karininkai ėmė burti politikus „savo pareigą atlikusio“ karininko gynimui. Pinto byla persvarstyta iš naujo – ir bausmė sumažinta iki 8 m. Tačiau ir to buvo maža – karo tribunolo nuosprendį peržiūrėjo Izraelio armijos generalinio štabo viršininkas Rafaelis Eitanas²⁾, kurio įsakymu bausmė žudikui buvo sumažinta iki 2 m. – r dar suteikta privilegija, kad atlikęs trečdalį bausmės, „už gerą elgesį“ jis galėsiąs būti paleistas iš kalėjimo.

Apie karo tribunolo svarstytą bylą į žiniasklaidą neprasiskverbė nė mažiausia užuomina – cenzūra dirbo kruopščiausiai. Tačiau nelauktą generolo Eitano malonę pradėjo svarstyti Izraelio knesetas, kurio užklausime ministrų kabineto pirmininkui paminėta, kad tų valstiečių nužudymas nėra vienintelis žiauraus Izraelio kareivių elgesio su arabais pavyzdys. Tačiau premjeras M. Beginas tvirtai užstojo štabo vadovą bei jo ginamąjį. Visi susiję debatai išbraukti iš kneseto protokolų. Tylą nutraukė ... pats generolas Eitanas, per interviu laikraščiui „Jediot Acharonot“ pareiškęs, kad Pintas gali būti laikomas „pilietinės ir karinės pareigos atlikimo pavyzdžiu“. Taip apie žudynes Ain Baalo kaime sužinojo visi.

¹⁾ Menachemas Beginas (1913-1992) – Izraelio politikas, premjeras (1977-1983), išsilaisvinimo judėjimo „Likud“ (1973) įkūrėjas; Nobelio Taikos premijos laureatas (1978). Gimė Breste (Baltarusija), studijavo teisę Varšuvos un-te, kurį baigė 1935-ais. Vokiečiams artėjant prie Varšuvos, pabėgo į Vilnių, kur jį suėmė NKVD ir įkišo į Lukiškių kalėjimą, o vėliau perkėlė į stovyklą Komių respublikoje. Išlaisvintas 1942 m. atsidūrė Palestinoje, kur įkūrė pogrindinę „Irgun“ organizaciją ir rengė karines akcijas prieš anglų karius. 1948 m. įsikūrus Izraeliui, prisijungė prie Izraelio gynybos armijos, įkūrė „Herut“ partiją, tęsusią revizionizmo tradicijas. „Likud“ vadovaujam dešiniajam blokui laimėjus rinkimus, tapo premjeru ir suformavo pirmąją dešiniąją (ne socialistinę) vyriausybę. 1982 m. pradėjo įsiveržimą į Libaną („Taika Galilėjai“), tačiau po didelių nuostolių buvo priverstas atsistadydinti. Likusį gyvenimą praleido be viešos veiklos.

²⁾ Rafaelis Eitanas (1929-2004) – Izraelio generolas, Izraelio gynybos pajėgų (Ramatkal) vadas, politikas, kneseto narys, ministras. Gimė iš Rusijos 1904-ais emigravusių šeimoje. 15-os m. amžiausįstojo į karinius „Palmacho“ dalinius. Kai 1949 m. karas baigėsi, demobilizavosi ir žemės ūkyje. Į Izraelio ginkluotąsias pajėgas grįžo 1951-ais. Nuo tada dalyvavo karinėse operacijose ir kilo karinės karjeros laiptais, kol 1978 m. paskiriamas Generalinio štabo vadu. Jo iniciatyva pradėtas projektas, į armiją kviečiant vaikus iš neturtingų šeimų („Rafulio vaikai“). Kartu jis sustiprino discipliną armijoje ir reikalavimus kario išvaizdai. 1983-ais išėjo į atsargą. Organizavo politinį judėjimą „Comet“ (Kryžkelė), su kuriuo pateko į knesetą, o taip pat tapo ministru.