Anusevičiai
Gyvename tokiu metu, kai galime drąsiai pažvelgti į krašto, tautos bei savo giminės praeitį. Turbūt ne tik įdomu, bet ir privalu žinoti, iš kur ir kas buvo mūsų bočiai, kuo užsiėmė, kuo nusipelnė savo kraštui.
Anuo metu bene labiausiai pasižymėjo bajorija, sudariusi tarpinį socialinį sluoksnį tarp stambių visiškai nutautusių dvarininkų ir miestelėnų bei valstiečių luomo. Ypač išsiskiria Žemaitijos bajorai, saugoję gyvą tautinį jausmą, buvę ne tik disciplinuo ti kariai, bet ir savo teisių bei papročių saugotojai. Galbūt Žemaitijos geografinė padėtis, šimtmečius trunkančios kovos tarp vokiečių kryžiuočių ir Kuršo kalavijuočių ordino, siekiančių pavergti pirmiausia žemaičius, o vėliau ir visą Lietuvą, užgrūdino ir išugdė mažiau sulenkėjusius, veiklesnius bajorus.
Vakarų Lietuva - Žemaitija daugelį šimtmečių būdama LDK seniūnija, kaip atskiras teritorinis vienetas savo gyvensena, papročiais ir įstatymais gerokai skyrėsi nuo likusios Lietuvos - Aukštaitijos, Dzūkijos ar Sūduvos. Kadangi Žemaitija ne kartą buvo didžiųjų Lietuvos kunigaikščių dovanų objektas (Livonijai, Vokiečių ordinui ir kt.), tai negalėjo neįtakoti dvasinės ir materialinės kultūros, atsispindinčios trobesių statybose, mityboje, papročiuose, aprangoje. Nuo seno žemaičiai statėsi erdvesnius ir patogesnius gyvenamuosius namus bei ūkinius pastatus. Stengėsi nesmulkinti ūkių ir palivarkų. Ne tik bajorai, bet ir dauguma veiklesnių valstiečių siekė mokslo ne tik savose, bet ir užsienio mokyklose. XIX a. pirmoje pusėje ypač pagausėjo žmonių, besidominčių savo krašto kultūra, kalba, praeitimi ir kitais dvasiniais bei materialiniais dalykais. M. Daukšos, D. Poškos, S. Daukanto, M. Valančiaus, J. Pabrėžos, J. Anusevičiaus ir daugelio kitų pasauliečių bei kunigų rašomos ir nemažai išleistų knygų gaivino tautinę sąmonę, padėjo išsaugoti papročius.
Kalbant apie daugiau ar mažiau žinomų ano meto žemaičių tautinius darbus, vertėtų kiek plačiau susipažinti su poetu Juliumi Anusevičiumi. Prieškario spaudoje (Vaižganto raštų XI t. "Mūsų senovė" ir kt.) ir vėliau J. Anusevičius kildinamas iš Rytų Lietuvos, kažkur iš Vilniaus krašto. Bet išlikę autentiški kilmės dokumentai sako kitką. Senosios Anusevičių (sulenkinus Hanusevičių) giminės "Medinio samčio" herbo iš Lietuvos Vilniaus gubernijos bajorų knygos 1801 m. gegužės 5 d. išrašas, parašytas ant pergamento ir patvirtintas atitinkamais parašais bei prikabinamu (metalinėje dežutėje ant vaško vyčio ir erelio įspaudai) antspaudu. Štai privilegijos vertimas iš lenkų kalbos.
Kilmingųjų Anusavičių (Hanusovičių) giminės (Medinio samčio herbo) genealogijos išrašas iš Lietuvos-Vilniaus gubernijos Šlėktos knygų
1801 05 05Prieš mus - grafą Liudviką Tiškevičių, slaptąjį (einantį pareigas) patarėją, gubernijos maršalką, daugelio ordinų kavalierių, pirmininką (prezidentą), taip pat visų Lietuvos gubernijos pavietų deputatus, išrinktus spręsti šlėktų kilmę - buvo pateikta senos šlėktų giminės kilmingųjų Anusavičių (Medinio samčio herbo) genealogija, iš kurios tapo aišku, kad Anusavičių protėviai jau du amžius yra kilmingi šlėktos, turėję tėvonines žemės valdas Žemaičių Kunigaikštystėje, buvusias Pavandenės ir Karklėnų pavietuose. Vienas iš jų - Aleksandras, Valentino sūnus Anusavičius, dabartinio Bonaventūros Anusavičiaus ir jo įpėdinių trečios eilės prosenis, kaip liudija 1574 rugpjūčio 19 d. datuotas, o 1575 sausio 10 d. Žemaičių žemės teismo aktuose įrašytas (pripažintas) dokumentas, drauge su Jonu Anusavičiumi iš Ždanų nupirko dvarą su veldamais (valstiečiais), esantį Žemaitijoje, Karklėnų paviete, Pokupių (ar Pakupių, Pakapių?) laukuose, pavadintą Sudiškiais, už 10 kapų lietuviškų skatikų.
Aleksandro sūnus Jurgis Anusavičius, stigdamas pinigų, savo pavaldinį, vardu Mykolas Bladykaitis, su dviem sūnumis Juozu ir Petru, gyvenančiais Beržų apylinkėje, priklausančioje jo Nevarėnų dvarui, 1637 birželio 6 d. įkeitė Vincentui Gicevičiui; įkeitimo dokumentas buvo įrašytas į Žemaičių kunigaikštystės Žemės teismo knygas tų pačių metų ir mėnesio 13 dieną.
Jurgio sūnus Mykolas Anusavičius, vesdamas Oną Rodzevičiūtę Bortkevičienę, gavo iš jos įkeitimo teisėmis pagal 1654 kovo 29 d. surašytą o 1657 liepos 10 d. Žemaičių pilies teismo knygose įrašytą, o 1658 birželio 22 perrašytą į Žemaičių žemės teismo knygas dokumentą - dvarelį, vardu Sudiškis, Karklėnų paviete. Jis turėjo 2 sūnus - Andrių ir Kazimierą (Mykolo sūnus) Anusavičius, kurie savo dvarelį, paveldėtą iš tėvo, taip pat gautą įkeitimo būdu iš motinos, vadinamą Sudiškis Po..... (neišskaitoma, išsitrynę, gali būti Pagirgždutė? Pogimbucie?)... kaip liudija 1689 m. (mėnuo ir diena išsitrynę)... datuotas, o 1691 m. birželio 19 d. Žemės teismo knygose įrašytas (pripažintas) dokumentas , -pardavė Motiejui Grosui už 220 kapų lietuviškų skatikų.
Iš jų Kazimieras, Mykolo sūnus, turėjo sūnų Andrių Anusavičių; pastarasis drauge su savo žmona nuosavą dvarelį, vadinamą Milužyškis (ar Malužiškis?), esantį Pavandenės paviete, už 60 kapų lietuviškų skatikų parduodami Žebenkoms, 1732 birželio 15 d. išdavė pardavimo dokumentą, kuris tų pačių metų ir mėn. 19 d. pripažintas ir įrašytas Žemaičių kunigaikštystės žemės teismo aktuose (knygose).
Pagaliau Bonaventūra Anusavičius, gimęs iš Andriaus, Kazimiero sūnaus Anusavičiaus, savo nuosavą žemės plotą Žemaitijoje, vadinamą Narvaišiais (Norvaišiais?), paveldėtą po uošvių Jono ir Magdalenos (Lubaitės) Paulauskų mirties, užrašė 1797 sausio 15 d. (1801 rugsėjo 21 dokumentas įrašytas į knygas) savo sūnums Cezariui, Nemčiui? ir Klemensui, taip pat ir visą kilnojamąjį turtą, ir dabar kartu su jais įrodinėja savo kilmę.
Remiantis pateiktais senovinės šlėktiškos Anusavičių giminės kilmės įrodymais, mes, gubernijos maršalka ir pavietų deputatai, sutinkamai su 1785 m. šlėktai suteiktos diplomatikos instrukcijomis, taip pat laikantis Valdančiojo Senato taisyklių ir nurodymų, atsiųstų Lietuvos gubernijos valdžiai, kilmingųjų Anusavičių giminę, būtent įrodinėjančius savo kilmę - Bonaventūrą, Andriaus sūnų, tėvą, taip pat Cezarį, Nemčių ir Klemensą - jo sūnus, Anusavičius, pripažįstame ir skelbiame kilminga ir sena lenkų šlėkta, ir juos įrašome į Lietuvos gubernijos pirmos klasės Šlėktų knygą. Vyko (=rašyta) Lietuvos gubernijos Generalinėje šlėktų kilmės deputacijos sesijoje Vilniuje.
Prie šios kilmingos Anusavičių giminės genealogijos protokole yra toks sprendimas:
<>1820 metų rugpjūčio 13 d. Lietuvos-Vilniaus gubernijos Šlėktų kilmės deputacijoje buvo (iš)klausytas šlėktos Cezario-Jono, dvivardžio Bonaventūros sūnaus Anusavičiaus prašymas, kuriame nurodoma, jog, kadangi Lietuvos-Vilniaus gubernijos šlėktų kilmės deputacijos 1801 m. gegužės 5 d. dekrete, pripažįstančiame prašytojo, t. y. Anusavičių giminę kilminga ir sena lenkų šlėkta (pripažino), jo tėvą Bonaventūrą ir prašančiojo brolius Nemčių ir Klemensą Anusavičius (esant šlėktomis), tuo tarpu prašančiojo sūnus Pranciškus-Antanas (dvivardis) bei Juozas ir Kajetonas, vieni dėl mažametystės, kiti - kaip gimę jau po dekreto (išdavimo), tame dekrete nėra išvardinti, o nori būti į dekretą įtraukti ir turi tam teisėtus įrodymus, būtent kad tikrai yra Cezario-Jono (dvivardžio) sūnūs, įtikinančius metrikus, datuotus 1789 gruodžio 12 - kilmingojo Pranciškaus-Antano; 1802 spalio 28 - kilmingojo Juozo, 1805 spalio 26 - kilmingojo Kajetono, - dvivardžio Cezario-Jono sūnų, Anusavičių, įrašytą Skuodo parapinėje bažnyčioje ir iš tos bažnyčios išduotų ir patvirtintų Skuodo prelato. Taip pat pridedami du liudijimai su reikalingais išrašais: vienas gubernijos maršalkos, 1820 kovo 20 d., kitas Telšių pavieto maršalkos.
Dabar Deputacija, remdamasi prašančiojo Cezario-Jono (dvivardžio) pateiktais įrodymais, ir sūnus - Pranciškų-Antaną (dvivardį) bei Juozą su Kajetonu, Cezario sūnus Anusavičius, nutarė prijungti prie 1801 gegužės 5 d. Lietuvos-Vilniaus gubernijos Šlėktų kilmės generalinės deputacijos dekreto ir išduoti reikalingą išrašą. Toks išrašas šių 1821 metų liepos 15 d. su tos pat gubernijos Šlėktos susirinkimo antspaudu prašančiajai šaliai yra išduotas.
Einantis Vilniaus gubernijos maršalkos pareigas, Vilniaus pavieto maršalka Ignas Balinskis
Kazimieras Valentinavičius, Vilniaus deputatas
Aloyzas Slavinskis, Ašmenos pavieto (šlėktos) kilmės deputatas
Stanislovas Cybovičius, gubernijos (žemės) ribų teisėjas ir Upytės pavieto deputatas
Juozas Mulanovskis, Raseinių pavieto (šlėktos) kilmės deputatas
Andrius Podbereskis, Brėslaujos pavieto šlėktos kilmės (deputacijos) deputatas
Adomas Ivaškevičius Zinaila?, Telšių pavieto šlėktos kilmės deputatas
Sekretorius Juozas Strumila
(...?) Kolegijos registratorius Adomas Baranovičius (ar Baranauskas)
Kaip liudija privilegija, Bonaventūra Anusevičius, pardavęs Norvaišų dvarą, įsikūrė Šiukštų dvare prie Kantaučių miestelio (dab. Plungės r.). Jo vyresnysis sūnus Cezaris, nors ir buvo gavęs išsimokslinimą, baigęs Vilniaus universitetą, paveldėjo tėvo dvarą ir jame liko gyventi. Jaunesnysis Nemezijus, gavęs savo dalį pinigais, išsikėlė į Biržų kraštą. Taigi XIX a. pr. bajorų Anusevičių giminė suskilo į dvi šakas - aukštaičių ir žemaičių. Pastarieji, kaip senojo ir pagrindinio kamieno atstovai, ir toliau laikėsi bajoriškų papročių, nors nebuvo abejingi ir mokslui. Kiekvienoje kartoje buvo baigusių aukštąjį mokslą Rusijos ar Lenkijos universitetuose.
B. Anusevičiaus jaunesnysis sūnus Nemezijus iš Pabiržės dvarininko Barausko nusipirko Daniūnų palivarką prie Tatulos upelio. Čia sukūręs šeimą užaugino keletą dukterų ir du sūnus - Nemezijų ir būsimąjį poetą Julių Anusevičių. Paprastai vyriausiasis sūnus paveldi tėvų palikimą, o jaunesnieji, gavę savo dalis ar išėję mokslus, palieka gimtinę. Taip atsitiko ir su Juliumi Anusevičiumi.
J. Anusevičius gimė 1832 m. Daniūnuose. Tačiau kiek paaugęs buvo atduotas dėdės Cezario globon į Šiukštus. Gyvendamas Žemaitijoje Julius mokėsi pradžios mokykloje, išėjo pradinį, nepilną gimnazijos kursą. Kaip gabus matematikas, Julius toliau mokslą tęsė Troškūnų matininkų mokykloje, kur įgijo matininko specialybę. Tačiau ja nedaug pasinaudojo, nes buvo ką tik panaikinta baudžiava, o žemės reforma dar žengė pirmuosius žingsnius. Prasidėjęs 1863 m. sukilimas sužlugdė ne tik kūrybinį literatūrinį darbą, bet ir sugriovė poeto gyvenimą. Už dalyvavimą sukilime, taip pat už religinies intrigas su evangelikais reformatais J. Anusevičius 1864 m. lapkričio 14 d. buvo suimtas, nuteistas ir ištremras į katorgą. Iš pradžių prie Angaros upės, vėliau į Čitos rudynų šachtas, kur dirbo pačius sunkiausius ir sveikatai žalingiausius darbus. Pablogėjus sveikatai, po 15 metų katorgos, J. Anusevičius 1878 m. prievarta buvo apgyvendintas Kaukaze. Ir tik po 24 metų, t. y. 1889 m., gavo leidimą apsigyventi Rygoje. Į gimtuosius Daniūnus sugrįžo tik 1891 m., po 27 metų tremties. Žilas, paliegęs, vienišas senelis, vis dar rašantis eilėraščius. Amžininkai prisimena, jog jis dažnai sedėdavo ant Tatulos kranto ar miške ant kelmo, nesiskirdavo su popieriais, kažin ką rašydavo, nekreipdavo dėmesio į žiopsančiuosius.
J. Anusevičius daug skaitė, ypač poetikos, kuria domėjosi nuo pat jaunystės. Pirmuosius eilėraščius parašė 1850 metais, būdamas aštuoniolikmetis jaunuolis. Poezijoje atsispindi aukštaitiška tarmė paryškinta būdinga aukštaitiška leksika, paveldėta iš dėdės, o gal ir tėvų. Kadangi kalba dar buvo nesunorminta, tai jo kūryboje apstu barbarizmų. Nors vis dėlto dauguma eilėraščių parašyta sklandžia ir raiškia lietuvių kalba. Visa jo kūryba sudaro daugiau kaip 20 tūkst. eilučių. Dalis J. Anusevičiaus kūrybos (apie 2,2 tūkst. eilučių) Vaižganto iniciatyva buvo išspausdinta 1900 m. "Tėvynės sarge", V. Biržiškos 1937-1940 m. "Mūsų senovėje" ir kt. leidiniuose. 1934 m. Mažojoje Lietuvoje rastas 9,2 tūkst. eilučių rinkinys, parašytas 1850-1870 m. Be to, kalbininko J. Jablonskio archyve 1936 m. rastas eilėraščių rinkinys iš 8,3 tūkst. eilučių, parašytų po tremties. Tarp jų H. Sinkevičiaus eiliuotų "Tvano" ištraukų atpasakojimai, V. Sirokomlės ir kitų vertimai į lietuvių kalbą.
Sprendžiant iš gausaus literatūrinio palikimo, poetas ne tik lengvai kūrė eilėraščius ir poemas, bet ir buvo be galo darbštus. J. Anusevičiaus kūryboje dominuoja gamtos, ūkininkų gyvenimo motyvai. Jo idiliją "Viena pavasario diena" sudaro net 25 eilėraščiai, aprėpiantys ne tik vienos dienos gyvenimą, darbą, bet ir moralines negeroves - girtuokliavimą, blogą auklėjimą, kovą už religiją ir daugelį kitų subtiliai pamokančių ano meto temų.
Šio amžiaus pradžioje "Tėvynės sarge" Vaižgantas rašė: "Viena pavasario diena" yra tautiškas, mums artimas, jog skaitytojas negali nesišypsoti pasigėrėjimu ir dėkingumu autoriui. Kūrinys, kuriam lygių meno atžvilgiu beveik nėra mūsų poezijoje".
Tremtis gerokai fiziškai ir morališkai aplamdė poetą. Jis buvo sotus, dirbo savo mėgstamą darbą, bet su senu karšinčiumi niekas nesiskaitė, net laikė keistuoliu. Artimieji, ypač žemaičiai, rimtu poetu jo nepripažino, net kartais pasityčiodavo kam susidėjo ir rašė kaimiečiams, pažeidė bajorų tradicijas. Mirimo akte įrašyta (Nr. 39), kad 1907 m. vasario 13 d. Daniūnų palivarke nuo šiltinės mirė Julijonas Hanusevičius, Nemezijaus s., 75 metų amžiaus bajoras, viengungis. Jo kūnas palaidotas kun. Steponaičio Daunėnų kapinėse vasario 15 d.
Kraštotyrininkai prieš 10 metų vargais negalais surado apleistą poeto kapą su vos įskaitomu įrašu ant paminklo. Dabar viskas atnaujinta, kapavietė tvarkoma vietinių kraštiečių.
Reikia tikėti, kad primiršto poeto kūrybą poezijos kritikai bei literatai tinkamai įvertins.
Vincas MIKAILA, Vilnius
Voruta, Lietuvos istorijos laikraštis, 1997, Nr.16
Papročių paskirtis
Kuria tarme parašyta pirmoji lietuviška knyga?
Vartiklis