|
Ralph Robert Moore. Erdvė Esė, 2003 Pasaulis prabudo, kad išvystų anapus Saulės kyliai kylančią pilką sieną. Kokio ji pločio ir už kiek milijonų ir milijonų mylių ji yra, kad blokuoja viską, kas yra anapus Saulės. Vakarėjant pilkoji siena pakilo ir palietė dangaus viršų ir su priešinga puse uždengė visas žvaigždes. Visa tai įvyko per dieną. Anksčiau galėjome regėti spindinčią Visatos begalybę. Dabar nematėme nieko, kas yra toliau Marso. Visata iš milijardų milijardų žvaigždžių, tamsiosios materijos, baltųjų nykštukių ir juodųjų skylių buvo apribota apkarpyta Saulės sistema tik iš keturių planetų: Merkurijaus, Veneros, Žemės ir Marso. Didysis dujų milžinas Jupiteris išnyko amžiams. Kaip ir pamėgtas Saturnas su jo žiedais bei vėsiosios išorinės planetos: Neptūnas, Uranas ir Plutonas. Vidinė Saulės sistemos dalis buvo visiškai uždaryta milžiniško dydžio metalinėje sferoje. Naktį danguje švytėjo tik Mėnulis, Merkurijus, Venera ir Marsas. Likusi dangaus dalis buvo juoda. Be jokių žvaigždynų. Akivaizdu, kad sfera buvo dirbtinė. Kažkas, techniškai labai išsivystęs, sukūrė ją. Pasaulio laikraščiai spėliojo, ar tai pirmoji planetų sistema, kuri įkalinta. Jei nėra atskaitos taško danguje, ar nėra įmanoma, kad apribota Saulės sistemos dalis yra perkeliama į kažkokią kitą vietą? Ir jei taip, tai į kur ir kokiu tikslu? Optimistai siūlė variantą, kad aukštesnioji rasė visas planetas, kuriose yra protinga gyvybė, transportuoja į vieną Visatos sritį, kad kelionės tarp planetų būtų lengvesnės ir apsikeitimas idėjomis, prisilietimai, įmanomas. Išplečiant šią teoriją, gal Marso įtraukimas į sferą reiškia, kad jame irgi yra protingų būtybių. Merkurijus ir Venera paliktos sferoje, kad palaikytų gyvybę sferoje. Bet kam įtraukti Marsą, kam statyti daug didesnę sferą, nei reikia, jei Marse nėra gyvybės? Kiti tvirtino, kad sferos, jei jų keletas ir tai įprasta praktika, yra tik tam tikrų dydžių ir Marsas tiesiog pateko į vidų dėl sferos dydžio. Optimistai taip pat nurodė, kad mes vis dar galime vykti į Marsą, kad tarpplanetiniai skrydžiai tebėra galimi. Kažkokiu būdu. Pesimistai laikė, kad sfera yra ne transportavimui, o izoliacijai. Ir net jei tikslas būtų pergabenti protingas būtybes į vieną regioną, kur jos galėtų bendrauti, - dėl Visatos atstumų tai truktų tiek milijonų metų, kad ta karta, kuri galėtų turėti iš to naudos, jau nieko nežinotų apie Visatą anapus pilkosios sferos, neišliktų net legenda. Jei diena, kai sfera bus atverta ir naujos planetos parodytos, bus labai tolimoje ateityje, gili agorafobija apims mūsų tolimus palikuonis, kurie tolimoje ateityje nebūtų į mus panašūs, arba panašūs, kaip ameba ir žmogus, deja. Kai kurie domėjosi apie mokslo tyrimo zondus, kuriuos išsiuntėme į kosmosą iki sferai užsiveriant, kurie lėtai sukdamiesi skrieja link artimiausios žvaigždžių sistemos, už tūkstančių metų. Tuose zonduose buvo metalo plokštės su išgraviruotais vyro ir moters atvaizdais, Chuck Berry ir Bethoveno muzikos įrašais. Jei kokia kita civilizacija juos rastų, kaip ji turėtų jaustis, žinodama, kad civilizacija, juos sukūrusi, daugiau negali laisvai bendrauti? Ar jų jausmas priklausytų nuo to, kad jie vis dar laisvi, o gal jau uždaryti jų nuosavos pilkos sienos jau po to, kai zondas pateko į jų sistemą? Ir dar, apribojusi Saulės sistemą nuo Visatos, sfera sumažino nerimą dėl "išorinės erdvės", tą bauginančią erdvės, kuri ritasi tolyn ir tolyn, sampratą. Tas mastas, ta beribė erdvė, kurios negalima įveikti net per amžinybę, susitraukė iki atstumų, įveikiamų per metus ar du. Kilo mintis, o kodėl nepasiuntus raketos iki vidinės sferos pusės, ją ištiriant. Toks skrydis buvo praktiškumo parodymas ir, kadangi sfera akivaizdžiai dirbtinės kilmės, tai būtų pirmo nežemiško produkto tyrinėjimas kas niekada nebūtų įvykę dėl atstumų Visatoje, jei sfera nebūtų atsiradus mūsų apgaubimui. Tačiau raketai priartėjus prie vidinės sferos pusės, tik per milijoną mylių nuo jos, sfera išsiplėtė ir tol plėtėsi, kol raketa negrįžo į žemę. Atsirado nauja teorija. Ar negalėtume pagaminti laivo, kuris amžinai skrietų tolyn, nuolat plėsdamas sferą? Ar tada negalėtume susigrąžinti Jupiterio ir Saturno? Likusias išorines, vėsiąsias planetas? Ar negalėtų, vienądien, raketa išplėsti sferą tiek, kad apimtų artimiausią galaktikos žvaigždžių sistemą? Bet, žinoma, mokslininkai greitai aptiko, kad sfera, pasiekusi Jupiterį ir kitus kūnus, gali neatsiverti, o tiesiog nutrenkti juos, išmušdama iš orbitos, destabilizuoti, sudaužyti, susprogdinti. Tų planų atsisakė. Vieną dieną, observatorija Australijoje pastebėjo, kad sfera nežymiai priartėjo prie Marso. Kitą dieną, 16 viso pasaulio observatorijų pranešė apie tą pokytį. Sfera traukėsi. Nepilotuojamas kosminis aparatas buvo paleistas, kad išplėstų sferą. Raketa lanku nuskriejo link sferos vidinio paviršiaus, kur trenkėsi suduždama raudomis ir geltonomis liepsnomis. Sfera tebesitraukė, susprogdindama Marsą, o po mėnesio ir Mėnulį. Danguje daugiau nebuvo Mėnulio. Vidinė sferos siena buvo taip arti, kad kiekvienas galėjo pamatyti, žvilgtelėjęs aukštyn (kaip žmonės dažnai ir darė tomis dienomis) jos išlenktą metalinę struktūrą. Kai sferos lenkta siena visai priartėjo, nusileisdama, žmonės kasėsi šulinius. Sfera sutraiškė kalnus, nulenkė medžių viršūnes, suplojo namus. Žemė nusirito į šalį, iš savo orbitos, užsiliepsnojo ir sprogo. Venerą nušlavė. Ir Merkurijų. Saulė, taip ilgai buvus oranžinė, buvo gesinama; ilgi juodų ir pilkų dūmų šleifai raitėsi nuolat tebesitraukiančioje sferoje kol sfera pasidarė taško dydžio ir tada dingo. Maža žmonių grupelė buvo išorėje, kai sfera užsisklendė, kosminiame laive, pastatytame kelionei iki artimiausios žvaigždžių sistemos ir pakilusiame, iki pasirodant sferai. Ta kelionė, skriejant artimu šviesai greičiu, turėjo trukti dvi žmonių kartas. Komandos nariams, dvidešimtmečiais paliekant Žemę, turėjo sueiti po 60, kai laivas pasieks iki artimiausios žvaigždžių sistemos ir pradės suktis apie jos, greičiausiai negyvenamą, planetą. Skirtingai nuo kitų tyrinėtojų žmonijos istorijoje, dėl didelių atstumų, jiems nebuvo vilties kada nors grįžti, dalyvauti parade, sutikti mylimuosius, prisiliesti prie žolės. Jie mirs, toli, kiek tik galima, nuo visko, ką jie žinojo. Egzistavo moralinis klausimas, ar tie savanoriai turėjo teisę aukoti, ne tik savo, bet ir negimusių kūdikių, gyvybes. Buvo ir praktinė problema, ar vaikai, gimę ir užaugę uždarose laivo patalpose, galės palikti tuos ankštus kambarius ir žengti mąstymą kaitinančiu kito dangaus kūno paviršiumi, virš kurio dunkso svaiginančio aukščio dangus. Kita pragmatinė problema kilo dėl to, kad nors komanda buvo puikūs botanikai, geologai, biologai, nebuvo garantijos, kad jų palikuonys, gimę kelionės metu, kurie turės užbaigti misiją, bus bent kiek talentingi. Kelionė vyko lėtai skriejant eteryje absoliučioje tamsoje. Ant žemės, dėl atmosferos, kosmosą regi kaip žybsinčias švieseles, kurias išdidinus pamatome esant rausva planeta, pasauliu su žiedais, dangaus kūnu, kurios paviršiuje plauko milžiniška ameba. Kosmose, kur nėra atmosferos, nėra į ką žvelgti, nes nėra šviesos. Jei laivo keleivis pažvelgia laukan, per iliuminatorių, jis visiškai nieko nepamato, nes keliauja per nieką. Po daugelio tokios kelionės metų, kaip dulkelė begalybėje iš nieko, kelionės tikslas, ir net žinojimas, kad tai kelionė, nyko. Vienas po kito, supami absoliučios tamsos, komandos nariai išmirė, jų kūnai buvo išmesti, - tol, kol liko vienintelis keleivis, visiškai vienas tuščiuose kniedytuose kambariuose. Jis turi daugybę maisto. Jis aklas. Jis netiki, kad turi sielą. Visiškai aklam, Visatos tuštuma jam ne daugiau, kaip nematomos rankos jutimas prieš veidą. Vienintelis garsas, kurį girdi paskutinio žmogaus ausis, metų metais, yra jo kvėpavimas. Įkvėpimas, iškvėpimas.
Papildomi skaitiniai: |
|
