Greta aprašytų vienuolynų buvo ir šventyklos, kurios vadinosi Humoro šventyklomis arba Juoko
šventyklomis. Jos dažniausiai buvo pastatytos miestuose. Savo dvasia jos labai skyrėsi nuo
vienuolynų.Jose garbintojai galėjo rinktis kartą per savaitę per Juokiadienį kad pasimelstų prie
Besijuokiančiojo altoriaus. Ankstyvojo Viduriniojo laikotarpiu šventyklose buvo netgi besijuokiantysis.
Ateidavo kongregacija ir Aukščiausiasis kunigas perskaitydavo iš senųjų tekstų ir kiekvienas galėjo sočiai iš
tai pasijuokti. Tačiau bėgant amžiams besijuokiantysis šventyklose vis rečiau būdavo besijuokiantis (kaip tai buvo ir pačiame pasaulyje)
ir žmonės vis labiau link į besijuokiančiojo garbinimą. Jie daugiau nesijuokė, tik pradėjo melstis Besijuokiančiajam.
Viduriniuoju Viduriniojo laikotarpio laikotarpiu didžiuoju žmonijos klausimu tapo Kodėl Besijuokiantysis
išnyko mūsų planetoje? Buvo iškelta daugybė hipotezių, tačiau jos buvo daugiau legendos nei mokslinės
teorijos. Daug buvo tų legendų; ir šventyklos ėmė skilti į grupes priklausomai nuo to, kokią legendą laikė
esant teisinga. Šventyklos pasidarė perdėm dogmatinės ir netoleravo viena kitos, todėl kilo religiniai karai,
kuriuose kiekviena šventyklų grupė kovėsi už savo tiesą. Viena legenda, vadinama Didžiąja legenda įgavo
didžiausią populiarumą ir netrukus ėmė dominuoti prieš visas kitas. Čia yra Didžioji legenda.
Tuo laiku prieš Ankstyvąjį periodą, pasaulyje tebuvo tik du žmonės. Tiedu žmonės (pavadinkime juos Adomu
ir Ieva) į pasaulį buvo išleisti tuo pačiu metu. Jie gimė per Juokiadienį.
Jie džiaugsmingai gyveno Besijuokiančiojo Sode. Jie daugiausia gyveno prie šaltinių ir krykštavo saulės spinduliuose su drugeliais.
Kiekvieną dieną sode juos aplankydavo Viešpats ir džiugiai pripildydavo jų sielas savo nuostabiu humoru.
Jis juos mylėjo, pokštavo su jais ir juokėsi kartu su jais. Jų juokas buvo dieviškas. Ir taip daugelį metų jie
leido dienas tame rojuje kol vieną dieną keistas žalias gyvūnas, kažkiek panašus į žiurkę ir kažkiek panašus į
skunką, mažomis niekšingai primerktomis akimis atėjo į sodą. Tas gyvūnas pastebėjo poros džiūgavimą ir jį
apėmė nepaprastas pavydas. Jis tarė: Netrukus ką nors padarysiu su tuo! ir tikrai jis padarė!
Jis prisiartino prie poros ir pasakė: Kaip du suaugę žmonės gali nugyventi visą savo gyvenimą? Jūs ne
vaikai! Kaip galite švaistyti visą savo laiką visai vaikiškiems juokams? Ar nepastebite, kad
reiktų atlikti svarbias pareigas? Tai, turėtų būti malonu leisti visą laiką besijuokiant, bet tada
kaip jūs galėsite kažkur kitur įsikurti? Viešpats davė jums brangią gyvybės dovaną, ir viskas, ką
sugebate padaryti, tai iššvaistyti ją taip? Gėda jums! Ir Viešpats kodėl jis skatina jumyse tuos
vaikiškumus? Kodėl jis verčia save jus lankyti kiekvieną dieną pasakodamas tuos savo kvailus juokus ir jus
laikydamas tarytum vaikais? Kodėl jis bijo, kad jūs išaugsite? Jūsų kūnai kaip suaugusiųjų, tačiau mąstymas
kaip vaikų. Kodėl Viešpats leidžia tai? Ko jis baiminasi? Ką jis slepia nuo jūsų? Kodėl jis apsimeta esąs jūsų
draugas kai iš tikro klaidina jus ir neleidžia jums būti tikraisiais savimi ir atlikti savo tikrąsias paskirtis
visatoje? Kodėl tai leidžiate? Tarp Viešpaties ginklų yra vienas dalykas,
kuris gali jus išsaugoti. Viešpats jums suteikė laisvą valią, kuri leidžia pasipriešinti Jam. Čia gali sustoti: Viskas tik su jumis! Tik
jūsų pastangos gali neleisti Viešpaties laikyti jus amžinai sukaustytus.
Taip kalbėjo Blogasis Gyvūnas. Jis sugrįždavo į sodą diena iš dienos ir lėtai, bet neišvengiamai
sugundė abudu Besijuokiančiojo Vaikus. Tačiau įdomiausias dalykas yra tai, kad didesniąja dalimi nei
Adomas, nei Ieva iš tikro netikėjo ir neįtikėjo Gyvūnu, bent jau sąmonės lygyje. Jiems kažkaip nepatiko, kaip
žvelgia Gyvūnas; jo akyse buvo kažkokia išraiška, kuri kėlė įtarimą. Ir vis tik Gyvūnas kalbėjo puikius
dalykus. Pavyzdžiui, jie buvo tikrai priblokšti, kai sužinojo, kad turi tokį dalyką kaip laisva valia! Iki tol jiems
niekada nebuvo kilusi tokia keista idėja. Jų gyvenimas plaukė taip sklandžiai, laimingai, spontaniškai ir be
jokių pastangų, kad jiems niekada neatrodė, kad jie patys darytų kažką. Atrodė, kad viskas atsiranda
jiems, o ne jie yra aktyvūs agentai. Pavyzdžiui, kai jie prieidavo prie puikios išvaizdos ar kvapo vaisiaus,
atrodė, kad tas vaisius juos pritraukia tarsi magnetas, o ne jie renkasi valgyti tą vaisių! Tiksliau, ne tai,
kad jie jautėsi labiau pasyviais nei aktyviais, o tai, kad jie neskyrė pasyvumo nuo aktyvumo. Tad idėja, kad
jie gali rinktis buvo pribloškianti naujiena. Ji jiems davė juos pagyvinančią galios pojūtį. Jie
savo laisvos valios dėka dabar gali veikti! Pavyzdžiui, jei pasirinktų, jie galėtų įsikurti kitur.
Tada kilo klausimas: Ar jie turėtų įsikurti kitur? Tą turėtų sąvoka taipogi buvo naujiena jiems.
Pradžioje, kai jie jautė, kad labiau tėra gyvenimo srauto dalis, o ne aktyviai gyveno, etinės sąvokos turėtų,
privalėtų, pareiga ir pan. jiems neturėjo jokios prasmės. Tačiau dabar jie žinojo geriau. Kilo problemiškas
klausimas: teisinga ar klaidinga jiems sėdėti nieko neveikiant ir džiaugiantis gyvenimu, o ne išeinant ir kažkur įsikuriant?
Taip Adomas ir Ieva pirmą kartą ėmė filosofuoti. Jie tikėjo, kad Gyvūnas buvo teisus sakydamas, kad jie
turi laisvą valią. Tačiau labiausiai juos neraminęs klausimas buvo, ar jie tikrai turėjo laisvą valia prieš
tai, kaip Gyvūnas pranešė jiems apie tai. Jei jie anksčiau turėjo laisvą valią, jie tikrai nežinojo, kad
jie ją turi. Ir ar galima laisva valia nežinant kad ji laisva? Kitais
žodžiais, ar tikrai tiesa, kaip Gyvūnas sakė, kad Dievas tikrai jiems davė laisvą valią, ar tai pats Gyvūnas juose sukėlė
laisvos valios turėjimą? Jiems atrodė, kad laisvos valios turėjimas iš tikro nesiskiria nuo tikėjimo, kad turi
laisvą valią. Jie spėliojo, ar negali būti kitų pasaulių su protingomis būtybėmis, ir ar tos būtybės turi laisvą valią.
Adomas nusprendė, kad tikėtiniausias atsakymas yra, kad kai kurios protingos būtybės turi laisvą valią, o kitos
ne; tos, kurios tiki turinčios, turi, o kurios netiki neturi. Kartą jie paklausė žaliojo Gyvūno: Ar tu turi
laisvą valią? Gyvūnas atsakė: Žinoma turiu! Ir jūs taipogi galite turėti laisvą valią, jei tai
pasirinksite. Tas atsakymas juos nepaprastai supainiojo. Jie atsiliepė: Ką? Sakai, kad galime rinktis, ar turime laisvą
valią? Ar tai reiškia, kad laisvos valios turėjimas yra pasirinkimo reikalas? Gyvūnas atsakė: Žinoja, kad taip. Tada Ieva
paprieštaravo: Bet aš maniau, kad sakei, kad Dievas jau yra davęs mums laisvą valią. Gyvūnas atsakė: Jis
davė, bet tik pasyvia prasme, o ne aktyvia. Dievas, taip sakant, davė jums galimybę turėti laisvą
valią. Ar jūs realizuosite ar ne yra jūsų reikalas. Dievas jums davė gebėjimą rinktis; Jis neverčia
rinktis. Savo laisvą valią galite naudoti tik jei pasirinksite. Adomas atsiliepė: Bet jei mes galime
rinktis, tai jau reiškia, kad turime laisvą valią. Gyvūnas atsakė: Taip, ta prasme, kad Dievas jums davė laisvą valią.
Visas tas pokalbis nepaprastai supainiojo poros mintis! Būtent taip užgimė metafizikos ir epistemologijos
mokslai. Kaip bebūtų, į rankas jie gavo tikrą moralinę problemą ką daryti su savo laisva valia?
Turėtų ar neturėtų jie išeiti ir įsikurti kažkur kitur? Jie žinojo, kad yra visiškai laimingi Besijuokiančiojo Sode,
bet ar jų vaidmuo kosmose būti laimingais ir vykdyti savo pareigas? Jie apie tai ginčijosi daug savaičių ir
galiausiai nusprendė pasilikti sode ir nesikelti kitur. Jie nusprendė pasitikėti Viešpačiu, o ne Bloguoju
Gyvūnu. Taip, pagaliau jie sužinojo, kad Viešpats yra jų draugas, o Gyvūnas
jų priešas. Tad vieną dieną, kai Gyvūnas atėjo į sodą, Adomas pasakė: Išmokei mus daug nuostabių dalykų.
Tu mums išaiškinai, kad mes turime laisvą valią. Mes nežinome, ar tai mus išmokei, ar tai kažkokia
tavo paslaptinga galia sukėlė mumyse laisvą valią, ar tai Dievas, kuris leido mums turėti
ją, ar tai Jis įpūtė į mus laisvą valią, ar tai mes, kurie buvo pasirinkti turėti laisvą valią.. Mes
nesuvokiame laisvos valios fenomeno, tačiau mes žinome. Kad kas ji bebūtų, mes tikrai ją turime. Greičiausiai mes esame
pasirinkti ją turėti, bet galutinai to nežinome. Visa, ką mes žinome, kad neabejotinai ją turime. Ir tu
visiškai teisus, kad dabar savo laisva valia galime atsisakyti Viešpaties ir Jo kelių. Taip, mes laisvai
galim tai padaryti. Bet ar nepajutote, kad dėl tos pačios priežasties, mes galim laisvai atsisakyti tavęs? Taip,
dabar mes turim galios atsisakyti tavęs arba Viešpaties. Ir tai yra tu, kurio atsisakyti nusprendėme!
Savo laisva valia mes ištrynėme tave iš savo minčių ir širdžių. Atsisakėme tavęs ir tavo kelių. Daugiau
nekreipsime dėmesio į tave ir tavo žodžius. Tavęs neliks šiame dideliame Sode. Šis Sodas yra mūsų
nuosavybė; Viešpats atidavė jį mums, o ne tau! Tai mūsų nuosavybė ir tu ilgiau negali čia būti
be mūsų leidimo. Mes taip ilgai pakentėme tave kaip svečią. Tačiau ilgiau nesi laukiamas svečias.
Nešdinkis iš Sodo ir niekada nedrįsk grįžti. Jei kada tave čia rasime, užmušime.
Gyvūnas nuėjo, netaręs nė žodžio, ir niekada nesugrįžo.
Adomas su Ieva su palengvėjimu atsiduso. Jie žinojo, kad pasirinko teisingai. Bet deja, problemos tik
pradidėjo! Nors sąmonės lygyje jie pasirinko pripažinti Viešpatį ir atsisakyti Gyvūno, Gyvūno nuodai pateko į
jų pasąmonėje glūdinčias sielas ir tapo plačios psichinės infekcijos židiniu. Ši infekcija plėtėsi ir plito diena
iš dienos. Į jų sielas įsiskverbė skausmas, o jie nesugebėjo suprasti kodėl. Tiesa, jie nusprendė pasilikti
Viešpaties sode ir nesikelti kitur, tačiau gilumoje jie jautė, kad jie privalėtų keltis kitur. Jie tapo labai
neramūs ir nepatenkinti. Neramios mintys spaudė jų galvas; diena po dienos jie darėsi vis labiau suirzę ir
prislėgti. Iš jų gyvenimo ėmė trauktis džiaugsmas. Jie daugiau nebuvo tikri, kad jie kadaise buvo laimingi Besijuokiančiojo Sode.
Tada atėjo Lemiama diena. Jie praleido ilgą neramaus miego naktį. Jie abu sapnavo, kad eina per laiko
aeoną po aeono ir niekada niekur neapsistoja. Ryte jie pabuvo visiškai išsekę. Jie sielvartaudami nusileido
prie šaltinio ir valandų valandas sėdėjo tylomis niūriai dūmodami. Įprastą valandą atėjo Viešpats ir pamatė,
kad jie yra liūdni. Jis pabandė pralinksminti juos vienu savo juokelių. Bet tuo metu Adomo nervai buvo
įtempti iki ribos ir jis piktai atšovė Viešpačiui: Mes nepralinksmėjome! Tavo juokai nėra juokingi!
Viešpats ilgai nuliūdęs žvelgė į juos ir tada tarė: Labai gerai, taigi, jūs pasirinkote atsisakyti Manęs, mano
kelių ir mano humoro. Neversiu jūsų ir netgi negaliu, net jei norėčiau. Negaliu priversti jūsų juoktis ir
netgi negalėčiau, jei norėčiau. Jūs turite laisvą valią, kaip pasakė jūsų širdies bičiulis. Jūs visiškai laisvi
nepriimti mano humoro ir aš niekada daugiau nekelsiu problemų su juo. Jūs galite išeiti ir įsikurti kažkur, ko
norite giliai jumyse. Taip, jūs galite imtis didelio dalyko - ir net pradėti visą rasę. Jūs išeisite ir taip
padarysite. Bet tik jūs ir jūsų palikuonys neturės mano humoro dovanos. Stebėsiu jus, bet nebūsiu su jumis.
Lėtai, bet neišvengiamai humoras išnyks pasaulyje. Be mano buvimo, galinčio įšvirkšti gaivaus humoro į
jūsų širdis, jis pamažu išseks ir išnyks. Tik kai praeis šimtmečiai, kai pasaulis bus juodžiausiame
desperacijos taške, jūs pajusite jūsų begalinį manęs ir mano kelių poreikį ir tik tada rasite tinkamą
būdą mane pašaukti. Ir tik kai tikrai šauksitės manęs, aš sugrįšiu. Iki to meto, sudie!