Paulina Varnaitė
Obelis

Obelis mano kieme apsipylė žiedais. Nugairinta šiaurės vėjų, audrų aplaužytom šakom, nualinta nuo sunkios motinystės naštos, jau nebejauna, grublėta obelis, per žiemą stovėjus niūri ir susimąsčius, dabar atrodo kaip nuotaka. Ji pasiruošus pradėti viską iš naujo. Apsirėdžius baltai, vos rausdama, su nerimu širdyje laukia savo mylimojo Vėjo.

Jis būtinai atskris pas ją, toks švelnus ir nerūpestingas, ir visai nesvarbu, kad trumpam, kad po to ji vėl liks viena stovėti ir laukti, kad belaukiant balti žiedlapiai nubyrės, o vietoj jų užaugs didžiuliai raudoni obuoliai, nuo kurių lūžta šakos.

Gal rudenį ir vėl atūš vėjas, bet jau nebus toks švelnus ir byrės prinokę obuoliai... Truputį liūdna, bet antraip argi mes galėtume paragauti tų sultingų prinokusių obuolių?

Taip pat skaitykite:
Obuolių pyragas
Iškeliavę į socialinę erdvę
Vartiklis