Skaitykite ištrauką iš "Sidabrinio trimito" išleistos knygos apie paskutines Žemės dienas "Palikti"
UŽSISPYRĘS VAIKAS Dr. James DOBSON
Nuo gimimo iki paauglystės 3 skyrius Saugokime dvasią
Norėčiau, kad tinkamai suvoktumėte, kaip auklėti sunkaus charakterio vaikus. Skaitytojas gali pamanyti, kad vaikus laikau
nepataisomais pramuštgalviais, o jų tėvus puikiais vyrais, ir rekomenduoju šiurkščius, žiaurius ir despotiškus
auklėjimo metodus. Nei viena, nei kita net iš dalies nėra teisinga. Man maži vaikai (net tie, kurie kėsinasi į tėvų
autoritetą) beginklės, silpnos būtybės, kasdien reikalingos meilės ir švelnumo.
Manau, tėvams sunkiausia įteigti subalansuoto auklėjimo idėją, kai disciplina derinama su kantrybe, pagarba ir meile.
Nesu griežtų, autoritarinių būdų šalininkas, ir niekas manęs taip neskaudina, kaip šiuolaikinėje Amerikoje paplitęs
žiaurus elgesys su vaikais. Mane kankina mintis, kad, kai rašau šią knygą, kuris nors vaikas neapsakomai kenčia
žeminamas savo tėvų. Kai kurie mažyliai patenka į ligonines labai liūdnos būklės. Juos atveža nudegintus, sumuštus ir
sulaužytus. Tokių vaikų sąmonę visą laiką traumuoja siaubingos gyvenimo sąlygos.
Profesionalai, dirbantys su tėvų žiaurumo aukomis, privalo išmokti nuslopinti savo jausmus. Aš sugebu juos
kontroliuoti, bet vis vien negaliu be spazmo gerklėje apžiūrėti tų sumuštų, iškankintų vaikų. Aišku, sergantys vaikai
taip pat kenčia, bet jie jaučia juos palaikančią tėvų meilę. Suluošinti, sumušti mažyliai kenčia ir fiziškai, ir dvasiškai.
Jais niekas nesirūpina. Niekas neužjaučia. Nėra kam pasiskųsti. Nėra kur bėgti. Jie nesupranta, už ką jų taip nekenčia.
Daugelis dar tokie maži, kad nesugeba apsisaugoti, negali net pasišaukti pagalbos.
Šį pavasarį stebėjau aštuonerių metų mergaitę, kurią nuo penkiolikos mėnesių prievartavęs tėvas alkoholikas. Kokia
siaubinga tragedija! Kitam vaikui Los Andžele motina skustuvo ašmenimis išdūrė akis. Ar galite pasijusti vietoje
žmogaus, kuris visą gyvenimą prisimins, kad jo luošumas tikros motinos sąmoningo poelgio rezultatas? Kitą mažylį
mūsų mieste išmetė iš mašinos, ir jis pragulėjo aštuonias ar devynias valandas ant plento, o dar vieną vaiką nubaudė
nudegindami koją įkaitintu lygintuvu.
Prieš penkias minutes per miesto radijo naujienų programą pranešė, kad surado dešimtmetę mergaitę, pakabintą už kojų
tėvų garaže. Tokios klaikios istorijos labai gerai žinomos tiems, kurie dirba su vaikais. Gali būti, kad ir dabar viena ar dvi
mylios nuo jūsų namų koks nors vaikas panašiai kankinamas.
Kenčiančių ir pamestų vaikų apsaugos JAV Nacionalinio Centro advokatas Brian G. Fraser rašo: Žiaurus elgesys su
vaikais,
kažkada paplitęs tarp neturtingų ir nusmukusių žmonių,
iš tikrųjų pasitaiko visuose visuomenės
sluoksniuose ir yra pagrindinė vaikų mirtingumo priežastis".
Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, pateisinančio tokį siaubą. Aš netikiu, jog žiaurumas ir nelanksti disciplina, kad ir
kokiais gerais ketinimais pateisinami, gali duoti naudos. Vaiką turi supti meilės atmosfera, kurioje jis gali laisvai kvėpuoti,
augti ir mylėti. Tačiau kitoje santykių tarp tėvų ir vaikų spektro pusėje slepiasi ne mažesnis pavojus. Tėvai gali pulti iš
vieno kraštutinumo į kitą nuolaidžiavimo pinkles. Šį dvigubą pavojų aiškiai apibūdino Marguerite ir Willard Beecher
knygoje Tėvų maratonas" (Parents on the Run):
Anksčiau suaugusieji, kaip namų centrinės figūros, buvo šeimininkai, o vaikai jų vergai.
Dabar gi namuose, kur karaliauja vaikai, viskas atvirkščiai: tėvai vergai, o jų vaikai
šeimininkai. Santykiai šeimininkas vergas" atmeta natūralų bendravimą, čia net
nekvepia demokratija.
Nei draudimo autoritariniai vaikų auklėjimo būdai, nei naujamadiški bus gerai ir taip"
negali suformuoti visavertės asmenybės, nes nei viena, nei kita neišugdo pasitikėjimo savimi.
Vaikai, prižiūrimi griežto teisėjo, užauga bevaliais automatais arba negailestingais
kovotojais už savo teises, visą gyvenimą konfliktuojančiais su pasauliu. Tačiau vaikai, kurie
žino tik aš noriu", tampa savo aistrų vergais. Abiem atvejais jie išauga nelaisvi. Pirmieji
pavergiami lyderių, o antrieji palūkininkų. Nei tie, nei kiti nesugeba deramai bendrauti.
Vadinasi, reikia sodinuką pririšti, kad nelinktų nei į vieną, nei į kitą pusę.
Kaip šias idėjas įgyvendinti? Kaip rasti teisingą kryptį tarp nelabai malonios visko leidimo alternatyvos ir sutramdymo?
Kokia strategija remtis?
Mes privalome ne tik pažaboti savivalę, bet ir nepalaužti dvasios. Kad to pasiektume, turime suvokti, kuo skiriasi valia
nuo dvasios.
Valia tai galinga jėga, esanti kiekviename asmenyje, psichikos sudėtinė dalis, ryškiai pasireiškianti jau gimimo
momentu. Šį teiginį patvirtina žurnale Psychology Today" pateikti mažų vaikų tyrimai: Kūdikis suvokia viską, nors
negali to pasakyti. Jis laukia aplinkos, ypač tėvų, pagalbos". Šis mokslinis atradimas vargu ar nustebins savavališko
vaiko tėvus. Jie pratrynė skyles grindyse nešiodami ir supdami savo ką tik gimusią atžalą ir stebėdami, kaip tas menkutis
diktatorius visiškai aiškiai jiems bruka savo norus ir reikalavimus.
Įpykęs dvimetis užsispyrėlis sugeba taip sulaikyti kvėpavimą, kad netenka sąmonės. Tokios scenos liudininkas visada
prisimins, kaip jį sukrėtė reikalaujančio vaiko energija ir įniršis. Vienas trejų metų užsispyrėlis, nepanoręs paklusti
motinos įsakymui, pareiškė: Atsimink, kad tu tik mano mamutė!" Kita tokia tik mamutė" man parašė apie panašų
konfliktą su trejų metų sūnumi: ji norėjo priversti jį valgyti. Jos atkaklumas sukėlė tokį sūnaus įniršį, kad jis dvi dienas
nevalgė ir negėrė. Jis nusilpo ir nusiminė, bet nepasidavė. Mama baisiai jaudinosi ir, kaip reikėjo laukti, vis labiau kaltino
save. Pagaliau tėvas neištvėrė ir, žiūrėdamas vaikui į akis, įtikinamai paaiškino, kad jei nesuvalgys pietų, bus priluptas
taip, jog atsimins visą gyvenimą. Konfliktas baigėsi. Mažylis pasidavė. Jis greitai rijo viską, ką davė, ir vos ne per minutę
ištuštino šaldytuvą.
Kodėl taip mažai vaikų auklėjimo srities specialistų atkreipia dėmesį į nuolatinį sąmoningą nepaklusnumą? Kodėl taip
mažai apie tai rašo? Manau, kad vaikų netobulumo pripažinimas neatitinka humanistinio įsivaizdavimo, jog maži
žmogeliai pilni šviesos ir gerumo ir tik vėliau išmoksta" pykti. Tiems, kurių požiūris toks rožinis, sakau: Iš tikrųjų
viskas kitaip".
Valia tai ne kažkokia švelni ir minkšta substancija. Vaikas, kurio dvasia uždara ir neimli, paprastai turi geležinę valią,
grėsmingą ne tik jam, bet ir kitiems. Toks žmogus gali atsistoti ant tilto turėklų, grasindamas nušokti, o jo gelbėti sulekia
armija, laivynas ir vietiniai gaisrininkai. Aš manau, kad valią galima paveikti. Ją galima ir reikia formuoti ir šlifuoti, ne savo
patogumui darant iš vaiko robotą, bet įdiegiant sugebėjimą save drausminti ateityje. Iš tikrųjų mus, tėvus, Dievas
įpareigojo ugdyti vaiko valią.
Antra vertus (o tai ypač svarbu!), vaiko dvasia milijoną kartų pažeidžiamesnė negu valia. Tai švelni gėlelė, kurią galima
(net netyčia) sulaužyti ir sutrypti. Dvasia vaikas jaučia pasaulį, vertina ir gerbia save. Tai pati trapiausia žmogaus, kurį
taip lengva sužeisti panieka, patyčiomis ir visokiomis nesėkmėmis, dalis.
Kaip pažaboti valią nepažeidžiant dvasios? Yra aiškios taisyklės, kurių reikia griežtai laikytis. Tačiau tai daroma su
meile, be jokių užuominų, kad jūsų vaikas nelauktas, nereikalingas, kvailas, bjaurus ir bukas, kad jis kilpa ant kaklo ir
gamtos klaida. Bet kokia pastaba, žeidžianti vaiko orumą, kaip: Tu visiškas idiotas!" arba Kodėl negali mokytis, kaip
tavo sesuo?", arba Tu ėdi mane nuo pat gimimo!" gali vėliau labai brangiai kainuoti.
Laiškas, kurį man atsiuntė trijų vaikų motina, akivaizdžiai iliustruoja visa tai, ką rašiau, atbulai". Paanalizuosime šios
moters problemas ir jos nesugebėjimo susitvarkyti su užsispyrusiu sūneliu Bilu priežastis. (Pastaba: kai kurios laiško
detalės šiek tiek pakeistos, kad moters asmenybė liktų paslaptyje.)
Brangus daktare Dobsonai!
Labiau už viską pasaulyje trokštu turėti laimingą šeimą. Auginame dvi dukreles trejų ir
penkerių metų ir dešimtmetį sūnų. Vaikai baisiai nesutaria tarpusavyje, o sūnus su tėvu.
Aš nuolat šaukiu ant vaikų ir vos spėju kontroliuoti sūnų, kad jis neerzintų ir nemuštų
seserų.
Pernai mokytoja patarė išmokyti jį geriau sutarti su bendraklasiais. Jis turėjo nemalonumų
stadione ir mokyklos autobuse. Eidamas iš autobusų stotelės namo, visada susipeša arba ką
nors apmėto akmenimis, todėl pati parsivežu jį iš mokyklos.
Jis labai gabus, bet blogai rašo ir nemėgsta rašyti. Jis nervingas ir greit supyksta (ir mes
tokiais tapome). Jis aukštas ir stiprus. Gydytojas sako, kad viskas gerai. Bilas labai retai
randa tinkamą užsiėmimą, mėgsta žiūrėti televizorių, žaisti su vandeniu ar kapstytis purve.
Mums nepatinka jo mityba, bet nieko negalime pakeisti. Jis geria pieną, valgo džemą,
sausainius ir sumuštinius. Anksčiau valgė daugiau dešrelių ir dešros. Dievina šokoladą ir
kramtomąją gumą. Netoli gyvena močiutė, kuri jam visa tai duoda. Čia irgi nieko negalime
padaryti.
Bilo mokytojai, seserys ir kaimynų vaikai skundžiasi, kad jis keikiasi ir prasivardžiuoja. Mes
viską matome tik juodomis spalvomis. Iš tiesų jis kasdien ką nors nuverčia ar sulaužo. Jis
ėmė daužyti langus vos pradėjęs vaikščioti. Kartą, anksčiau grįžęs iš mokyklos, rado
užrakintus namus ir nieko nelaukdamas sviedė akmenį į savo kambario langą, išmušė jį ir
įlindo vidun. Visai neseniai jis ant veidrodžio mūsų miegamajame išbandė stiklo rėžiklį.
Didesnę laiko dalį jis praleidžia pas močiutę, kuri vaikaičiui visur pataikauja. Mes suvokiame,
kad ji gadina berniuką, bet ir mes ne geresni, nes visą laiką pykstame ir barame.
Mūsų padėtis beviltiška. Bilas auga ir stiprėja, bet proto neįgauna. Patarkite, ką mums daryti
ir kur kreiptis.
Mano vyras pažadėjo niekur nesivesti Bilo, kol jis neįgaus proto ir nepradės elgtis kaip
civilizuotas žmogus". Jis grasina atiduosiąs berniuką į koloniją. Aš nenorėčiau, kad jis ten
patektų, bet jam padėti gali tik žmonės, žinantys, ką su juo daryti. Prašau, padėkite, jei
galite.
Nuoširdžiai jūsų T.
P. S. Mūsų vaikai augintiniai, o santuoka beveik iširusi.
Tai graudus pagalbos šauksmas, nes ta moteris, be abejo, nuoširdžiai teigia, kad labiau už viską pasaulyje trokšta
laimingos šeimos". Tačiau iš laiško aišku: vargu ar ši svajonė išsipildys. Iš tiesų, jos aistringas ramybės bei
harmonijos troškimas ir sukėlė daugelį problemų. Bendraudama su sūnumi, mama daro dvi rimtas klaidas.
Pirma, tėvai nesiėmė jokių priemonių, kad sutramdytų jo nepaklusnumą, nors jis akivaizdžiai kviečia juos įsikišti. Baisu
vadovauti sau, kai tau tik dešimt metų ir nėra nė vieno verto pagarbos suaugusiojo. Ar tik ne dėl to vaikinukas nepaiso
jokių elgesio normų ir puola bet kurį autoritetą? Kai Bilas paskelbė karą mokytojai, ši pasidavė jo atakuojama. Vienintelė
jai kilusi mintis tai paskambinti sutrikusiai motinai ir pareikšti: Reikia išmokyti Bilą sutarti su bendraklasiais".
(Skamba labai maloniai, tiesa? O galėjo prikalbėti daug nemalonesnių dalykų apie jo elgesį klasėje!)
Mokyklos autobuse Bilas elgėsi kaip įsisiautėjęs chuliganas; eidamas namo susimušė su bendraklasiais; išmušė
langus; subraižė veidrodį; nešvankiai keikėsi ir kankino savo seseris. Jis valgo, kas pakliūva, atsisako ruošti pamokas
ir atlikti bet kokias pareigas. Ar dar galima abejoti, kad Bilas tiesiog šaukia: Žiūrėkite! Aš viską darau blogai! Ar kas
nors mane myli? Ar kas nors manimi domisi? Negi niekas negali man padėti? Aš nekenčiu pasaulio, o pasaulis nekenčia
manęs!"
Tačiau vienintelė ponios T. reakcija į Bilo nepaklusnumą nusivylimas ir liūdesys. Ji sugeba tik barti sūnų, kai tas blogai
elgiasi. Bilas irzlus ir greitai supyksta, bet ponia T. prisipažįsta, kad ir mes tokiais tapome". Tiek vyras, tiek ji suvokia,
kad močiutė daro blogą įtaką anūkui, ir priduria: Bet ir mes ne geresni, nes visą laiką pykstame ir šaukiame ant jo". Ir ką gi
matome: vienintelė auklėjimo priemonė pyktis, riksmas ir ašaros. Kitame skyriuje pakalbėsime, kad audringas emocijų
demonstravimas visiškai neefektyvus.
Iš laiško aišku, kad nei ponia T., nei jos vyras nenori vadovauti ir imtis jokios atsakomybės. Šeimoje nėra galvos.
Pastebėjote, kiek kartų ji jausmingai kartoja: Mes bejėgiai ką nors padaryti". Tėvai susikrimtę, kad Bilas netvarkingai
maitinasi, bet negali nieko pakeisti". Senelė Bilą maitina sausai, ir vėl mes nieko negalime padaryti". Lygiai taip pat jie
negali uždrausti keiktis, kankinti seserų, daužyti langus ar mėtyti akmenis į praeivius. Tai kur priežastis? Kodėl taip
sunku valdyti šeimos laivą? Kodėl jį visą laiką mėto bangos arba jis sėda ant seklumos? Atsakymas: laivas neturi
kapitono! Jis dreifuoja be tikslo, nes neturi vadovo, ryžtingo, stiprios valios žmogaus, sugebančio išvesti šeimos laivą
į saugius vandenis.
Antroji klaida: užuot suvaldę pašėlusį Bilą ir tramdę jo valią, tėvai visas drausminimo jėgas nukreipė į jo įskaudintą
dvasią. Jie ne tik šaukia ir laužo rankas jų neviltis išsilieja asmeniniais išpuoliais ir priešiškumu. Lengva
įsivaizduoti, kaip įpykęs tėvas šaukia: Kodėl tu bręsti ir netampi žmogumi? Kodėl elgies kaip nepataisomas niekšas?
Štai ką tau pasakysiu: daugiau niekada neimsiu tavęs su savimi ir net neparodysiu, kad tu mano sūnus. Aš iš tikro
neprižadu, kad tu ilgai būsi mano sūnumi. Jei ir toliau elgsies kaip plėšikas ant vieškelio, mes išmesime tave iš namų
arba atiduosime į prieglaudą. Pažiūrėsime, kaip tau patiks!" Kiekvienas toks kaltinimas nepataisomai žeidžia Bilo orumą.
Ir kokia tokių užsipuolimų nauda? Ar jie padarė jį draugiškesnį? Aišku, ne! Jis darosi vis blogesnis ir šiurkštesnis ir
mano esąs niekam nereikalingas. Pasekmė: Bilo dvasia sutrypta, o valia, atvirkščiai, galinga kaip uraganas. Nors ir labai
liūdna, vaikai, panašūs į Bilą, suaugę tą patirtą priešiškumą nukreipia į nekaltas aukas už šeimos ribų.
Jei leistų aplinkybės, norėčiau pakviesti Bilą į savo namus pagyventi. Jį dar galima išgelbėti, bent jau aš norėčiau
pabandyti. Nuo ko pradėčiau? Kai tik jis peržengtų mano namų slenkstį, pasakyčiau: Bilai, tu gyvensi pas mus,
vadinasi, kurį laiką būsi mūsų šeimos narys, todėl norėčiau kai ką su tavim aptarti. Pirma, tu įsitikinsi, kad čia visi tave
myli. Aš džiaugiuosi, kad tu čia, ir noriu, kad būtum laimingas. Atsimink, man rūpi tavo jausmai, problemos ir pavojai.
Mes pakvietėme tave, nes norime, kad pagyventum su mumis. Mylėsime tave ir gerbsime kaip savo vaiką. Jei norėsi man
ką nors pasakyti, visada galėsi prieiti prie manęs Aš nesupyksiu, ir tu nesigailėsi, kad manimi pasikliovei. Mes niekada
tavęs neskriausime ir blogai nesielgsime. Tu pamatysi, kad tai ne tušti pažadai. Taip elgiasi žmonės, kurie myli
vienas kitą, o mes juk mylime tave.
Bet, Bilai, tu turi dar kai ką suvokti: mūsų vaikai elgiasi pagal tam tikras taisykles, tą patį ir tu darysi. Tau teks dalis pareigų
ir darbų, o pati svarbiausia tavo pareiga pamokų ruošimas vakare. Per dvi savaites turėsi priprasti prie mūsų tvarkos.
Aš būsiu šalia ir padėsiu. Bet jei tu neklausysi, aš tave tuojau pat nubausiu. Tai padės tau atsikratyti kenksmingų
įpročių. Tačiau ir bausdamas aš mylėsiu tave kaip dabar".
Jau patį pirmą kartą Bilui nepaklusus, veikčiau labai ryžtingai. Nebūtų nei šauksmų, nei kaltinimų, bet jis suvoktų, kad
nejuokauju. Tikriausiai gerai prilupčiau ir viena ar dviem valandomis anksčiau pasiųsčiau miegoti. Rytą mes ramiai
aptartume tai, kas atsitiko. Net patys nedrausmingiausi vaikai labai gerai reaguoja į tėvo rykštę" ir pagrįstą drausminimą.
Tai idealus derinys.
Kartoju: svarbiausias mūsų tikslas valios sutramdymas neprievartaujant dvasios. Šis dvigubas uždavinys labai
aiškiai suformuluotas Šv. Rašte:
Valios ugdymas
Geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose,
kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?" (1 Tim 3, 45).
Sielos saugojimas
Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4).
KLAUSIMAI Klausimas: Jūs turbūt prisimenate savo laiku populiarią knygą Džonatanas Livingstonas Žuvėdra". Joje pasakojama
apie žuvėdrą, kuri nepritapo prie būrio ir nesilaikė bendruomenės" normų. Aišku, kad knygoje kalbama apie
ryškią ir nepriklausomą asmenybę ne paukščių, bet žmonių šeimoje. Kaip jūs vertinate šią idėją?
Atsakymas: Tai žalinga filosofija, kurią galima apibūdinti vienu sakiniu: Daryk, ką nori". Šiai egoistinei krypčiai tinka bet
koks šūkis, pavyzdžiui, toks: Gerai tai, kas gerai man" arba: Noriu visur būti pirmas!" Šis hedonistinis požiūris į
pasaulį ryškus daugelyje kitų knygų ir dainų, pavyzdžiui, kraupioje Sammy Davis jaunesniojo baladėje Noriu būti pats
savim" (I've Gotta Be Me). (Prašom pasakyti, kuo jis dar galėtų būti?) Ant šios filosofinės krypties sąžinės" guli be
galo ciniška Frank Sinatra plokštelė Ėjau savo keliu" (I Did It My Way).
Manau, kad šie posakiai prieštarauja krikščionybės dvasiai: ji akcentuoja meilę, moko duoti, rūpintis, dalytis, atsukti
kairįjį skruostą, nueiti dvi mylias ir apskritai laikytis įsakymų. Be to, visiškas egocentrizmas turi galingą užtaisą, kuris gali
nušluoti nuo žemės paviršiaus šeimą ir net visuomenę. Įdomu, kiek motinų ir tėvų pasinaudojo Džonatano
Livingstono Žuvėdros patarimu ir bet kokia kaina puolė ieškoti individualybės? O namie laukė užmiršti vaikai, kurie iki
mirties neatsikratys atmetimo jausmo. Mano gi liūdna pareiga guosti mažuosius kankinius, kurių tėvai išdidžiai ėjo
savo keliu".
Philip Yancey nuomonė apie jūros žuvėdros charakterio pritaikymą žmogui:
Nesunku suvokti, kodėl žmonės taip myli jūrų žuvėdras. Vieną kartą aš atidžiai stebėjau
vieną iš jų. Ji su džiaugsmu atsiduoda laisvei. Galingi sparnų mostai ją kelia vis aukščiau ir
aukščiau, kol kitos lieka apačioje, o po to ji sklendžia žemyn, darydama nuostabius piruetus.
Ji nuolat pozuoja, lyg žinotų, kad ją filmuoja.
Tačiau būryje žuvėdra elgiasi kitaip. Jos didybę ir orumą pakeičia žiaurumas ir polinkis
peštis. Pažiūrėkite, kaip ta pati žuvėdra, erzindama kitus paukščius ir sukeldama
didžiausią triukšmą, įsiveržia į giminaičių grupę, kad nutvertų gabalėlį mėsos. Žuvėdros
nepripažįsta teisingo dalijimosi ir gerų manierų". Jos tokios pavydžios, kad jei jūs ant
vienos žuvėdros kojos užrišite raudoną kaspiną ir paleisite, pasirašysite jai mirties
nuosprendį. Paukščių būrys tuojau pat ją negailestingai užpuls, kapos snapais, nagais plėšys
jos plunksnas bei kūną, kol pasirodys kraujas. Jos taip darys tol, kol iš paukščio liks kruvina
masė.
Jei jau norima kokį nors paukštį paimti pavyzdžiu mūsų visuomenei, tai žuvėdra ne pats geriausias pasirinkimas.
Yancey pataria vietoj to mums pamąstyti apie žąsų elgesį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl pulkas šių nuostabių
paukščių skrenda išsirikiavę pleištu? Neseniai mokslininkai nustatė, kad taip jos išvysto 71 % didesnį greitį ir sutaupo
jėgų. Pirmam sunkiausia dėl stipraus vėjo pasipriešinimo, todėl skrendant kas kelias minutes jį pakeičia kitas žąsinas, ir
pulkas gali be poilsio toli nusigauti. Lengviausia skristi pačiame pleišto gale. Ir štai kas nuostabiausia: stiprios žąsys
šias patogias pozicijas užleidžia jauniems, silpniems ir seniems paukščiams. Manoma, kad nuolatinis laukinių žąsų
klyksmas tai savotiškas padrąsinimas silpniesiems. Be to, jei nuvargusi ar susirgusi žąsis nepajėgia lėkti su pulku, ji
nepaliekama likimo valiai. Sveikas paukštis leidžiasi ant žemės paskui sergantį ir laukia tol, kol tas galės pakilti. Tokia
savitarpio pagalba padeda būriui ramiai gyventi ir išlikti.
Pabaigoje Yancey rašo:
Jūrų žuvėdra mane moko traukyti pančius ir skraidyti. Bet žąsis man duoda daugiau
moko skraidyti šeimoje". Palaikomas draugų, ypač krikščionių, kurie mane myli, galiu
skraidyti geriau už bet kurią žuvėdrą. Su šeima galiu nubėkti toliau negu vienas. O kai
skrendu, mano pastangos padeda kiekvienam šeimos nariui.
Deja, kartais man atrodo, kad mūsų visuomenę sudaro milijonai vienišų, patenkintų savimi, besididžiuojančių
nepriklausomybe, už kurią moka didžiulę vienatvės ir baimės kainą, jūros žuvėdrų. Klausimas: Kodėl vaikai vertina griežtus mokytojus?
Atsakymas: Jūsų nuomonė teisinga tik iš dalies. Juk niekas nemyli bjauraus seno bambeklio, net jei jis ir siekia tvarkos
bei paklusnumo. Bet jūs teisūs manydami, jog vaikus traukia toks mokytojas, kuris su meile ir geranoriškai moka valdyti
klasę. Tai sugeba tik geriausi mokytojai.
Ir dar: vaikai myli griežtus auklėtojus, nes jie gali sukurti ramią ir saugią atmosferą juk dažnai vaikai bijo vienas kito ir
ieško vyresniojo, sugebančio juos apginti, globos.
Pastaba: Šioje knygoje nerašau apie drausmę mokykloje. Tam skirta atskira knyga Iššūkis disciplinai".
Klausimas: Ar jums neatrodo, kad kai kurie vaikai būna nesąmoningai žiaurūs vienas kitam?
Atsakymas: Esu tuo įsitikinęs. Aštuonerių metų pats tai patyriau sekmadieninėje mokykloje. Vieną kartą pas mus atėjo
berniukas, vardu Fredas. Aš kaip šiandien matau jo veidą ir kas svarbiausia jo ausis. Jos buvo užlinkusios ir
atsikišusios. Mane sužavėjo jų nepaprasta, primenanti džipo sparnus (tuo laiku vyko Antrasis pasaulinis karas) forma.
Nepamąstęs apie Fredo jausmus, aš atkreipiau draugų dėmesį į jo savotišką išorę. Visi nusprendė, kad pravardė Džipo
Sparnai labai tinka berniukui su tokiomis ausimis. Atrodė, kad ir Fredui tai buvo juokinga, nes jis juokėsi kartu su visais.
Bet staiga jis nustojo juoktis, paraudo ir verkdamas puolė prie durų. Į mūsų klasę Fredas nebesugrįžo.
Iki šiol prisimenu, kokį šoką man sukėlė tokia netikėta ir audringa Fredo reakcija. Nesitikėjau, kad jį taip įskaudins mano
pokštas. Niekada nebūčiau šio berniuko įžeidęs tyčia, nes taip nesielgdavau. Dėl to, kas atsitiko, atsakingi mokytojai ir
tėvai. Jie turėjo paaiškinti, ką reiškia būti išjuoktam, ypač kai turi kokį nors fizinį trūkumą. Mano mama, kuri ypač
išmintingai elgėsi su vaikais, prisipažino, kad turėjo išmokyti mane pasijusti kito vietoje. O dėl sekmadieninės mokyklos
mokytojų, tai jau neprisimenu, ko jie mane tuo metu mokė, bet geriausia, ko jie galėjo mus išmokyti, tai suvokti
įsakymo Mylėk savo artimą kaip pats save" prasmę.
Kiti knygų aprašymai: |