Skaitykite ištrauką iš "Sidabrinio trimito" išleistos knygos apie paskutines Žemės dienas "Palikti"
 

Sidabrinis trimitas: KNYGOS VISAI ŠEIMAI

"Išsigelbėjimas iš Vandenio salos"

Džėjus ir Lila Kuperiai, kartu su savo tėvu archeologu atvykę į egzotišką Pietų jūros salą, išvydo čia vykstant keistus dalykus. Ar gali būti, kad išdidusis, tironiškas kolonijos, įsikūrusios saloje, vadas yra tas pats prapuolęs žmogus, kurio jie ieško? Kuperiams mėginant išsiaiškinti paslaptį juos užgriūna mirtini pavojai: įniršusios nuodingos gyvatės, pikti geliantys vabzdžiai, kaulus laužantys žemės drebėjimai. Ima griūti salos pamatai. Džėjus ir Lila drauge su savo tėvu privalo rasti kelią, kaip nugalėti blogį, kuris laiko kolonistus mirtinuose gniaužtuose. Tačiau ar įstengs jie tai padaryti, iki sala visiškai suirs?

Tai jaudinantis pasakojimas, kupinas nuotykių, paslapčių ir netikėtų pavojų, prikaustantis skaitytojų dėmesį nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Franko E. Peretti sugebėjimai puikiai perteikti pasakojimą ryškiai atsiskleidžia kiekvienoje Kuperio vaikų nuotykių knygoje.

"Užsispyręs vaikas"

Dr. Džeimsas Dobsonas rašo: "Vieni vaikai iš prigimties paklusnūs, kiti … be jokių ceremonijų su cigaru dantyse ir kovos šūksniu lūpose tik ką palikę įsčias tuojau pat pareiškia savo nuomonę dėl gimdymo palatos temperatūros, medicinos seserų nepatyrimo ir administracijos reikalų tvarkymo". Tokia mažytė "jėgainė" reikalinga ypatingo tėvų dėmesio, supratimo ir disciplinos.

Ši knyga – praktinis vadovas tėvams, kaip perspektyviai ir kūrybiškai spręsti iškilusias disciplinos bei vaikų auklėjimo problemas. Dėmesio centre yra brolių ir seserų pavydas, hiperaktyvumas, savo vertės suvokimas ir dažniausios nusivylusių tėvų daromos klaidos.

Paskaitykite ištrauką iš šios knygos: 3 skyrius. Saugokime dvasią
 

Skaitykite:
Apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas
Knygą apie paskutines Žemės dienas "Palikti", visos 3 dalys

Knygų leidykla “Sidabrinis trimitas”
Demokratų g. 3-20, Kaunas LT-3026
Tel. (27) 26 42 36
El.paštas: st@kaunas.omnitel.net


 

UŽSISPYRĘS VAIKAS

Dr. James DOBSON

Nuo gimimo iki paauglystės

3 skyrius

Saugokime dvasią

Norėčiau, kad tinkamai suvoktumėte, kaip auklėti sunkaus charakterio vaikus. Skaitytojas gali pamanyti, kad vaikus laikau nepataisomais pramuštgalviais, o jų tėvus — puikiais vyrais, ir rekomenduoju šiurkščius, žiaurius ir despotiškus auklėjimo metodus. Nei viena, nei kita net iš dalies nėra teisinga. Man maži vaikai (net tie, kurie kėsinasi į tėvų autoritetą) — beginklės, silpnos būtybės, kasdien reikalingos meilės ir švelnumo.

Manau, tėvams sunkiausia įteigti subalansuoto auklėjimo idėją, kai disciplina derinama su kantrybe, pagarba ir meile. Nesu griežtų, autoritarinių būdų šalininkas, ir niekas manęs taip neskaudina, kaip šiuolaikinėje Amerikoje paplitęs žiaurus elgesys su vaikais. Mane kankina mintis, kad, kai rašau šią knygą, kuris nors vaikas neapsakomai kenčia žeminamas savo tėvų. Kai kurie mažyliai patenka į ligonines labai liūdnos būklės. Juos atveža nudegintus, sumuštus ir sulaužytus. Tokių vaikų sąmonę visą laiką traumuoja siaubingos gyvenimo sąlygos.

Profesionalai, dirbantys su tėvų žiaurumo aukomis, privalo išmokti nuslopinti savo jausmus. Aš sugebu juos kontroliuoti, bet vis vien negaliu be spazmo gerklėje apžiūrėti tų sumuštų, iškankintų vaikų. Aišku, sergantys vaikai taip pat kenčia, bet jie jaučia juos palaikančią tėvų meilę. Suluošinti, sumušti mažyliai kenčia ir fiziškai, ir dvasiškai. Jais niekas nesirūpina. Niekas neužjaučia. Nėra kam pasiskųsti. Nėra kur bėgti. Jie nesupranta, už ką jų taip nekenčia. Daugelis dar tokie maži, kad nesugeba apsisaugoti, negali net pasišaukti pagalbos.

Šį pavasarį stebėjau aštuonerių metų mergaitę, kurią nuo penkiolikos mėnesių prievartavęs tėvas alkoholikas. Kokia siaubinga tragedija! Kitam vaikui Los Andžele motina skustuvo ašmenimis išdūrė akis. Ar galite pasijusti vietoje žmogaus, kuris visą gyvenimą prisimins, kad jo luošumas — tikros motinos sąmoningo poelgio rezultatas? Kitą mažylį mūsų mieste išmetė iš mašinos, ir jis pragulėjo aštuonias ar devynias valandas ant plento, o dar vieną vaiką nubaudė nudegindami koją įkaitintu lygintuvu.

Prieš penkias minutes per miesto radijo naujienų programą pranešė, kad surado dešimtmetę mergaitę, pakabintą už kojų tėvų garaže. Tokios klaikios istorijos labai gerai žinomos tiems, kurie dirba su vaikais. Gali būti, kad ir dabar viena ar dvi mylios nuo jūsų namų koks nors vaikas panašiai kankinamas.

Kenčiančių ir pamestų vaikų apsaugos JAV Nacionalinio Centro advokatas Brian G. Fraser rašo: „Žiaurus elgesys su vaikais, …kažkada paplitęs tarp neturtingų ir nusmukusių žmonių, …iš tikrųjų pasitaiko visuose visuomenės sluoksniuose ir yra pagrindinė vaikų mirtingumo priežastis".

Nėra jokio racionalaus paaiškinimo, pateisinančio tokį siaubą. Aš netikiu, jog žiaurumas ir nelanksti disciplina, kad ir kokiais gerais ketinimais pateisinami, gali duoti naudos. Vaiką turi supti meilės atmosfera, kurioje jis gali laisvai kvėpuoti, augti ir mylėti. Tačiau kitoje santykių tarp tėvų ir vaikų spektro pusėje slepiasi ne mažesnis pavojus. Tėvai gali pulti iš vieno kraštutinumo į kitą — nuolaidžiavimo pinkles. Šį dvigubą pavojų aiškiai apibūdino Marguerite ir Willard Beecher knygoje „Tėvų maratonas" (Parents on the Run):

Anksčiau suaugusieji, kaip namų centrinės figūros, buvo šeimininkai, o vaikai — jų vergai. Dabar gi namuose, kur karaliauja vaikai, viskas atvirkščiai: tėvai — vergai, o jų vaikai — šeimininkai. Santykiai „šeimininkas — vergas" atmeta natūralų bendravimą, čia net nekvepia demokratija.

Nei draudimo — autoritariniai vaikų auklėjimo būdai, nei naujamadiški „bus gerai ir taip" negali suformuoti visavertės asmenybės, nes nei viena, nei kita neišugdo pasitikėjimo savimi.

Vaikai, prižiūrimi griežto teisėjo, užauga bevaliais automatais arba negailestingais kovotojais už savo teises, visą gyvenimą konfliktuojančiais su pasauliu. Tačiau vaikai, kurie žino tik „aš noriu", tampa savo aistrų vergais. Abiem atvejais jie išauga nelaisvi. Pirmieji pavergiami lyderių, o antrieji — palūkininkų. Nei tie, nei kiti nesugeba deramai bendrauti. Vadinasi, reikia sodinuką pririšti, kad nelinktų nei į vieną, nei į kitą pusę.

Kaip šias idėjas įgyvendinti? Kaip rasti teisingą kryptį tarp nelabai malonios visko leidimo alternatyvos ir sutramdymo? Kokia strategija remtis?

Mes privalome ne tik pažaboti savivalę, bet ir nepalaužti dvasios. Kad to pasiektume, turime suvokti, kuo skiriasi valia nuo dvasios.

Valia — tai galinga jėga, esanti kiekviename asmenyje, psichikos sudėtinė dalis, ryškiai pasireiškianti jau gimimo momentu. Šį teiginį patvirtina žurnale „Psychology Today" pateikti mažų vaikų tyrimai: „Kūdikis suvokia viską, nors negali to pasakyti. Jis laukia aplinkos, ypač tėvų, pagalbos". Šis mokslinis atradimas vargu ar nustebins savavališko vaiko tėvus. Jie pratrynė skyles grindyse nešiodami ir supdami savo ką tik gimusią atžalą ir stebėdami, kaip tas menkutis diktatorius visiškai aiškiai jiems bruka savo norus ir reikalavimus.

Įpykęs dvimetis užsispyrėlis sugeba taip sulaikyti kvėpavimą, kad netenka sąmonės. Tokios scenos liudininkas visada prisimins, kaip jį sukrėtė reikalaujančio vaiko energija ir įniršis. Vienas trejų metų užsispyrėlis, nepanoręs paklusti motinos įsakymui, pareiškė: „Atsimink, kad tu tik mano mamutė!" Kita tokia „tik mamutė" man parašė apie panašų konfliktą su trejų metų sūnumi: ji norėjo priversti jį valgyti. Jos atkaklumas sukėlė tokį sūnaus įniršį, kad jis dvi dienas nevalgė ir negėrė. Jis nusilpo ir nusiminė, bet nepasidavė. Mama baisiai jaudinosi ir, kaip reikėjo laukti, vis labiau kaltino save. Pagaliau tėvas neištvėrė ir, žiūrėdamas vaikui į akis, įtikinamai paaiškino, kad jei nesuvalgys pietų, bus priluptas taip, jog atsimins visą gyvenimą. Konfliktas baigėsi. Mažylis pasidavė. Jis greitai rijo viską, ką davė, ir vos ne per minutę ištuštino šaldytuvą.

Kodėl taip mažai vaikų auklėjimo srities specialistų atkreipia dėmesį į nuolatinį sąmoningą nepaklusnumą? Kodėl taip mažai apie tai rašo? Manau, kad vaikų netobulumo pripažinimas neatitinka humanistinio įsivaizdavimo, jog maži žmogeliai pilni šviesos ir gerumo ir tik vėliau „išmoksta" pykti. Tiems, kurių požiūris toks rožinis, sakau: „Iš tikrųjų viskas kitaip".

Valia — tai ne kažkokia švelni ir minkšta substancija. Vaikas, kurio dvasia uždara ir neimli, paprastai turi geležinę valią, grėsmingą ne tik jam, bet ir kitiems. Toks žmogus gali atsistoti ant tilto turėklų, grasindamas nušokti, o jo gelbėti sulekia armija, laivynas ir vietiniai gaisrininkai. Aš manau, kad valią galima paveikti. Ją galima ir reikia formuoti ir šlifuoti, ne savo patogumui darant iš vaiko robotą, bet įdiegiant sugebėjimą save drausminti ateityje. Iš tikrųjų mus, tėvus, Dievas įpareigojo ugdyti vaiko valią.

Antra vertus (o tai ypač svarbu!), vaiko dvasia milijoną kartų pažeidžiamesnė negu valia. Tai švelni gėlelė, kurią galima (net netyčia) sulaužyti ir sutrypti. Dvasia vaikas jaučia pasaulį, vertina ir gerbia save. Tai pati trapiausia žmogaus, kurį taip lengva sužeisti panieka, patyčiomis ir visokiomis nesėkmėmis, dalis.

Kaip pažaboti valią nepažeidžiant dvasios? Yra aiškios taisyklės, kurių reikia griežtai laikytis. Tačiau tai daroma su meile, be jokių užuominų, kad jūsų vaikas nelauktas, nereikalingas, kvailas, bjaurus ir bukas, kad jis — kilpa ant kaklo ir gamtos klaida. Bet kokia pastaba, žeidžianti vaiko orumą, kaip: „Tu visiškas idiotas!" arba „Kodėl negali mokytis, kaip tavo sesuo?", arba „Tu ėdi mane nuo pat gimimo!" — gali vėliau labai brangiai kainuoti.

Laiškas, kurį man atsiuntė trijų vaikų motina, akivaizdžiai iliustruoja visa tai, ką rašiau, „atbulai". Paanalizuosime šios moters problemas ir jos nesugebėjimo susitvarkyti su užsispyrusiu sūneliu Bilu priežastis. (Pastaba: kai kurios laiško detalės šiek tiek pakeistos, kad moters asmenybė liktų paslaptyje.)

Brangus daktare Dobsonai!

Labiau už viską pasaulyje trokštu turėti laimingą šeimą. Auginame dvi dukreles — trejų ir penkerių metų ir dešimtmetį sūnų. Vaikai baisiai nesutaria tarpusavyje, o sūnus — su tėvu. Aš nuolat šaukiu ant vaikų ir vos spėju kontroliuoti sūnų, kad jis neerzintų ir nemuštų seserų.

Pernai mokytoja patarė išmokyti jį geriau sutarti su bendraklasiais. Jis turėjo nemalonumų stadione ir mokyklos autobuse. Eidamas iš autobusų stotelės namo, visada susipeša arba ką nors apmėto akmenimis, todėl pati parsivežu jį iš mokyklos.

Jis labai gabus, bet blogai rašo ir nemėgsta rašyti. Jis nervingas ir greit supyksta (ir mes tokiais tapome). Jis aukštas ir stiprus. Gydytojas sako, kad viskas gerai. Bilas labai retai randa tinkamą užsiėmimą, mėgsta žiūrėti televizorių, žaisti su vandeniu ar kapstytis purve.

Mums nepatinka jo mityba, bet nieko negalime pakeisti. Jis geria pieną, valgo džemą, sausainius ir sumuštinius. Anksčiau valgė daugiau dešrelių ir dešros. Dievina šokoladą ir kramtomąją gumą. Netoli gyvena močiutė, kuri jam visa tai duoda. Čia irgi nieko negalime padaryti.

Bilo mokytojai, seserys ir kaimynų vaikai skundžiasi, kad jis keikiasi ir prasivardžiuoja. Mes viską matome tik juodomis spalvomis. Iš tiesų jis kasdien ką nors nuverčia ar sulaužo. Jis ėmė daužyti langus vos pradėjęs vaikščioti. Kartą, anksčiau grįžęs iš mokyklos, rado užrakintus namus ir nieko nelaukdamas sviedė akmenį į savo kambario langą, išmušė jį ir įlindo vidun. Visai neseniai jis ant veidrodžio mūsų miegamajame išbandė stiklo rėžiklį. Didesnę laiko dalį jis praleidžia pas močiutę, kuri vaikaičiui visur pataikauja. Mes suvokiame, kad ji gadina berniuką, bet ir mes ne geresni, nes visą laiką pykstame ir barame.

Mūsų padėtis beviltiška. Bilas auga ir stiprėja, bet proto neįgauna. Patarkite, ką mums daryti ir kur kreiptis.

Mano vyras pažadėjo niekur nesivesti Bilo, kol jis neįgaus proto ir nepradės „elgtis kaip civilizuotas žmogus". Jis grasina atiduosiąs berniuką į koloniją. Aš nenorėčiau, kad jis ten patektų, bet jam padėti gali tik žmonės, žinantys, ką su juo daryti. Prašau, padėkite, jei galite.

Nuoširdžiai jūsų — T.

P. S. Mūsų vaikai — augintiniai, o santuoka beveik iširusi.

Tai graudus pagalbos šauksmas, nes ta moteris, be abejo, nuoširdžiai teigia, kad „labiau už viską pasaulyje trokšta laimingos šeimos". Tačiau iš laiško aišku: vargu ar ši svajonė išsipildys. Iš tiesų, jos aistringas ramybės bei harmonijos troškimas ir sukėlė daugelį problemų. Bendraudama su sūnumi, mama daro dvi rimtas klaidas.

Pirma, tėvai nesiėmė jokių priemonių, kad sutramdytų jo nepaklusnumą, nors jis akivaizdžiai kviečia juos įsikišti. Baisu vadovauti sau, kai tau tik dešimt metų ir nėra nė vieno verto pagarbos suaugusiojo. Ar tik ne dėl to vaikinukas nepaiso jokių elgesio normų ir puola bet kurį autoritetą? Kai Bilas paskelbė karą mokytojai, ši pasidavė jo atakuojama. Vienintelė jai kilusi mintis — tai paskambinti sutrikusiai motinai ir pareikšti: „Reikia išmokyti Bilą sutarti su bendraklasiais". (Skamba labai maloniai, tiesa? O galėjo prikalbėti daug nemalonesnių dalykų apie jo elgesį klasėje!)

Mokyklos autobuse Bilas elgėsi kaip įsisiautėjęs chuliganas; eidamas namo susimušė su bendraklasiais; išmušė langus; subraižė veidrodį; nešvankiai keikėsi ir kankino savo seseris. Jis valgo, kas pakliūva, atsisako ruošti pamokas ir atlikti bet kokias pareigas. Ar dar galima abejoti, kad Bilas tiesiog šaukia: „Žiūrėkite! Aš viską darau blogai! Ar kas nors mane myli? Ar kas nors manimi domisi? Negi niekas negali man padėti? Aš nekenčiu pasaulio, o pasaulis nekenčia manęs!"

Tačiau vienintelė ponios T. reakcija į Bilo nepaklusnumą — nusivylimas ir liūdesys. Ji sugeba tik barti sūnų, kai tas blogai elgiasi. Bilas irzlus ir greitai supyksta, bet ponia T. prisipažįsta, kad „ir mes tokiais tapome". Tiek vyras, tiek ji suvokia, kad močiutė daro blogą įtaką anūkui, ir priduria: „Bet ir mes ne geresni, nes visą laiką pykstame ir šaukiame ant jo". Ir ką gi matome: vienintelė auklėjimo priemonė — pyktis, riksmas ir ašaros. Kitame skyriuje pakalbėsime, kad audringas emocijų demonstravimas visiškai neefektyvus.

Iš laiško aišku, kad nei ponia T., nei jos vyras nenori vadovauti ir imtis jokios atsakomybės. Šeimoje nėra galvos. Pastebėjote, kiek kartų ji jausmingai kartoja: „Mes bejėgiai ką nors padaryti". Tėvai susikrimtę, kad Bilas netvarkingai maitinasi, bet „negali nieko pakeisti". Senelė Bilą maitina sausai, ir vėl „mes nieko negalime padaryti". Lygiai taip pat jie negali uždrausti keiktis, kankinti seserų, daužyti langus ar mėtyti akmenis į praeivius. Tai kur priežastis? Kodėl taip sunku valdyti šeimos laivą? Kodėl jį visą laiką mėto bangos arba jis sėda ant seklumos? Atsakymas: laivas neturi kapitono! Jis dreifuoja be tikslo, nes neturi vadovo, ryžtingo, stiprios valios žmogaus, sugebančio išvesti šeimos laivą į saugius vandenis.

Antroji klaida: užuot suvaldę pašėlusį Bilą ir tramdę jo valią, tėvai visas drausminimo jėgas nukreipė į jo įskaudintą dvasią. Jie ne tik šaukia ir laužo rankas — jų neviltis išsilieja asmeniniais išpuoliais ir priešiškumu. Lengva įsivaizduoti, kaip įpykęs tėvas šaukia: „Kodėl tu bręsti ir netampi žmogumi? Kodėl elgies kaip nepataisomas niekšas? Štai ką tau pasakysiu: daugiau niekada neimsiu tavęs su savimi ir net neparodysiu, kad tu mano sūnus. Aš iš tikro neprižadu, kad tu ilgai būsi mano sūnumi. Jei ir toliau elgsies kaip plėšikas ant vieškelio, mes išmesime tave iš namų arba atiduosime į prieglaudą. Pažiūrėsime, kaip tau patiks!" Kiekvienas toks kaltinimas nepataisomai žeidžia Bilo orumą. Ir kokia tokių užsipuolimų nauda? Ar jie padarė jį draugiškesnį? Aišku, ne! Jis darosi vis blogesnis ir šiurkštesnis ir mano esąs niekam nereikalingas. Pasekmė: Bilo dvasia sutrypta, o valia, atvirkščiai, galinga kaip uraganas. Nors ir labai liūdna, vaikai, panašūs į Bilą, suaugę tą patirtą priešiškumą nukreipia į nekaltas aukas už šeimos ribų.

Jei leistų aplinkybės, norėčiau pakviesti Bilą į savo namus pagyventi. Jį dar galima išgelbėti, bent jau aš norėčiau pabandyti. Nuo ko pradėčiau? Kai tik jis peržengtų mano namų slenkstį, pasakyčiau: „Bilai, tu gyvensi pas mus, vadinasi, kurį laiką būsi mūsų šeimos narys, todėl norėčiau kai ką su tavim aptarti. Pirma, tu įsitikinsi, kad čia visi tave myli. Aš džiaugiuosi, kad tu čia, ir noriu, kad būtum laimingas. Atsimink, man rūpi tavo jausmai, problemos ir pavojai. Mes pakvietėme tave, nes norime, kad pagyventum su mumis. Mylėsime tave ir gerbsime kaip savo vaiką. Jei norėsi man ką nors pasakyti, visada galėsi prieiti prie manęs Aš nesupyksiu, ir tu nesigailėsi, kad manimi pasikliovei. Mes niekada tavęs neskriausime ir blogai nesielgsime. Tu pamatysi, kad tai — ne tušti pažadai. Taip elgiasi žmonės, kurie myli vienas kitą, o mes juk mylime tave.

Bet, Bilai, tu turi dar kai ką suvokti: mūsų vaikai elgiasi pagal tam tikras taisykles, tą patį ir tu darysi. Tau teks dalis pareigų ir darbų, o pati svarbiausia tavo pareiga — pamokų ruošimas vakare. Per dvi savaites turėsi priprasti prie mūsų tvarkos. Aš būsiu šalia ir padėsiu. Bet jei tu neklausysi, aš tave tuojau pat nubausiu. Tai padės tau atsikratyti kenksmingų įpročių. Tačiau ir bausdamas aš mylėsiu tave kaip dabar".

Jau patį pirmą kartą Bilui nepaklusus, veikčiau labai ryžtingai. Nebūtų nei šauksmų, nei kaltinimų, bet jis suvoktų, kad nejuokauju. Tikriausiai gerai prilupčiau ir viena ar dviem valandomis anksčiau pasiųsčiau miegoti. Rytą mes ramiai aptartume tai, kas atsitiko. Net patys nedrausmingiausi vaikai labai gerai reaguoja į „tėvo rykštę" ir pagrįstą drausminimą. Tai idealus derinys.

Kartoju: svarbiausias mūsų tikslas — valios sutramdymas neprievartaujant dvasios. Šis dvigubas uždavinys labai aiškiai suformuluotas Šv. Rašte:

Valios ugdymas

„Geras savo namų šeimininkas, turintis klusnius ir tikrai dorus vaikus. Jei kas nesugeba šeimininkauti savo namuose, kaipgi jis rūpinsis Dievo bažnyčia?" (1 Tim 3, 4—5).

Sielos saugojimas

„Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos drausmindami ir mokydami Viešpatyje" (Ef 6, 4).

KLAUSIMAI

Klausimas: Jūs turbūt prisimenate savo laiku populiarią knygą „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra". Joje pasakojama apie žuvėdrą, kuri nepritapo prie būrio ir nesilaikė „bendruomenės" normų. Aišku, kad knygoje kalbama apie ryškią ir nepriklausomą asmenybę ne paukščių, bet žmonių šeimoje. Kaip jūs vertinate šią idėją?

Atsakymas: Tai žalinga filosofija, kurią galima apibūdinti vienu sakiniu: „Daryk, ką nori". Šiai egoistinei krypčiai tinka bet koks šūkis, pavyzdžiui, toks: „Gerai tai, kas gerai man" arba: „Noriu visur būti pirmas!" Šis hedonistinis požiūris į pasaulį ryškus daugelyje kitų knygų ir dainų, pavyzdžiui, kraupioje Sammy Davis jaunesniojo baladėje „Noriu būti pats savim" (I've Gotta Be Me). (Prašom pasakyti, kuo jis dar galėtų būti?) Ant šios filosofinės krypties „sąžinės" guli be galo ciniška Frank Sinatra plokštelė „Ėjau savo keliu" (I Did It My Way).

Manau, kad šie posakiai prieštarauja krikščionybės dvasiai: ji akcentuoja meilę, moko duoti, rūpintis, dalytis, atsukti kairįjį skruostą, nueiti dvi mylias ir apskritai laikytis įsakymų. Be to, visiškas egocentrizmas turi galingą užtaisą, kuris gali nušluoti nuo žemės paviršiaus šeimą ir net visuomenę. Įdomu, kiek motinų ir tėvų pasinaudojo Džonatano Livingstono Žuvėdros patarimu ir bet kokia kaina puolė ieškoti individualybės? O namie laukė užmiršti vaikai, kurie iki mirties neatsikratys atmetimo jausmo. Mano gi liūdna pareiga guosti mažuosius kankinius, kurių tėvai išdidžiai „ėjo savo keliu".

Philip Yancey nuomonė apie jūros žuvėdros charakterio pritaikymą žmogui:

Nesunku suvokti, kodėl žmonės taip myli jūrų žuvėdras. Vieną kartą aš atidžiai stebėjau vieną iš jų. Ji su džiaugsmu atsiduoda laisvei. Galingi sparnų mostai ją kelia vis aukščiau ir aukščiau, kol kitos lieka apačioje, o po to ji sklendžia žemyn, darydama nuostabius piruetus. Ji nuolat pozuoja, lyg žinotų, kad ją filmuoja.

Tačiau būryje žuvėdra elgiasi kitaip. Jos didybę ir orumą pakeičia žiaurumas ir polinkis peštis. Pažiūrėkite, kaip ta pati žuvėdra, erzindama kitus paukščius ir sukeldama didžiausią triukšmą, įsiveržia į giminaičių grupę, kad nutvertų gabalėlį mėsos. Žuvėdros nepripažįsta teisingo dalijimosi ir „gerų manierų". Jos tokios pavydžios, kad jei jūs ant vienos žuvėdros kojos užrišite raudoną kaspiną ir paleisite, pasirašysite jai mirties nuosprendį. Paukščių būrys tuojau pat ją negailestingai užpuls, kapos snapais, nagais plėšys jos plunksnas bei kūną, kol pasirodys kraujas. Jos taip darys tol, kol iš paukščio liks kruvina masė.

Jei jau norima kokį nors paukštį paimti pavyzdžiu mūsų visuomenei, tai žuvėdra — ne pats geriausias pasirinkimas. Yancey pataria vietoj to mums pamąstyti apie žąsų elgesį. Ar kada nors susimąstėte, kodėl pulkas šių nuostabių paukščių skrenda išsirikiavę pleištu? Neseniai mokslininkai nustatė, kad taip jos išvysto 71 % didesnį greitį ir sutaupo jėgų. Pirmam sunkiausia dėl stipraus vėjo pasipriešinimo, todėl skrendant kas kelias minutes jį pakeičia kitas žąsinas, ir pulkas gali be poilsio toli nusigauti. Lengviausia skristi pačiame pleišto gale. Ir štai kas nuostabiausia: stiprios žąsys šias patogias pozicijas užleidžia jauniems, silpniems ir seniems paukščiams. Manoma, kad nuolatinis laukinių žąsų klyksmas — tai savotiškas padrąsinimas silpniesiems. Be to, jei nuvargusi ar susirgusi žąsis nepajėgia lėkti su pulku, ji nepaliekama likimo valiai. Sveikas paukštis leidžiasi ant žemės paskui sergantį ir laukia tol, kol tas galės pakilti. Tokia savitarpio pagalba padeda būriui ramiai gyventi ir išlikti.

Pabaigoje Yancey rašo:

Jūrų žuvėdra mane moko traukyti pančius ir skraidyti. Bet žąsis man duoda daugiau — moko skraidyti „šeimoje". Palaikomas draugų, ypač krikščionių, kurie mane myli, galiu skraidyti geriau už bet kurią žuvėdrą. Su šeima galiu nubėkti toliau negu vienas. O kai skrendu, mano pastangos padeda kiekvienam šeimos nariui.

Deja, kartais man atrodo, kad mūsų visuomenę sudaro milijonai vienišų, patenkintų savimi, besididžiuojančių nepriklausomybe, už kurią moka didžiulę vienatvės ir baimės kainą, jūros žuvėdrų.

Klausimas: Kodėl vaikai vertina griežtus mokytojus?

Atsakymas: Jūsų nuomonė teisinga tik iš dalies. Juk niekas nemyli bjauraus seno bambeklio, net jei jis ir siekia tvarkos bei paklusnumo. Bet jūs teisūs manydami, jog vaikus traukia toks mokytojas, kuris su meile ir geranoriškai moka valdyti klasę. Tai sugeba tik geriausi mokytojai.

Ir dar: vaikai myli griežtus auklėtojus, nes jie gali sukurti ramią ir saugią atmosferą — juk dažnai vaikai bijo vienas kito ir ieško vyresniojo, sugebančio juos apginti, globos.

Pastaba: Šioje knygoje nerašau apie drausmę mokykloje. Tam skirta atskira knyga „Iššūkis disciplinai".

Klausimas: Ar jums neatrodo, kad kai kurie vaikai būna nesąmoningai žiaurūs vienas kitam?

Atsakymas: Esu tuo įsitikinęs. Aštuonerių metų pats tai patyriau sekmadieninėje mokykloje. Vieną kartą pas mus atėjo berniukas, vardu Fredas. Aš kaip šiandien matau jo veidą ir — kas svarbiausia — jo ausis. Jos buvo užlinkusios ir atsikišusios. Mane sužavėjo jų nepaprasta, primenanti džipo sparnus (tuo laiku vyko Antrasis pasaulinis karas) forma. Nepamąstęs apie Fredo jausmus, aš atkreipiau draugų dėmesį į jo savotišką išorę. Visi nusprendė, kad pravardė Džipo Sparnai labai tinka berniukui su tokiomis ausimis. Atrodė, kad ir Fredui tai buvo juokinga, nes jis juokėsi kartu su visais. Bet staiga jis nustojo juoktis, paraudo ir verkdamas puolė prie durų. Į mūsų klasę Fredas nebesugrįžo.

Iki šiol prisimenu, kokį šoką man sukėlė tokia netikėta ir audringa Fredo reakcija. Nesitikėjau, kad jį taip įskaudins mano pokštas. Niekada nebūčiau šio berniuko įžeidęs tyčia, nes taip nesielgdavau. Dėl to, kas atsitiko, atsakingi mokytojai ir tėvai. Jie turėjo paaiškinti, ką reiškia būti išjuoktam, ypač kai turi kokį nors fizinį trūkumą. Mano mama, kuri ypač išmintingai elgėsi su vaikais, prisipažino, kad turėjo išmokyti mane pasijusti kito vietoje. O dėl sekmadieninės mokyklos mokytojų, tai jau neprisimenu, ko jie mane tuo metu mokė, bet geriausia, ko jie galėjo mus išmokyti, — tai suvokti įsakymo „Mylėk savo artimą kaip pats save" prasmę.
 

Kiti knygų aprašymai:
Atsiliepimai Daniel Quinn 'Izmaeliui'
James Dobson. Gyvenimas ant ribos
E.Gudavičius. Mindaugas
Wolfenbüttelio Postilė
Mauragis: Fatališka klaida
V.T. Vittachi. Subudo reporteris
Apie princesę Dianą, Sinatrą ir kitas;
Kaip gydyti kates, dirbti sode, dviratininkus ir kitas;
Sveikatą, patarimai moterims dėl sekso ir kitas;
MTV herojus - Byvį ir Tešlagalvį;