|
Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas
Skaitykite apie kitas "Sidabrinio trimito" išleistas knygas
Kiti knygų aprašymai: |
|
Tim LaHaye, Jerry Jenkins Palikti Skaitykite romano ANTRĄJĄ dalį
1 skyrius Reifordas Stylas mąstė apie moterį, kurios dar niekada nebuvo palietęs. Virš Atlanto vandenyno skrendančiame autopiloto valdomame Boeing 747 lėktuve, kuris turėjo nusileisti šeštą valandą ryto Londono Hitrou oro uoste, Reifordas nustojo galvojęs apie savo šeimą. Su savo žmona ir dvylikamečiu sūnumi jis pabūsiąs per pavasario atostogas. Duktė taip pat sugrįš iš koledžo. Tačiau dabar, jo vyriausiajam padėjėjui snūstelėjus, jis bandė įsivaizduoti Hetės Durhem šypseną ir laukė kito jų susitikimo. Hetė buvo vyriausioji Reifordo skrydžių instruktorė. Jau daugiau kaip valandą jis jos nebuvo matęs. Anksčiau Reifordas galvodavo apie tai, kaip jis grįš namo pas savo žmoną. Irena buvo gana patraukli ir guvi net sulaukusi keturiasdešimties. Bet ne per seniausiai jį pradėjo bauginti jos nepasotinamas domėjimasis religija. Dabar tai buvo viskas, apie ką ji tegalėjo kalbėti. Dievo buvimo idėja Reifordui Stylui patiko. Retkarčiais jis netgi nueidavo į bažnyčią. Tačiau, Irenai užmezgus ryšius su mažesne krikščionių bendruomene ir pradėjus kas savaitę lankyti Biblijos studijas bei ėmus vaikščioti į kitą bažnyčią, Reifordas pasijuto nepatogiai. Jos bažnyčia nebuvo tokia, kurioje žmonės leistų tau abejoti dėl tavo išgelbėjimo, galvotų apie tave tik gerai ir leistų tau toliau gyventi taip, kaip nori. Žmonės čia iš tiesų klausė, žiūrėdami tiesiai jam į veidą, ką Dievas daro jo gyvenime. Visame kame laimina, įprato jis atsakyti šypsodamasis ir atrodė, kad jiems to užteko. Tačiau Reifordas rasdavo vis daugiau ir daugiau priežasčių nelankyti bažnyčios susirinkimų. Reifordas bandė save įtikinti, kad būtent jo žmonos atsidavimas Dievui vertė jo mintis klaidžioti uždraustais takais. Bet žinojo, kad tikroji priežastis buvo jo paties aistros. Tarp kitko, Hetė Durhem buvo ir be galo žavinga. Niekas dėl to nesiginčijo. Labiausiai jam patikdavo, kai ji bendraudama prisiliesdavo. Tačiau tuose prisilietimuose nebuvo nieko nederamo ar provokuojančio. Tiesiog jai buvo būdinga praeinant pro šalį paliesti jo ranką arba švelniai laikyti ją ant kapitono peties stovint už jo kėdės pilotų kabinoje. Būnant su ja Reifordą džiugindavo ne vien tik prisilietimai. Iš jos veido išraiškos, elgesio bei susitikus jų akims pilotas galėjo pasakyti, kad mažų mažiausiai ji juo žavėjosi ir jį gerbė. O ar Hetė galvojo apie kažką daugiau, Reifordas galėjo tik spėlioti. Kaip tik tai jis ir darė. Kartu jie buvo praleidę daug laiko, valandų valandas plepėdami gurkšnojant kavą ar valgant pietus, kartais su bendradarbiais, o kartais ir be jų. Reifordas dar nebuvo Hetės nė pirštu palietęs, bet jo akys nuolat sekė jos žvilgsnį, ir jis manė, kad jo šypsena pasakydavo viską. Galbūt šiandien bus ta diena. Galbūt šis rytas. Jei jos įprastas žingsnių garsas nepažadins piloto padėjėjo, tai jis apglėbs jos ranką ant savo peties, tuo išreikšdamas savo draugiškumą. Reifordas vylėsi, kad Hetė supras tai kaip pirmą jo žingsnį, žengtą į artimesnius tarpusavio santykius. Iš tiesų tai būtų pirmas kartas. Nors Reifordas nebuvo labai jau dorovingas, tačiau duotų Irenai santuokos įžadų niekada nesulaužė. O progų turėjo daug. Jis dar ilgai jautė kaltę po to, kai, daugiau kaip prieš dvylika metų švęsdamas Kalėdas su draugais, slapčia glamonėjosi. Irena tuo metu buvo likusi namuose, jau devintą mėnesį savo įsčiose nešiojo jų išsvajotą sūnų Rėjų jaunesnįjį. Nors ir įkalbinėjamas, Reifordas gana gerai žinojo, kad turi išeiti iš pobūvio anksčiau. Aišku, Irena pastebėjo, kad jis buvo truputį išgėręs, tačiau įtarti kuo nors kitu savo šauniojo kapitono ji negalėjo. Jis buvo toks lakūnas, kuris, dėl sniego uždarius Čikagos OHare oro uostą, išgėręs du butelius martinio, pats savarankiškai nutupdė lėktuvą žemėn. Jis pasisiūlė sumokėti baudą, kad tai padarė vietoje piloto, bet šis poelgis padarė tokį įspūdį Pan-Continental vadovybei, jog Reifordo elgesys buvo įvertintas kaip tikras disciplinos ir drąsos pavyzdys. Po kelių valandų Reifordas bus pirmasis, kuris išvys brėkštančio ryto signalą akis erzinančią spalvų gamą, bylojančią apie nenoriai žemyne brėkštančią aušrą. O kol kas tamsa už lango buvo juodų juodžiausia. Jo leisgyviai ar prisnūdę keleiviai buvo užsitraukę užuolaidas, pasidėję pagalves bei užsikloję antklotais. Lėktuvas dabar panėšėjo į burzgiantį neapšviestą miegamąjį, kur visi, išskyrus keletą šiaip kur nors vaikščiojančių, kelis instruktorius bei vieną ar du nuėjusius atlikti gamtinių reikalų, miegojo. Tamsiausią valandą prieš auštant Reifordui Stylui iškilo klausimas, ar ryšis naujiems, kupiniems nuotykių santykiams su Hete Durhem. Jis šyptelėjo. Nejaugi juokėsi pats iš savęs? Ar galėjo kas nors, turintis tokią kaip jo reputaciją, daryti ką nors daugiau nei tik pasvajoti apie gražią, penkiolika metų už save jaunesnę moterį? Dėl to jis jau nebuvo tikras. Bet ar po to neprarastų Irenos? Ar pamažu Irena galėjo liautis domėjusis pasaulio pabaiga, Jėzaus meile, sielų gelbėjimu? Paskutiniuoju metu ji skaitydavo viską, kas tik pakliūdavo į rankas apie bažnyčios Paėmimą. Ar gali įsivaizduoti, Reifai, triumfavo ji, Jėzus sugrįžta paimti mūsų dar mums esant gyviems? O, varge, žvilgtelėjęs pro laikraščio viršų atsakė jis. Aš tada pražūčiau. Jai tai nesukėlė juoko. Jei aš nebūčiau tikra dėl to, kas su manimi įvyks, toliau aiškino ji, tai labai susirūpinčiau. Bet aš žinau, kas įvyktų su manimi, nesiliovė jis. Tiesiog numirčiau, pranykčiau, viskas būtų baigta. O tu, aišku, skristum tiesiai į dangų. Reifordas visai nenorėjo jos skaudinti. Na, pasilinksmino ir tiek. Žmonai nusisukus eiti, jis pakilo ir ją pavijo. Apsukęs į save bandė pabučiuoti, bet ji buvo šalta. Nagi, Irena, paklausė jis, argi tūkstančiai negautų galo pamatę, kad Jėzus grįžo tik dėl gerų žmonių? Ji ištrūko iš jo verkdama. Kiek kartų aš tau sakiau: Išgelbėti žmonės nėra geri žmonės, jie Na, jiems paprasčiausiai buvo atleista, žinau, pabaigė jis. Savo paties kambaryje pasijuto atstumtas ir įžeistas. Reifordas grįžo į kėdę prie laikraščio. Jeigu tu pasijusi geriau, tai džiaugiuosi tavimi, kad gali būti tokia užtikrinta. Aš tik tikiu tuo, ką sako Biblija, atsakė ji. Jis gūžtelėjo pečiais. Norėjo pasakyti: Kaip tau gerai, bet tada ir taip jau bloga situacija dar pablogėtų. Negalima buvo teigti, kad Reifordas nekentė to jos tikrumo, bet, tiesą sakant, jis atrodė daugiau pagrįstas jausmais nei protu. Nesinorėjo to pabrėžti, bet faktas, kad jis pats buvo šviesesnio proto labiau išprusęs. Tikėjo taisyklėmis, sistemomis, įstatymais, dėsniais dalykais, kuriuos buvo galima ir matyti, ir girdėti, ir pajusti, ir paliesti. Jei už viso to buvo Dievas tai gerai. Aukštesnė valdžia, mylintis asmuo, jėga, kuriai paklūsta gamtos dėsniai, puiku. Galima giedoti apie tai, melstis dėl to, pasidžiaugti, kad galime būti malonūs kitiems, ir eiti toliau tvarkyti savo reikalų. Bet labiausiai Reifordas bijojo, kad Irenos dėmesys religijai neišblės, tai nebuvo panašu į ankstesnius jos susižavėjimus Amway, Tupperwave bei aerobika. Jis neįsivaizdavo jos kitaip, kaip tik einančios nuo durų prie durų ir skaitančios eilutes iš Šventojo Rašto. Aišku, Irena žinojo, kad galėjo tik pasvajoti, jog netrukus jis ja paseks. Irena tapo tikra fanatike, ir tai kažkokiu būdu leido Reifordui be didelio kaltės jausmo pasvajoti apie Hetę Durhem. Galbūt jis jai ką nors pasakys, ką nors patars, duos kokią mintį tuomet, kai jie abu bėgs per Hitrou oro uostą link taksi stotelės. Galbūt anksčiau. Ar jis sugebės susitvardyti netgi dabar, likus tik kelioms valandoms iki nusileidimo? Pirmojoje klasėje, šalia lango, palinkęs prie savo nešiojamojo kompiuterio, sėdėjo korespondentas. Jis išjungė įrenginį pagalvojęs, kad straipsnį žurnalui parašys vėliau. Trisdešimtmetis Kameronas Viljamsas buvo jauniausias iš visų kada nors buvusių pagrindinių prestižinio Global Weekly žurnalo korespondentų. Visų kitų veteranų apmaudui, jis arba aplenkdavo juos parašydamas pirmas, arba būdavo paskiriamas rašyti apie įdomiausius pasaulio įvykius. Gerbėjai ir tie, kurie stengėsi jį sumenkinti, vadino Kameroną Baku, sakydami, kad jis visada smarkiai kritikuodavo tradicijas ir valdžias. Bakas tikėjo, kad jis, matęs savo akimis keletą labiausiai pasaulį pakeitusių įvykių, gyvena nuostabų gyvenimą. Prieš metus ir du mėnesius, ruošdamas antraštinę istoriją sausio 1 d. žurnalo numeriui, jis nuvyko į Izraelį pasikalbėti su Chaimu Rozencveigu ir tapo visą pasaulį sukrėtusio įvykio liudininku. Senyvas Rozencveigas buvo vienintelis, vienbalsiai išrinktas kandidatas Global Weekly žurnalo Metų naujiena rinkimų istorijoje. Žurnalo taryba paprastai nesirinkdavo to, kuris būdavo aiškus kandidatas žurnalo Time Metų naujienai. Bet Chaimas Rozencveigas buvo renkamas be svarstymų. Kameronas Viljamsas atėjo į žurnalo darbuotojų susirinkimą pasiruošęs ginti Rozencveigo kandidatūrą arba prieštarauti kokiai nors kitai žvaigždei, kurią, kaip įprasta, bandytų prakišti kiti. Jis buvo maloniai nustebintas, kai vyriausiasis redaktorius Stivas Plankas pasitarimą pradėjo taip: Ar kas iš čia esančiųjų prieštarautų, jei mes pasirinktume chemiką, Nobelio premijos laureatą? Vyriausieji tarybos nariai pasižiūrėjo vienas į kitą, papurtė galvas ir jau norėjo išeiti. Galite sustatyti kėdes eilute, pasitarimas baigtas, pasakė Bakas ir atsigręžė į redaktorių. Žinai, Stivai, nenoriu primesti savo nuomonės, bet aš pažįstu tą vaikiną ir jis pasitiki manimi. Ne taip greitai, kaubojau, pertraukė jį varžovas, o po to kreipėsi į Planką. Tu leisi Bakui tai padaryti? Galiu, Stivas Plankas buvo nepajudinamas. O kas, jei taip ir padarysiu? Tik pagalvojau, kad tai grynai techninis dalykas, na, mokslinė istorija, sumurmėjo Bako oponentas. Tam aš paskirčiau korespondentą, rašantį apie mokslą. Ir skaitytojas užmigtų beskaitydamas, atšovė Plankas. Na, žinai gi, jog korespondentas, rašantis įdomias istorijas, priklauso tai pačiai žurnalistų kategorijai. Be to, tai jau nebėra mokslinė istorija, kaip kad buvo tuomet, kai Bakas pirmą kartą apie ją rašė. Ji turi būti taip papasakota, kad skaitytojas pažintų tą žmogų ir suprastų jo pasiekimo svarbą. Tarytum ir taip nebūtų aišku. Na, tai tik pakeitė istorijos įvykių eigą. Šiandieną aš paskelbsiu užduotis, tarė vyriausiasis redaktorius. Ačiū už tavo gerą norą, Bakai. Manau, kad kiekvienas iš čia esančių taip pat yra pasiruošęs atlikti šią užduotį. Nuskambėjo pasiryžimo šūksniai, bet Bakas taip pat išgirdo ir nepatenkintųjų spėliones, jog jis taps favoritu. Taip ir atsitiko. Toks boso pasitikėjimas ir bendradarbių varžymasis su juo dar ryžtingiau nuteikė imtis šios užduoties. Izraelyje Bakas apsistojo karinėje stovykloje ir kalbėjosi su Rozencveigu tame pačiame kibuce, Haifos priemiestyje, kur prieš metus ėmė iš jo interviu. Rozencveigas, žinoma, buvo kerinti asmenybė, bet svarbiausia buvo jo atradimas ar išradimas, niekas pakankamai gerai nežinojo, kaip vadinti, tai, kas ir buvo metų naujiena. Šis nuolankus žmogus vadino save botaniku, bet iš tiesų jis buvo inžinierius chemikas, sukūręs sintetines trąšas, kurios Izraelio dykumos smėlį pavertė tikru šiltnamiu. Jau ištisus dešimtmečius drėkinimas nėra problema, pasakė senukas. Problema ta, kaip smėlį paversti derlingu dirvožemiu. Jei pagal mano formulę apdorosime vandenį, tai smėlį dar ir patręšime. Nors Bakas ir nebuvo mokslininkas, bet turėjo pakankamai žinių, kad išgirdęs šį teiginį linktelėtų galva. Rozencveigo formulė sparčiai darė Izraelį turtingiausia tauta žemėje, gaunančia žymiai didesnį pelną nei jos turtingi naftos kaimynai. Kiekviena žemės pėda vešėjo gėlėmis ir javais tokių rūšių, kurios čia niekad anksčiau nebuvo augintos. Šventoji Žemė tapo eksporto sostine, ir kitų pasaulio tautų pavydui, bedarbystės čia visai nebuvo. Visi klestėjo. Klestėjimas, kurį sukėlė stebuklingoji formulė, pakeitė Izraelio istorijos kryptį. Plūstelėjus didžiuliam grynųjų pinigų bei išteklių srautui, Izraelis sudarė taiką su visais savo kaimynais. Laisva prekyba bei nedideli įvažiavimo į šalį apribojimai leido visiems, mylintiems Izraelį, tuo naudotis. Vienintelis dalykas, kuriuo naudotis jie negalėjo, buvo formulė. Bakas netgi neprašė to seno žmogaus, kad jis atskleistų formulę ar sudėtingą jos apsaugos nuo potencialių priešų procedūrą. Jau pats faktas, kad jis turėjo apsistoti karinėje stovykloje, liudijo apsaugos svarbą. Paslapties išsaugojimas Izraelio valstybei garantavo valdžią ir nepriklausomybę. Niekuomet dar Izraelis nesimėgavo tokia ramybe. Sienų apjuostas Jeruzalės miestas dabar buvo tik simbolis, sveikinantis kiekvieną, trokštantį taikos. Senoji gvardija tikėjo, kad Dievas atlygino jiems ir kompensavo už šimtmečiais trukusius persekiojimus. Chaimas Rozencveigas buvo žinomas visame pasaulyje ir gerbiamas savo šalyje. Didžiųjų valstybių lyderiai ieškojo progų išvilioti jį iš šalies, todėl jo apsaugos sistema buvo tokia pat sudėtinga kaip ir valstybės vadovų. Dėl šio naujo atradimo Izraeliui tapus vienu iš pasaulio ekonomikos lyderių, tautos vadovai nesielgė neapgalvotai. Pagrobtas ir kankinamas Rozencveigas galėjo būti priverstas atskleisti paslaptį, ir tada ji lygiai taip pat apverstų aukštyn kojom bet kurią kitą pasaulio tautą. Įsivaizduokite, ką formulė galėjo padaryti, jei būtų pritaikyta veikti plačiojoje Rusijos tundroje. Ar galėjo sužydėti regionai, kuriuos daugumą metų laiko dengė sniegas? Ar tai buvo raktas, galintis prikelti daugiamilijoninę tautą po to, kai buvo išskaidyta Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga? Rusija tapo didžiulę erdvę užimančiu milžinu su iššvaistyta ekonomika bei pasenusia technologija. Viskas, ką tauta turėjo, buvo karinė jėga, ir kiekvienas sutaupytas rublis buvo investuojamas į ginkluotę. Perėjimas nuo rublio prie euro šioje kenčiančioje tautoje taip pat nevyko sklandžiai. Visų pasaulio finansų paskirstymas į tris didžiausias valiutas truko kelerius metus, bet pasikeitimui įvykus dauguma buvo laimingi. Visa Europa ir Rusija vertėsi tik eurais. Azija, Afrika ir Vidurinieji Rytai vertėsi jena. Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Australijoje vyravo doleris. Minėtasis veiksmas visas valstybes vedė prie vienos visuotinės valiutos, bet tos tautos, kurios nenoriai sutiko pakeisti savo valiutą vieną kartą, nenorėjo tai vėl pakartoti. Rusija, nusivylusi, kad neturi naudos iš Izraelio sėkmės bei apsisprendusi užvaldyti ir okupuoti Šventąją Žemę, vidury nakties surengė ataką prieš Izraelį. Išpuolis buvo pavadintas Rusijos Pearl Harboru. Kai tai įvyko, Bakas buvo Haifos priemiestyje, atvykęs pas Chaimą Rozencveigą imti interviu. Į šį regioną rusai pasiuntė tarpžemynines balistines raketas ir atominiu ginklu nešinus kovinius bombonešius Mig. Raketų bei kovinių galvučių skaičius aiškiai rodė, kad jų misija buvo visiškai sunaikinti Izraelį. Sakyti, kad Izraelį užklupo nepasiruošusį, kaip rašė Kameronas Viljamsas, buvo tas pats kaip sakyti, jog Didžioji kinų siena ilga. Tuomet, kai Izraelio radarai atpažino lėktuvus, šie jau buvo tiesiog virš galvų. Skubotas Izraelio kreipimasis dėl paramos į artimiausias kaimynes bei Jungtines Valstijas kaitaliojosi su reikalavimais sužinoti apie oro erdvės pažeidėjų ketinimus. Ir jei pagaliau Izraelis ir jo sąjungininkai būtų suruošę bent kažką panašaus į gynybą, rusų jau būtų atsiradę daugiau nei šimtas prieš vieną. Teliko keletas akimirkų iki sunaikinimo pradžios. Daugiau nebebus jokių derybų, nebus ir prašymų pasidalyti Izraelio turtais su šiaurės ordomis. Jei rusai tenorėjo pagąsdinti ir įbauginti, jie nebūtų paleidę į orą tiek raketų. Lėktuvai dar galėjo grįžti, bet raketos jau buvo nutaikytos. Taigi tai nebuvo tik didžiulis surežisuotas spektaklis, skirtas parklupdyti Izraelį. Jokio perspėjimo būsimoms aukoms. Negaudamas jokio paaiškinimo, kodėl kariniai lėktuvai kerta sienas ir artėja prie jo teritorijos, Izraelis buvo priverstas gintis, puikiai suprasdamas, kad jau pirmas sviedinys tiesiog nušluos valstybę nuo žemės paviršiaus. Kaukiant sirenoms, radijui ir televizijai transliuojant nelaimės pranešimus paskubomis paruoštose apžvalgose, Izraelis gynėsi nuo to, kas tikrai buvo paskutinį kartą istorijoje. Pirmoji Izraelio žemė-oras raketų salvė pasiekė taikinius: dangų nušvietė oranžiškai geltoni ugnies kamuoliai. Bet tai mažai tepristabdė rusų puolimą, nuo kurio nebuvo kaip apsiginti. Tie, kurie žinojo, ko galima laukti, ir matė tai, ką rodė radaro ekranai, lauke aidinčius kurtinančius sprogimus vadino rusų atakos pradžia. Kiekvienas karo vadas, žinantis kas artėja, tikėjosi bet kurią sekundę pranykti iš tos nelaimės vietos, kol salvė pasieks žemę ir žmones. Iš to, ką girdėjo ir matė karinėje stovykloje, Bakas Viljamsas žinojo, kad galas arti. Pasprukti iš čia jis negalėjo. Bet, kol naktis švietė kaip diena ir nesiliovė siaubingi, kurtinantys sprogimai, niekas ant žemės nenukentėjo. Pastatas drebėjo, girgždėjo ir cypė. Ir vis dėlto į jį nebuvo pataikyta. Lauke šimtai karinių lėktuvų krito žemėn, išrausdami didžiulius kraterius bei išsviesdami nuolaužas aukštai į orą. Tačiau ryšių linijos veikė. Joks vadovavimo punktas nebuvo nugriautas. Jokių pranešimų apie lavonus. Niekas dar nebuvo sugriauta. Ar tai buvo koks nors žiaurus pokštas? Pirmosios Izraelio raketos tikrai numušė rusų kovinius lėktuvus bei susprogdino raketas taip aukštai, kad šie nepadarė jokios žalos ant žemės. Bet kas atsitiko kitoms karinėms Rusijos oro pajėgoms? Radaras rodė, kad jie pasiuntė vos ne visus turimus lėktuvus, beveik nieko nepalikdami gynybai. Tūkstančiai lėktuvų krito ant labiausiai apgyvendintų mažos šalies miestų. Triukšmas ir ūžesys tęsėsi, o sprogimai buvo tokie siaubingi, kad kiekvienas net patyręs karo vadas sėdėjo užsidengęs veidą ir šūkčiojo iš siaubo. Bakas visada norėjo būti arti fronto linijos, bet jo savisaugos instinktas dabar veikė visu pajėgumu. Jis nė kiek neabejojo jis žinojo, kad mirs, ir jį užplūdo keisčiausios mintys: Kodėl jis niekada nevedė? Ar liks nors dalis jo palaikų, kuriuos tėvas ir brolis galės identifikuoti? Ar yra Dievas? Ar mirtis tai galas? Bakas pasilenkė po staleliu su aparatūra, nustebintas staiga apėmusio noro kūkčioti. Karo garsai ir vaizdai visai nebuvo tokie, kokius manė juos esant. Jis įsivaizdavo save žvelgiantį į veiksmą iš saugios vietelės ir užrašinėjantį savo atmintin vykstančią dramą. Likus kelioms minutėms iki žydų tautos išnaikinimo pradžios, Bakas suprato, kad būdamas viduje jis lygiai taip pat mirs kaip ir būdamas lauke. Jis nejautė noro pademonstruoti savo drąsą, tik įvertino situacijos unikalumą. Šiame poste jis būtų vienintelis žmogus, matęs ir žinojęs, kas jį nužudė. Bakas pakilo ant staiga guminėmis tapusių kojų, norėdamas eiti link durų. Atrodė, kad niekas jo nepastebėjo ir nenorėjo įspėti. Tarsi visi būtų buvę pasmerkti myriop. Bakas pastūmė duris ir turėjo užsidengti akis nuo akinančio švytėjimo. Visas dangus liepsnojo. Vis dar girdėjosi viršgarsinių lėktuvų kauksmas garsesnis už ugnies triukšmą, bei kartas nuo karto sprogstančios raketos, kurios nušviesdavo dangų naujais ugnies pliūpsniais. Jis stovėjo apimtas siaubo ir nuostabos, matydamas, kaip didžiulės karinės mašinos krito visame mieste, atsitrenkdamos į žemę ir degdamos. Bet jos krito tarp pastatų bei apleistose gatvėse ir laukuose. Joks atominis sprogimas nenugriaudėjo atmosferoje, o Bakas prakaituodamas stovėjo karštyje siera aptekusiu veidu. Kas gi čia pagaliau vyko? Po to ėmė kristi ledo gabalai ir kruša, tokia stambi kaip golfo kamuoliukai, ir Bakas buvo priverstas užsidengti galvą švarku. Žemė aimanavo ir drebėjo parversdama jį ant asfalto. Gulėdamas veidu ant jos tarp ledo gabalų juto, kaip ant jo lijo lietus. Bet netikėtai ėmė girdėtis vien ugnies traškesys danguje, ir liepsnos, besileisdamos žemyn, pradėjo blėsti. Po dešimties perkūniško triukšmo minučių ugnis išsisklaidė. Liepsnų šviesa pranyko lygiai taip pat greitai, kaip ir buvo atsiradusi. Tyla apgaubė žemę. Kai, papūtus švelniam vėjeliui, dūmų debesys palengva nuplaukė, vėl pasirodė tamsiai mėlynas nakties dangus, o žvaigždės taikiai švietė, tarsi nieko nepaprasto ir nebūtų įvykę. Bakas pasuko atgal link pastato, užsimetęs savo purviną odinį švarką ant rankos. Durų rankena dar buvo karšta, o karo vadai viduje dejavo ir drebėjo. Veikė radijas, perduodamas Izraelio pilotų pranešimus. Jie laiku nesugebėjo pakilti į orą ir negalėjo nieko daugiau padaryti, kaip tik stebėti rusų oro antpuolio susinaikinimą. Stebuklas, tačiau visame Izraelyje nebuvo nė vieno nukauto. Jei būtų buvę kitaip, tai Bakas tikėtų, jog kažkaip, klaidingai suveikus elektronikai, raketos ir lėktuvai sunaikino vieni kitus. Liudytojai pranešinėjo, jog tai buvo tikra ugnies audra su lietumi ir kruša bei žemės drebėjimu. Visa tai kartu ir pavertė niekais visas puolančiųjų pastangas. Ar tai galėjo būti dieviškai numatytas meteorų lietus? Galbūt. Bet ką tada pasakyti apie šimtus ir tūkstančius degančių, susisukusių, išsilydžiusių plieno gabalų, visu svoriu krentančių žemėn Haifoje, Tel Avive, Jeruzalėje ir netgi Betliejuje? Šie geležies luitai truputį apgriovė senąsias sienas, bet ne tiek daug, kad nutrenktų nors vieną gyvą padarą. Dienos šviesoje paaiškėjo, jog rusai turėjo sąjungininkų Vidurio Rytų tautose, visų pirma Etiopijoje ir Libijoje. Šių šalių karinės oro pajėgos taip pat dalyvavo antpuolyje. Tarp griuvėsių Izraelis rado degią medžiagą, kurią bus galima naudoti degalams ir taip išsaugoti gamtinius išteklius daugiau nei šešerius metus. Specialios darbo grupės varžėsi su maitvanagiais dėl negyvų priešų kūnų, neleisdamos jiems supūti atvirame ore bei apsaugodamos tautą nuo ligų. Bakas viską atsiminė taip ryškiai, tarsi tai būtų buvę vakar. Jei nebūtų ten buvęs pats ir visa tai matęs, niekada tuo nepatikėtų. Be to, jam reikėjo turėti žymiai daugiau ryžto, kad tuo įtikintų ir bet kurį Global Weekly skaitytoją. Redaktoriai ir skaitytojai, žinoma, turėjo savų šio fenomeno paaiškinimų, bet Bakas galbūt tik pats sau prisipažino, kad tą dieną jis tapo tikinčiu į Dievą žmogumi. Žydų mokslininkai parodė vietas Biblijoje, kuriose buvo kalbama apie tai, kaip Dievas sunaikino Izraelio priešus ugnimi, žemės drebėjimu ir kruša. Bakas buvo pritrenktas, kai trisdešimt aštuntame ir trisdešimt devintame Ezechielio knygos skyriuose perskaitė apie didžiulį priešą iš šiaurės, užpuolantį Izraelį kartu su Persija, Libija ir Etiopija. Maža to, stebėtinai teisinga buvo tai, kad Raštai pranašavo apie sudužusios karo ginkluotės panaudojimą kurui bei apie priešo kareivių kūnus, kapojamus paukščių ar laidojamus didžiuliuose bendruose kapuose. Bako draugai krikščionys norėjo, kad jis žengtų kitą žingsnį ir pradėtų tikėti Kristumi, ypač dabar, kai tikrai buvo dvasiškai sustyguotas. Tačiau Bakas nebuvo pasiruošęs taip toli žengti, nors po to įvykio jis buvo jau ne tas pats asmuo ir visai kitoks žurnalistas. Dabar jam nebuvo nieko brangesnio už įsitikinimą. Dar neįsitikinęs, ar jis turi kam nors pasakyti apie savo tikruosius ketinimus, kapitonas Reifordas Stylas jautė nenugalimą norą pamatyti Hetę Durhem tiesiog šią akimirką. Jis atsisegė saugos diržus ir, išeidamas iš kabinos, stumtelėjo piloto padėjėjo petį. Autopilotas vis dar įjungtas, Kristoferi, pasakė jis, kai jaunuolis krustelėjo kėdėje ir pasitaisė ausines. Prieš pakylant saulei pasivaikščiosiu. Kristoferis pašnairavo ir apsilaižė lūpas. Man visai neatrodo, kad jau saulėtekis, kapitone. Na, už valandos ar dviejų. Bet einu pažiūrėti, ar kas nors kruta. Rodžeri, jei kruta, pasakyk, kad juos sveikina Krisas. Reifordas prunkštelėjęs linktelėjo. Atidarė kabinos duris, ir Hetė Durhem vos jo nepartrenkė. Nereikėjo net belsti, pasakė jis. Aš ateinu. Vyriausioji skrydžio instruktorė nustūmė jį į virtuvės koridorių, bet jos elgesyje nebuvo jokios aistros. Hetės pirštai mėšlungiškai gniaužė jo ranką, o kūnas drebėjo tamsoje. Hete Ji prispaudė Reifordą atbulą prie virtuvės sienos, veidu prisikišdama prie pat jo veido. Jei ji nebūtų taip aiškiai įbauginta, jam tai būtų net patikę ir atsidėkodamas ją apkabintų. Hetei bandant kalbėti, jos keliai virpėjo, o balsas skambėjo isteriškai. Trūksta žmonių, vos girdimai ištarė ji, nuleisdama galvą ant jo krūtinės. Jis paėmė ją už pečių ir pabandė atitraukti, bet ši nesileido. Ką sakai?.. Dabar ji kūkčiojo, visiškai savęs nekontroliuodama. Visos krūvos žmonių paprasčiausiai nėra. Hete, šis lėktuvas yra didelis. Jie nuėję į tualetus ar Ji palenkė jo galvą, kad galėtų kalbėti tiesiai jam į ausį. Nepaisant verksmo, Hetė labai stengėsi būti suprasta: Sakau tau, aš buvau visur, ir trūksta kelių dešimčių žmonių. Hete, vis dar tamsu. Mes rasime Aš ne beprotė! Patikrink pats! Visame lėktuve yra pranykusių žmonių! Tai pokštas. Jie slepiasi, norėdami Rėjau! Jų batai, kojinės ir drabužiai, viskas likę. O žmonių nėra! Hetė išsisuko iš jo glėbio ir atsiklaupusi kampe ėmė tyliai verkti. Reifordas norėjo ją paguosti, parodyti, kad vis dar pasitiki ja, ar paprašyti Kriso pereiti su juo per lėktuvą. Labiau už viską dabar jis norėjo tikėti, kad moteris pamišusi. Bet ji, matyt, žinojo geriau ir nenorėjo jo apmulkinti. Buvo aišku: ji tikrai tikėjo, jog žmonės pranyko. Savo kabinoje jis buvo snūstelėjęs. Gal ir dabar dar miegojo? Stipriai įkando sau į lūpą ir net šoktelėjo iš skausmo. Taigi jis buvo visiškai pabudęs. Reifordas įžengė į pirmos klasės saloną, kuriame senyva moteris pasibaisėjusi sėdėjo nužerta priešaušrio spalvų, laikydama savo vyro marškinėlius ir trumpikes. Kas gi čia vyksta? sakė ji. Haroldai? Reifordas peržvelgė likusią lėktuvo pirmos klasės salono dalį. Dauguma keleivių vis dar miegojo, taip pat snaudė ir jaunas vyras prie lango, pasidėjęs nešiojamąjį kompiuterį ant stalelio. Bet kelios vietos iš tikrųjų buvo tuščios. Kai Reifordo akys priprato prie blankios šviesos, jis plačiais žingsniais nuskubėjo prie laiptų. Jau buvo belipąs žemyn, kai moteris jį pašaukė: Pone, mano vyras Reifordas pridėjo pirštą prie lūpų ir sušnibždėjo: Žinau. Mes juos rasime. Aš tuoj sugrįšiu. Kokia nesąmonė! pagalvojo jis leisdamasis ir šalimais pajuto esant Hetę. Mes juos rasime? Hetė sugriebė jam už peties, ir jis sulėtino žingsnius. Ar aš turiu nueiti į kabiną įjungti apšvietimą? Ne, sušnibždėjo jis. Kuo mažiau žmonių tai dabar žinos, tuo geriau. Reifordas norėjo būti stiprus, turėti atsakymus, būti pavyzdžiu ir komandai, ir Hetei. Bet nusileidęs į žemesnį aukštą, jis jau žinojo, kad likusi skrydžio dalis bus chaotiška. Reifordas buvo persigandęs kaip ir visi kiti. Peržvelgęs tuščias vietas, jis vos nepradėjo panikuoti. Grįžęs į slaptą vietelę už pertvaros, delnu nestipriai brūkštelėjo sau per skruostą. Ne, tai nebuvo juokas, pokštas ar sapnas. Kažkas buvo siaubingai ne taip, ir nuo to niekur nepasislėpsi. Net jei jis ir nepraras savitvardos, vis tiek bus nemažai sumaišties ir siaubo. Niekas kapitono neparuošė tokiam atvejui, o jis bus tas, į kurį visi žiūrės. Bet kodėl? Kam gi jis turėjo būti pasiruošęs? Vienas, po to kitas keleivis pradėjo verkti suvokę, jog šalia sėdėję žmonės tiesiog išnyko, palikę savo drabužius. Likusieji verkė, šaukė ir šokinėjo iš savo kėdžių. Hetė apkabino Reifordą iš užnugario ir rankomis taip stipriai suspaudė krūtinę, kad jis vos begalėjo kvėpuoti. Reifordai, kas gi tai? Jis išsinėrė iš jos rankų ir atsigręžęs tarė: Hete, paklausyk. Aš žinau lygiai tiek pat kiek ir tu. Bet mums reikia nuraminti šiuos žmones ir kaip nors nusileisti ant žemės. Aš paruošiu kokį nors pranešimą, o tu su savo žmonėmis susodink keleivius į jų vietas. Gerai? Ji linktelėjo, bet neatrodė, kad jai viskas gerai. Kai Reifordas palikęs ją nuskubėjo į pilotų kabiną, už nugaros išgirdo jos šauksmą. To per daug nuraminti keleiviams, pagalvojo jis ir apsisukęs pamatė Hetę klūpančią tarp eilių. Ji buvo pakėlusi sportinį švarkelį, kelnes ir kaklaraištį kartu. Ant grindų prie jos kojų tebegulėjo vyriškos trumpikės. Hetė desperatiškai pasuko švarkelį blankios šviesos link ir perskaitė kortelę su užrašytu vardu. 99 Tonis! sušuko ji. Tonis dingo! Reifordas pastvėrė iš jos drabužius ir nusviedė juos už pertvaros. Pakėlė ją už alkūnių ir nustūmė į šoną, kad nematytų keleiviai. Hete, iki nusileidimo liko ne viena valanda. Mes negalime skristi lėktuvu, pilnu isteriškų žmonių. Aš paruošiu pranešimą, o tu atliksi savo darbą. Ar padarysi? Hetė linktelėjo, tačiau jos žvilgsnis nieko nesakė. Jis privertė ją pažvelgti jam į akis. Ar padarysi tai? vėl paklausė. Ji vėl linktelėjo. Reifordai, ar mes mirsime? Ne, atsakė jis. Tuo tai aš esu tikras. Iš tiesų jis jau dėl nieko nebuvo tikras. Iš kurgi galėjo žinoti? Turbūt jam būtų lengviau, jei užsidegtų variklis ar netgi jei skrydis taptų nevaldomas. Kristi į vandenyną būtų buvę geriau nei šis nelemtas atsitikimas. Bet kaip jam nuraminti žmones tokioje baisioje situacijoje? Dabar išjungtas keleivių salono apšvietimas nebuvo naudingas, ir Reifordas džiaugėsi galėdamas patikėti Hetei ypatingą užduotį. Nežinau, ką sakysiu, prabilo jis, bet tu uždek šviesas, kad galėtume tiksliai surašyti esančius ir dingusius žmones, o po to atnešk daugiau tų deklaracijų lapų atvykstantiems iš užsienio. Kokiam tikslui? Padaryk tai. Paruošk jas. Reifordas nežinojo, ar teisingai pasielgė palikdamas Hetę atsakingą už visus keleivius bei komandą. Bėgdamas laiptais į viršų jis pamatė kitą isteriškai rėkiančią skrydžių instruktorę. Dabar tik vienintelis Kristoferis pilotų kabinoje nežinojo, kas vyksta. Bet blogiausia buvo tai, kad jis Hetei pasakė, jog kaip ir ji nežino, kas dedasi. Siaubingiausia tiesa ta, kad jis viską labai gerai žinojo. Irena buvo teisi. Jis ir dauguma keleivių buvo tiesiog palikti. |