O vasaros vakaro šilto
Ramybė ir žolės į toną
Sustingusiems atspalvio šito
Krūmokšniams prieš saulę geltoną.

Kiek jų - tiek pražysdavo vienos
Pro kitą ir margino žalią
Jos kilimą žemės, jos dienos
praeina greičiau, nei skirt gali.

Kitoks iš margumo kas žiedas
Išleido kitokią ir kvaptį
Tylos smilkalams - lyg išlietas
Kiekvienas į vieną sutapti.

O vasaros vaisiai ir uogos,
Žydėt nesibaigiančios gėlės
Net klykiančiai žvaigždei nusprogus...
Man gaila ir šios vasarėlės.

Ir gluosnio svyruoklio kaskados
Paliudyt kritimais galėtų.
Kad vasaros visos šioj rados
Man spinduliu vienu gėlėtu.

Jame vakarais atsidžiaugsiu
Pasauliu, kol stebina protą,
Kaip saulė tik leisdamos auksu
Altoriaus tikru pasirodo.

             1997

   * * *

Toli, praeityj man, tarsi
Dainų dunojai,
Lietuvos dainų negarsiai
Gaida liūdnoji...

Girdėti... Kaip sapnas šmėkštels,
Manęs, pakelto...
Veidas saulėleidžio šmėklos
Auksu pagelto.

Klausaus, kaip manyj niūniuoja.
Dainavę matos.
Dainas. Ir giesmes giedoję.
Klausaus visatos.

Nereikia nieko. Taip gera
Vienam. Štai skėtį
Dangaus tuoj saulė į žarą
Glaus. Pažiūrėti...

Paners tuoj žvilgsniui štai lepint
Bangon šaltona.
Žemei pavasariu kvepiant,
Gėlei žolynuos slepiant
Veidą geltoną.

(1997)

---

Jonas Šiožinys. Eilės
Anglickis Stasīs. Poezija žemaitiškai
Rezidento pamokslas nepažįstamiems ponams
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Skaitinių ir poezijos puslapis
Vartiklis