„Apolonų“ moksliniai tyrimai ir pasiekimai  

Taip pat skaitykite Apolonų skrydžiai  
Apollo-12: Pakrikštytas žaibu...  

„Apollo-11“ buvo numatytas kaip bandomasis, tad jo įgulai nepavyko atlikti pilnos programos Mėnulio paviršiuje, tačiau jis padėjo pagerinti kitas misijas – ir „Apollo-12“, pakilęs 1969 m. lapkričio 14 d., jau planuotas pilnavertis tyrimas.

Svarbiausiu jo tikslu buvo tiksliai nusileisti netoli „Surveyor 3¹⁾ “, nuo 1967 m. balandžio tebeilsinčio Audrų vandenyne į pietvakarius nuo Koperniko kraterio. Audrų vandenynas užima didžiulį 4 mln. km²⁾ plotą (t.y. apie 10% matomo Mėnulio paviršiaus) – ir po juo nėra maskonų, sukeliančių gravitacines anomalijas. Iki atskrendant Čarlzui Konradui ir Alanui Binui (Ričardui Gordonui likus orbitoje), vandenyną tyrinėjo bent 4 aparatai: be „Surveyor-3“ ir „Surveyor-1“ , o taip pat tarybinės „Luna-9“ ir „Luna-13“ stotys (visos 1966 m.)

Č. Konradas apžiūri „Surveyor-3”

Pirmąjį nusileidimo rajono skirtumą nuo ankstesnio nusileidimo „Bebaimio“ (Intrepid) ekipažas pastebėjo dar besileidžiant: variklio srovė pakėlė didelį juodą dulkių debesį, tad tūpti teko aklai. Vėliau, jau vaikštinėdami po paviršių, astronautai pastebėjo, kad kojos giliai įsispaudžia į gruntą, o mėginių paėmėją pavyko įsmeigti visu ilgiu – apie 70 cm (kai „Apollo-11“ nesiekė ir 15 cm). Šios vietos regolitas skyrėsi ne tik storu dulkių sluoksniu, bet ir sudėtimi: „nežemiškas“ jo pobūdis (gausus sunkiai besilydančių elementų kiekis) pasireiškė gerokai silpniau nei pavyzdžiuose ir Ramybės jūros. Be to jie buvo ir jaunesni beveik 1 mlrd. m. - jų amžius buvo apie 2,3 mlrd. m.

„Bebaimis” nusileido 1969 m. lapkričio 19 d. Pirmojo išėjimo metu astronautai išskleidė Saulės vėjo gaudyklę SWC ir mokslinę stotį ALSEP no.1, kurios centriniame bloke buvo ryšio įranga, kabeliai ir 70 W galios radioaktyvus generatorius SNAP-27 su plutonio elementu ir pasyviu termoreguliavimu. Netoliese jo, 100 m nuotoliu nuo „Bebaimio“ įrengė seismometrą PSE, magnitometras LSM, Saulės vėjo spektrometras SWS, dulkių detektorius LDD ir jonasferos detektorius SIDE. ALSEP įrengimas ir įjungimas truko valandą, o kartu susidurta ir su problema: kabeliai, nors ir labai stangrūs, Žemėje linko, o Mėnulyje jie sukietėjo ir trukdė darbui.

Antrojo išėjimo metu, rinkdami pavyzdžius, nuo modulio nuėjo per 500 m, t.y. už modulio matomumo ribų, ir galiausiai nusileido į kraterį prie „Surveyor-3“, nes mokslininkus domino, kaip kosmoso sąlygos paveikė įrangai ir medžiagoms. Astronautai pamatė, kad stotis padengtas rudomis dulkėmis. Trukdant skafandrams, jiems pavyko nuimti tik dalį įrangos: telekamerą, kabelio gabalą, aliumininio vamzdelio dalį ir kaušą. Vėliau, vadovaujant F. Mitčelui, kameroje rasta streptokokų bakterijų S. mitis, paprastai gyvenančių žmogaus burnoje. Patalpintos į palankią terpę jos ėmė daugintis, kas sukėlė sensaciją – taigi, jos pajėgios išgyventi Mėnulyje virš 2 m! Tai privertė peržiūrėti tarpplanetinių aparatų sterilizacijos standartus. Tačiau 2004 m. po pakartotino tyrimo suabejota – transportuojant ir tiriant galėjo įvykti antrinis užteršimas.

Siurprizas laukė ir su PSE seismometru. Pakilus iš Mėnulio, buvo atkabinta pakilimo kabina, kurios masė 2450 kg; ji 1,67 km/sek. greičiu nukrito į Mėnulį už 72 km nuo „Bebaimio“ nusileidimo vietos sukurdama 9 m skersmens kraterį. Tikėtasi, kad smūgio metu sukelti seisminiai svyravimai netrukus nuslops, tačiau reverberacija truko ištisas 55 min. Dėl to buvo i6keltos kelios hipotezės – nuo seismografo veikimo iki didžiulių ertmių po paviršiumi buvimo. Ir nors „Apollo-13” misija pakeliui į Mėnulį buvo atšaukta, trečioji 13 t sverianti „Saturn V“ pakopa buvo nukreipta į Mėnulį ir balandžio 15 d įsirėžė į jo paviršių 2,68 m/sek. greičiu Lansbergo krateryje – už 200 km nuo „Apollo-12” nutūpimo vietos. Ir šįkart reverberacija truko net 4 val.! Tad norint išsiaiškinti priežastį, reikėjo į Mėnulį pristatyti dar kelis seismografus, juos išdėstant pakankamai toli vienas nuo kito.

A. Šepardas su MET vežimėliu

1971 m. sausio 31 d. prasidėjo „Apollo-14” misija, pakartojusi 3-ios pakopos kritimą – ir šįsyk seismografas registravo 3 val. trukusią reverberaciją. Vasario 15 d. „Antares“ su Alanu Šepardu ir Edgaru Mitčelu (Stiuartui Rusai²⁾ likus orbitoje) nusileido 50 km į šiaurę nuo FraMauro kraterio ir už 1 km nuo nedidelio kraterio, pavadinto Kounu („Kūgiu“). Darbu palengvinimui astronautai turėjo dviratį vežimėlį MET, kurio psgalba jie už 180 m įrengė ALSEP no.3 stotį, papildomai dar turėjusią lazerinį reflektorių LRRR ir žemų energijų dalelių detektorių CPLEE. O didžiausia naujove buvo aktyvaus seisminio eksperimento ASE atlikimas. Seisminių bangų šaltiniu buvo naudojami du šaltiniai: stacionari „mortyra“ (mortal) ir nešiojama lazda-„smūgiuotojas“ (thumper). E. Mitčelas ištiesė kabelį su geofonais 90 m. į pietus nuo pagrindinio modulio, o grįždamas susprogdino 13 paketų „thumperio“ pagalba – sistemos patikrinimui. „Mortyrą“ įrengė greta pagrindinio bloko, orientavę į šiaurę ir užtaisę šaudymui 4-iomis „granatomis“ (grenade), turinčiomis nedidelį reaktyvinį variklį, fugasinį užtaisą, detonatorių, akumuliatorių, siųstuvą ir šniūrą, kurio išsivyniojimas leido nustatyti šūvio atstumą. Ji buvo skirta panaudoti jau išvykus astronautams, o perspėjimui virš jos iškėlė raudoną vėliavą. Tiesa, „mortyros“ nepavyko panaudoti – iš pradžių baimintasi, kad ji neigiamai paveiks kitą ALSEP įrangą, o vėliau paaiškėjo, kad dėl senėjimo nesuveikia „granatų“ varikliai. `

Antro išėjimo metu jie atliko ilgą „žygį“ link Kouno kraterio, kur tikėjosi rasti senų giluminių uolienų, išmestų smūgio metu. Parvežti pavyzdžiai iš tikro skyrėsi: jie lengvai trupėjo, turėjo retų mineralų ir daug laiko špato. Juose rasti bazaltai tuo metu buvo seniausi – 4-4,3 mlrd. m. be to, astronautai paėmė ir 9 kg masės balto akmens nuolaužą (nr. 14321, „Big Bertha“) – ilgą laiką jis laikytas senos plutos dalimi, tačiau 2019 m. sausį australų komanda iškėlė prielaidą, kad tai meteoritas.

„Apollo-15“, startavęs 1971 m. liepos 26 d., pradėjo naują tyrimų etapą. Patobulinus raketą, jos keliamoji galia padidėjo – ir atsirado galimybė į Mėnulį nusivežti 4-ratį mėnuleigį LRV, galintį su dviem astronautais važiuoti iki 16 km/val. greičiu ir nutolti iki 9 km. Liepos 30 d. „Sakalas“ (Falcon) su Deividu Skotu ir Džeimsu Irvinu³⁾ (Alfredui Vordenui⁴⁾ likus orbitoje) nusileido Hendli-Apeninų rajone, kur apeninų kalnų grandinė virš Lietų jūros iškyla į 3,6 km aukštį. Selenologai tikėjosi čia tikėjosi jo rasti uolienų iš susidūrimo su planetizimaliu (nedideliu kūnu, susidariusiu iš protomedžiagos), ką liudijo po juo glūdintis maskonas. Leidžiantis pakilo juodų dulkių debesis, tad teko vėl aklai leistis – ir modulis vos neapsivertė. O nusileidimo vietoje susidarė šviesi dėmė.

D. Scott'as su LRV-1

Pirmojo išėjimo metu išbandė mėnuleigį, pakeliui parinkę uolienos pavyzdžių, ir už 125 m į šiaurės vakarus įrengė ALSEP no.4 stotį, kurioje ASE buvo pakeistas į šilumos iš gelmių matuokliu HFE, o vietoje LRRR įrengė didesnį, iš 300 kvarcinių prizmių. Jis buvo labiausiai naudojamas (apie 11 tūkst. kartų) ir jo dėka ne tik nustatyta, kad Mėnulis tolsta 33 mm per metus greičiu, patikrinti BRT, nustatyti Žemės potvynių modelius, žemynų dreifą ir kita. HFE nustatymui teko išgręžti dvi skyles – tikėtasi pasiekti 3 m, tačiau po 2 m elektrogrąžtas atsitrenkė į uolas. Antros skylės irgi neužbaigė, nes dėl deguonies išeikvojimo teko grįžti. Vis tik astronautai spėjo įleisti termozondus, leidžiančius matuoti 11-oje gylių su 8 platininiais termometrais ir 4-iomis termoporomis. Pagal jų duomenis padaryta išvada, kad registruoti paviršiaus drebėjimai sukelti arba meteoritų kritimų arba Žemės sukeltos potvynio jėgos, arba dėl didelių temperatūrų svyravimų tarp dienos ir nakties.

Antro ir trečio išėjimo metu apžiūrinėjo apylinkes ir rinko uolienų pavyzdžius. Tarp jų pažymėtinas 9,6 kg svorio bazalto luitas (Great Scott) bei Sutvėrimo akmuo (nr. 15415), esantis iš ankstyvosios Mėnulio plutos, kurio amžius 4,15 mlrd. m. (būtent ir pateisinęs Hendli-Apeninų pasirinkimą).

Dar vienu misijos pasiekimu buvo 2,7 m ilgio kernas iš 55 sluoksnių (tiesa, jį imdami astronautai kaip reikiant pavargo). Jo analizė patvirtino anglo Viljamo Makrio⁵⁾ hipotezę, kad mūsų planeta laikas nuo laiko praskrenda pro tankų kosminių dulkių debesį, sukeliantį visuotinį atšalimą. Kerne matosi 3 pasikartojantys dulkių sluoksniai 100 mln. m. periodu.

Pakilus, „Sakalas“ buvo numestas ant paviršiaus dirbtinio drebėjimo sukėlimui. Tada į orbitą aplink Mėnulį išleistas 35 kg svorio mini palydovas PFS-1 su magnetometru, įelektrintų dalelių davikliu ir siųstuvu. Jis padėjo tiksliai nustatyti

„Tvėrimo akmuo“

orbitos trikdymus, patikslinant maskonų vietas. O trikampiu išsidėstę seismometrai atskleidė reverberacijų paslaptį – „varpo gausmas“ kyla paviršiniame 1-2 km sluoksnyje, sudarytame iš purių ir ypač sausų uolienų ir jis trunka ilgiau dėl mažesnės traukos jėgos.

Tačiau vis dar buvo miglotas supratimas apie tai, kaip susidarė Mėnulis, pvz., ar jis pradžioje buvo karštas ar šaltas. Jei karštas, tai išsilydžius sunkesni elementai būtų nusėdę prie centro, tad geležis ten būtų išlikusi išsilydžiusi, o branduolys kurtų magnetinį lauką. O jei Mėnulis nuo pat pradžių būtų buvęs vėsus, likutinio magnetizmo jis neturėtų. Į tai turėjo atsakyti „Apollo-16“, pakilęs 1972 m. balandžio 16 d., kurio 3-ioji pakopa irgi rėžėsi į Mėnulį už 102 km nuo „Apollo-12“ nusileidimo vietos.

Balandžio 16 d. „Oriono“ modulis su Džonu Jangu⁶⁾ ir Čarlzu Djuku (Tomui Matingliui⁷⁾ likus orbitoje) nusileido ant plokščiakalnio šiauriau Dekarto kraterio, laikomu vulkaninės kilmės, kur tikėtasi rasti kalnų uolienų, susidariusių anksčiau už „jūrines“. Pradžioje buvo iškrautas ir patikrintas mėnuleigis LR žV-2, o tada „Oriono“ šešėlyje pastatyta nedidelė ultravioletinė kamera-spektrografas UVC, atlikusi 178 dangaus nuotraukas (kaip Mėnulio observatorijos pabandymas).

Tada buvo rasta aikštelė už 100 m, kur įrengė ALSEP no.5, kur išgręžė dvi skyles po 2,5 m gylio kerno paėmimui. Be PSE vėl atgabeno ASE ir DŽ. Jangas tiesė jam kabelį su geofonais, tačiau netyčia užmynė kitą kabelį, jungiantį šilumos daviklį ir jį ties sujungimu nutraukė, tad NFE teko atsisakyti. Tačiau sėkmingas buvo geofonų darbas – po mėnesio po jų sugrįžimo „mortyra“ iššovė 3 „granatas“ – ir nustatyta, kad regolito sluoksnis yra 45 m.

Įdomus rezultatas tiriant magnetinį lauką. Tam panaudojo du magnitometrus stacionarų LSM ir nešiojamą LPM, vežamą mėnuleigiu. Iki tol gauti rezultatai buvo nevienareikšmiai: „Luna-10“ (1966) ir „Explorer-35⁸⁾ “ (1967) duomenys rodė, kad magnetinio lauko praktiškai nėra, tačiau „Apollo-11” aptiko likutinį įmagnetinimą, o „Apollo-12“ magnetometras rodė santykinai stiprų, 38 gamų magnetinį lauką. „Apollo-14“ buvo matuotos dviejose vietose, kurias skyrė apie 1 km, ir gautos reikšmės 43 ir 103 gamos, tačiau „Apollo-15“ atliktas matavimas vėl buvo

Dž. Jangas renka pavyzdžius

artimas nuliui (apie 6 gamas). Tai liūdino selenologus. Be to vieną „Apollo-12“ parvežtą akmenį, rodžiusį silpną įmagnetinimą, Žemėje išmagnetino ir vėl su „Apollo-16” išsiuntė į Mėnulį, kur parvežtas vėl rodė įmagnetinimo požymius – tai rodė, kad įtakos turi ir transportavimas. Ir štai astronautai 7 km ilgio trasoje gavo rezultatus nuo 121 iki 313 gamų, o vietomis net ir skirtingos krypties – tai reiškė, kad plutos vėsimas vyko skirtingais laikotarpiais.

Antro ir trečio išėjimo metu ėmė grunto ir rinko akmenis – bet rezultatai vėl nuliūdino mokslininkus. Astronautai dar vietoje pranešė, kad nemato jokių vulkanizmo požymių, ką ir parodė parvežtų pavyzdžių tyrimai: tik 4-i turėjo vulkanizmo požymių, bet jie galėjo būti išmesti kitur, o Dekarto krateris iš tikro yra smūginės kilmės.

Pakilus buvo išleistas palydovas PFS-2, o dirbtinio Mėnulio drebėjimo surengti nepavyko, nes „Orion“ kabina liko vartytis orbitoje. Laimei tuo pasirūpino pati gamta – 1972 m. gegužės 13 d, netoli Fra Mauro kraterio nukrito stambus, apie 2 m skersmens meteoritas, o išskirta energija prilygo 1000 t trinitrotoluolo. Gauti duomenys leido sužinoti, kad gelmės nėra vienalytės, jas sudaro pluta ir mantija, o centre yra kietas arba dalinai išsilydęs geležies-sieros branduolys, kurio skersmuo dabar vertinamas kaip 400 km.

Paskutine misija tapo „Apollo-17”, startavusi 1972 m. gruodžio 7 d., todėl ją rengė su gausiais tyrinėjimais. Jos 3-ia pakopa irgi įsirėžė į Mėnulį vos 80 km nuo „Apollo-14“ nusileidimo vietos (ir vėl fiksuojant 3 val. trunkančią reverberaciją). Gruodžio 11 d. nusileido „Challenger“ modulis su Judžinu Sernanu⁹⁾ ir Harisonu Šmitu¹⁰⁾ (Ronaldui Evansui¹¹⁾ likus orbitoje) į šiaurę nuo Litrou kraterio, esančio Tauro kalnuose pietrytiniame Giedros jūros pakraštyje. Šį rajoną aptiko ir nufotografavo „Apollo-15“ – jame kaitaliojosi tamsių ir šviesių uolienų ruožai. Manyta, kad tamsūs – jaunesni (apie 500 mln.), o šviesūs senesni (apie 4,2 mlrd. m.)

Išėję išbandė mėnuleigį LRV-3 ir už 185 m. ėmėsi įrenginėti registratorius LEAMALSEP no.6, kurio sudėtis pasikeitė. Jame buvo: NFE, įranga seisminio profilio nustatymui LSPE, atmosferos masės spektrometras LACE, mikrometeoritų registratorius LEAM, stacionarus gravitometras LSG. Dėl HFE J. Sernanas išgręžė dvi 2,5 m gylio skyles, o tada dar vieną kerno paėmimui. Tuo metu H. Šmitas ištiesė kabelius su geofonais ir padarė stoties fotopanoramas. Greta ALSEP 140 m į rytus nuo „Challenger“ įrengė elektrinio grunto zondavimo įrangą SEP.

LSPE iš esmės buvo panašus į ankstesnių misijų seismometrus, tačiau skyrėsi konstrukcija. Geofonai buvo išdėstyti ne viena linija, o lygiakraščio trikampio kampuose. Dirbtiniams drebėjimams naudota ne „mortyra“, o 8 sprogstamieji

H. Šmitas renka pavyzdžius

užtaisai su sprogmenimis nuo 57 g iki 2,7 kg, išdėstyti skirtingose vietose važinėjant mėnuleigiu. Juos sprogdino paeiliui pagal laikrodinį mechanizmą. Gauti duomenys leido sudaryti gelmių iki 1,5 km gylio žemėlapį.

Įdomūs rezultatai gauti ir iš LACE eksperimento. Nustatyta Mėnulio atmosferos, kad ir labai retos, sudėtis: vandenilis, helis, neonas, metanas, anglies dvideginis, amoniakas ir netgi … vanduo! Be to buvo aptiktas argonas-40, kurio kiekis didėjo kartais seisminio aktyvumo padidėjimo laikotarpiais; o kadangi jis susidaro skylant kaliui-40, tai akivaizdu, kad Mėnulio drebėjimai sudaro sąlygas argonui pakilti į paviršių.

Surinkti akmenys irgi sukėlė sensaciją. Pvz., J. Sernanas atskėlė gabalą nuo atrodytų neišvaizdaus riedulio, o tiriant paaiškėjo, kad „atsitiktinis“ pavyzdys (nr. 72417) sudarytas beveik iš gryno olovino (dunito), kurio amžius 4,5 mlrd. m.! Tai seniausia iš Mėnulio pristatyta uoliena! Tačiau dar labiau sujaudino H. Šmito pastebėtas oranžinio grunto ruožas prie Šorčio (Shorty) kraterio. Spalva galėjo reikšti vandens buvimą po paviršiumi arba neseną vulkaninį aktyvumą. Deja, tyrimai parodė, kad jis susideda nevulkninės kilmės spalvotų rutuliukų – matyt tolimais laikais buv iškeltas ugninio „fontano“, o tada nusėdo ir sukietėjo.

Pakilus kabina vėl numesta į Mėnulį už 9 km nuo „Challenger” nusileidimo vietos. Su šia misija pasibaigė žmonių odisėja į Mėnulį.

1975 m. astronautas (ir kol kas vienintelis Mėnulyje buvojęs geologas) H. Šmitas vertindamas „Apollo“ programą pareiškė, kad ji sugebėjo atsakyti į dalį svarbių klausimų apie mūsų palydovo evoliuciją. Nustatyta, kad Mėnulis susidarė prieš 4,6 mlrd. m., t. y. tuo pat metu kaip ir Saulės sistema. Tada gravitacinė spaudimo jėga išlydė jo išorinį apvalkalą, o dėl mažos traukos jėgos jame išsilaikė tik už natrį sunkesni elementai. Vėsdamas apvalkalas išsisluoksniavo į daug aliuminio ir kalcio turinčią plutą ir viršutinę mantiją, kur dominuoja mineralai su aukštu geležies ir magnio kiekiu. Laikotarpiu prieš 4,4-4,1 m. Mėnulį gausiai bombardavo meteoritai, dėl to paviršių padengė puri šimtų metrų storio „antklodė“. Maždaug prieš 4 mlrd. m. ant jo vienas po kito nukrito du planetozimaliai, sukūrę šimtus ir tūkstančius kilometrų nusitęsiančius „baseinus“, aprėmintus aukštais žiediniais kalnais, tarp kurių išsiskiria senosios įdubos, tokios kaip Giedros jūra, bei santykinai jaunos negilios įdubos kaip Ramybės jūra. Matyt tuo metu užsibaigė ir vertikalus sluoksniavimasis susidarant geležies-sulfidiniam branduoliui. Maždaug prieš 3,9 mlrd. m. iš išsilydžiusių uolienų susidarė šviesios lygumos, daugiausia nematomoje pusėje, atsirado pirmosios bazaltinės „jūros“. Bazalto srautų tekėjimas liovėsi prieš 3 mlrd. m., nurimo tektoniniai drebėjimai ir ugnikalnių išsiveržimai. Mėnulis pradėjo vėsti ir kito tik po meteoritų retų smūgių.

H. Šmito pateikta evoliucija neigė daugelį ankstesnių teorijų, tačiau kai kuriems aspektams reikėjo detalesnio paaiškinimo. Vis tik liko neaišku, kaip susidarė Mėnulis. ALSEP stotys tebesiuntė informaciją iki 1977 m. rugsėjo 30 d., kai jas pervedė į laukimo režimą. Seismometrai užregistravo per 10 tūkstančių drebėjimų ir apie 2000 meteoritų kritimų. Atsiųsti duomenys vertė suabejoti, ar teisingai suprantame Mėnulio struktūrą – pasirodė, kad pluta sluoksniuota ir kinta, priklausomai nuo rajono, o mantija sudaryta iš didelių blokų su unikalia sudėtimi ir atskirtų didelių l9ūžių, kuriuose aptinkami drebėjimų židiniai.

Patikslintas Mėnulio modelis patvirtino Mėnulio susidarymą iš protoplanetinio debesies. Tačiau iš kur jis atsirado ir kodėl nepateko į Žemę? Per diskusijas iškilo nauja hipotezė (1975 m. iškelta Donaldo Deivio¹²⁾ ) – proto-Žemės susidūrimo su planetoidu Tėja. Ją paremia vienodos deguonies izotopų santykis ir gerai paaiškina, kodėl ankstyvuoju periodu išsilydė apvalkalas ir kodėl mažas branduolys, ir nors mega-impakto hipotezė dabar populiari, ji turi ir priešininkų. Tačiau ginčo išsprendimui reiktų vėl pradėti skraidyti į Mėnulį (kinai ir kiti jau bando tai daryti).

---

¹⁾ Surveyor 3 - 3-iasis nepilotuojamas JAV aparatas Mėnulio paviršiaus tyrimui, pirmasis turėjęs priemones grunto pavyzdžių paėmimui. Startavęs 1967 m balandžio 17 d., balandžio 20 d. nusileido Pažinimo jūroje, deja į kraterį su labai šviesą atspindinčiomIs uolienomis, - dėl to radaras perdavė klaidingus duomenis. Todėl aparatas dukart šoktelėjo maždaug po 10 m. aukštyn. Savo įranga išrausė 4-is apie 18 cm gylio griovelius, pavyzdžiai parodomi per TV kamerą. Viso stotis perdavė 6315 nuotraukų. Atėjus nakčiai gegužės 3 d. buvo „užmigdytas“, tačiau tada „nepabudo“. 1969 m. lapkričio 19 d. netoli jo nusileido „Apollo-12“, kurio astronautai nuo jo nurinko ir į Žemę pargabeno apie 10 kg detalių, įskaitant TV kamerą, kurioje, tariamai, rasta Mėnulyje išgyvenusių mikroorganizmų. TV kamera šiuo metu Aviacijos ir astronautikos muziejuje Vašingtone. 2009 m. orbiteris LRO nufotografavo jo nusileidimo vietą, o 2011 m. tai padarė iš mažesnio aukščio.

²⁾ Stiuartas Rusa (Stuart Allen Roosa, 1933-1994) – JAV aeronautikos inžinierius, astronautas, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-14“ (tačiau likęs jos orbitoje, kurioje praleido 33 val.). 1953 m. pradėjo tarnauti Oro pajėgose lakūnu bandytoju. 1966 m. perėjo į NASA. Skrydyje į Mėnulį jis vežėsi 500 kelių rūšių medžių sėklų, iš kurių grįžus išauginti medaliai, pasodinti daugelyje JAV valstijų ir užsienio šalių. Kosminiame skrydžio praleido 217 val. Vėliau buvo dubleriu „Apollo-16“ ir „Apollo-17“ misijose. Priskirtas „Shuttle“ programai iki atsistatydinimo 1976-ais. Po to užėmė įvairias pozicijas verslo srityje. Mirė nuo pankreatito komplikacijų,

³⁾ Džeimsas Irvinas (James Benson Irwin, 1930-1991) – amerikiečių astronautas, aeronautikos inžinierius, lakūnas bandytojas, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-15“. Iki ateinant į NASA 1966 m. buvo Priešlėktuvinės gynybos štabo skyriaus vadovas bei „Lockheed YF-12“ bandytojas. 1961  m. pilotas kursantas, kurį mokė ir kartu skrido Dž. Irvinas, sudaužė lėktuvą; jiedu išgyveno, tačiau Dž. Irvinas patyrė daugybę lūžių. Pradžioje buvo dubleriu „Apollo-12” misijai. Po skrydžio į Mėnulį 1971 m., kosmodrome 50 tūkst, baptistų akivaizdoje pareiškė, kad nuolat jautė Dievą šalia, netgi stipriau nei Žemėje. Tapo pamokslininku ir su žmona įsteigė misiją „Aukštasis skrydis“. Buvo paskirtas dubleriu „Apollo-17“ misijai, tačiau po to pašalintas iš NASA už bandymą „prasukti biznelį“ su pašto ženklais. Vėliau reiškėsi kaip krikščionių publicistas, ginantis nesenos Žemės kreacionizmo idėjas teigdamas, kad „žeme einantis Kristus svarbesnis už žmogų, einantį Mėnulyje“. Nuo 1973  m. surengė kelias ekspedicijas į Araratą ieškančias Nojaus arkos, o vienos iš paskutinių 1982 m., grįžtant į stovyklą, patyrė traumą. Be religinės veiklos, buvo ir masonu.

⁴⁾ Alfredas Vordenas (Alfred Merrill Worden, 1932-2020) - amerikiečių astronautas, lakūnas bandytojas (1957-61), vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-15“ (likusiu Mėnulio orbitoje, todėl į Gineso rekordų knygą įtrauktas kai „vienišiausias žmogus“) 1971 m. Prieš pereinant į NASA 1966  m. dirbo instruktoriumi Oro pajėgų Lakūnų-bandytojų mokykloje. Yra vienintelis žmogus, išėjęs į atvirą kosmosą tarpplanetinėje erdvėje (grįžtant iš Mėnulio, kad fotojuostas iš tarnybinio modulio perneštų į komandinį). Buvo įtrauktas į pašto ženklų aferą. Palikęs NASA, įsteigė Alfred M. Worden, Inc., 1982 m. nesėkmingai dalyvavo rinkimuose į Atstovų rūmus. Dažnai rodėsi viešumoje. Buvo filmo „Pirmasis žmogus“ (2018) apie N. Armstrongą techniniu konsultantu. Jo hobi: boulingas, vandens slidės, golfas.

⁵⁾ Viljamas Makris (William Hunter McCrea, 1904-1999) – anglų astronomas ir matematikas. Profesmoriavo keliuose un-tuose. Pagrindiniai darbai žvaigždžių atmosferų, tarpžvaigždinės terpės, kosmogonijos ir kosmologijos sričių. 1931 m. sukūrė pirmą nuoseklų žvaigždžių atmosferos modelį. 1934 m. kartu su E. Milnu sukūrė niutoniškąją kosmologinę teoriją, nenaudojančią bendrosios reliatyvumo teorijos. Sukūrė vieningą žvaigždžių ir planetų susidarymo teoriją iš dujų debesų esančių turbuliacijos būsenoje. Išsakė spėjimą, kad Saulės sistemos praskridimas per dulkių debesis Paukščių tako spiralėse gali būti ledynmečių priežastimi ir iš jų gali paimti medžiagos, pasididinant Saulės ryškumą ir papildant savo kometų būrį. Dalį darbų skyrė teorinei chemijai ir matematikai.

⁶⁾ Džonas Jangas (John Watts Young,  1930-2018) - amerikiečių astronautas, aeronautikos inžinierius, lakūnas bandytojas, jūrų laivyno karininkas, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-16“. 1962 m. pasiekė du pasaulio rekordus pakilimo greičiui. Tais metais pakviestas ir į astronautų būrį. Pirmą skrydį atliko 1965 m. kovą su „Gemini-3“ misija, kurio metu tapo pirmuoju astronautu, į skrydį paėmusį nesankcionuotą daiktą – sumuštinį su sūdyta mėsa. Antras skrydis buvo „Gemini-10“, kurio metu pirmąkart atlikti suartėjimai su dviem „Agena“ nepilotuojamais laivais ir prie vieno jų prisijungta. 1969 m. buvo „Apollo-10” komandinio modelio vadu apskrendant Mėnulį, o 1972 m. skrido kaip „Apollo-16” vadas. Vėliau 1981 m. balandį skrido pirmuoju „šatlu“ STS-1. Paskutinis skrydis į kosmosą – 1983 m. lapkritį-gruodį „šatlu“ „Kolumbija“ (STS-9). 1974-87 m. buvo NASA Astronautų biuro vadovu, o 1987-96 m. NASA Džonsono vardo kosminio centro direktoriaus pavaduotoju, o vėliau – techniniu direktoriumi. NASA paliko 2004 m. gruodį. Toliau buvo viešu kalbėtoju, pasisakydamas už apsaugos nuo asteroidų svarbą, Mėnulio kolonizaciją, klimato keitimą.

⁷⁾ Tomas Matinglis (Thomas Kenneth Mattingly II, 1936-2023) - amerikiečių astronautas, aeronautikos inžinierius, lakūnas bandytojas, jjūrų laivyno kontradmirolas, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-16“ (tačiau likęs Mėnulio orbitoje). Iki NASA 1965 m. tarnavo kariniame laivyne. Pradžioje buvo dubleriu „Apollo-8“ misijai, tada ruošėsi „Apollo-11” misijai. Buvo paskirtas „Apollo-13” misijai, bet prieš 3 d. atšauktas dėl kontakto su raudonukės nešiotoju (ir taip išvengė incidento misijoje). Galiausiai 1972 m. balandį išskrido su „Apollo-16”. Vėliau dar skrido „šatlais“ STS-4 (1982) ir STS-51-C (1985). Iš NASA į atsargą išėjo 1989 m. ir darbavosi su įvairiomis firmomis privataus verslo srityje.

⁸⁾ Explorer-35 (AIMP-2) – NASA stotis, startavusi 1967 m. liepos 19 d. ir skirta tarpplanetinės erdvės, magnetinio lauko (su „Ames“ ir GSFC prietaisais) ir Saulės rentgeninio spinduliavimo tyrimams iš Mėnulio orbitos. Buvo vykdomi atspindėjimo nuo Mėnulio tyrimai bei nustatinėjami orbitos kitimai dėl gravitacijos kitimų. Po 6 m. darbo išjungtas 1973 m. birželio 24 d.

⁹⁾ Judžinas Sernanas (Eugene Andrew Cernan, 1934-2017) – čekų kilmės amerikiečių astronautas, jūrų laivyno aviatorius, elekrotechnikas ir aeronautikos inžinierius, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-17“, paskutinis stovėjęs Mėnulio paviršiuje ir jo paviršiuje ištaręs žodžius. Kosmose pabuvojo 3 kartus: su „Gemini-9A“ (1966), „Apollo-10“ (1969) ir galiausiai „Apollo-17“ (1972 m. gruodį), nors prieš pusantro mėnesio, žaisdamas beisbolą, buvo smarkiai susižeidęs sausgyslę (o dar 1971 m., treniruodamasis malūnsparniu H-13, patyrė avariją ir vos liko gyvas). Mėnulio paviršiuje išbraižė savo dukters inicialus – TDC. Buvo antruoju JAV astronautu, išėjusiu į atvirą kosmosą („Gemini 9A“ skrydžio metu). Į atsargą išėjo 1976 m., įsteigdamas „The Cernan Co“ (1981). 1981-82 m. ABC TV apžvelgė pirmuosius tris „šatlų“ skrydžius, o nuo 1987 m. ABC News savaitinėje „Good Morning America“ vedė skiltį „Proveržis“ (Breakthrough), apžvelgiančią sveikatos, mokslo ir medicinos klausimus. 1999 m. kartu su D.A. Davis išleido knygą „Paskutinis žmogus Mėnulyje“, kurios pagrindu susuktas dokumentinis filmas (2014).

¹⁰⁾ Harisonas Šmitas (Harrison Hagan "Jack" Schmitt, g. 1935 m.) - amerikiečių astronautas, geologas, profesorius, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-17“, vienintelis be karinio pasirengimą vaikščiojęs Mėnulio paviršiumi. Iki prisijungimo į NASA 1965 m. dirbo Astrogeologijos tarnyboje, kurdamas geologinius metodus, skirtus naudoti „Apollo“ misijose. Po kiekvienos misijos dalyvavo apžiūrint ir įvertinant parvežtus pavyzdžius. Iki 1975 m. dirbo NASA mokslo tiriamųjų darbų direktoriaus pavaduotoju. Atsistatydinęs iš NASA laimėjo vietą 1976 m. Senate kaip respublikonas nuo Naujosios Meksikos valstijos ir buvo Komercijos komiteto Mokslo, technologijų ir kosmoso pakomitečio pirmininku. 1982 m. rinkimus į Senatą jis pralaimėjo. Vėliau buvo konsultantu verslo, geologijos, kosmoso ir viešosios politikos klausimais. 2011 m. tapo Naujosios Meksikos Energijos, mineralų ir gamtos išteklių departamento sekretoriumi. Baigęs politinę karjerą tapo žinomas savo ginčytinais pareiškimais dėl globalaus atšilimo antropogeninio pobūdžio, pastangas mažinti jį vadindamas „nacional-socializmo Trojos arkliu“. Išleido knygą „Sugrįžimas į Mėnulį: ištyrimas, verslas ir energija žmogaus įsikūrime kosmose“ (2006).

¹¹⁾ Ronaldas Evansas (Ronald Ellwin Evans Jr., 1933-1990) - amerikiečių astronautas, aviatorius, elekrotechnikas ir aeronautikos inžinierius, vienas iš 24-ių skridusių į Mėnulį su „Apollo-17“ (tačiau likęs Mėnulio orbitoje). Iki priėmimo į astronaut būrį, 1957-66 m. tarnavo naikintuvo pilotu ir skraidymo instruktoriumi. Buvo dublerių „Apollo-14“ misijoje. 1975 m. dalyvavo „Sojuz-Apollo“ programoje kaip komandinio modulio piloto dubleris. Iš NASA pasitraukė 1977 m., buvo įkūręs savą konsultavimo įmonę. Pomėgiai: medžioklė, plaukiojimas valtimis. Žvejyba, golfas… Mirė nuo infarkto.

¹²⁾ Donaldas Deivis (Donald Ray Davis, g. 1939 m.) - amerikiečių astronomas, kurio specializacija yra Saulės sistemos evoliucija. PSI Tuksone direktorius (1998-2004). Jam (kartu su V. Hartmanu, priskiriama Mėnulio atsiradimas po susidūrimo su Tėja. Jo garbei pavadintas asteroidas 3638.

Papildomai skaitykite:
Žvaigždžių muzika
Aklas nusileidimas
Mus stebi iš Mėnulio?
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Į Mėnulį skridę kompiuteriai
Pasikėsinimas į multivisatas
Išsiderinusi kosmoso muzika
Ankstyvieji Mėnulio tyrinėjimai
Nežemiški roko muzikos ryšiai
Kosmosui reikia geros šluotos
Apollo-12: Pakrikštytas žaibu...
Mėnulis: Septintasis kontinentas
Skafandrai: atsiradimas ir variantai
Barmingradas – projektas, aplenkęs laiką
Sapnas: J.Keplerio rašinys apie Mėnulio astronomiją
Kas padėjo tamsiosios materijos supratimui
Visatos ateitis: nuo šičia link begalybės
Nesklandumai įsisavinant kosmosą
Etnokosmologija: atviras laiškas
Kam priklauso Mėnulio dulkės?
Pirmasis vežimas Mėnulyje
Kokia yra Visata? Sukasi?
Mėnulio kronikos kine
Ginčas apie tuštumą
Sprogimai Visatoje
Planeta su skyle
Visatos modeliai
Moterys kosmose
NSO.lt svetainė
Vartiklis