Nida

English story     German story
Tomas Manas. Mano vasarnamis

V.Daujotytė samprotavo apie ypatingą vietą:
"Ne kiekviena vieta yra ypatinga; ypatinga tėra ta vieta, kuri įsisąmoninta, įsižiūrėta, įsiklausyta, išjausta, ir ne vien tik žmonių, bet ir senų medžių, visos tos aplink esančios erdvės. Ir nebūtinai tokia vieta turi būti graži savaime, pagal grožio normas, bet koncentruojanti savyje sudvasintą pasaulėjautą".

Kuršių nerija ties Nida ir link pietų - į Rusiją, Kaliningrado sritį, anksčiau buvusią Prusija. Spragtelėkite virš nuotraukos arba šią nuorodą, jei norite didesnės ir geresnės kokybės nuotraukos.

"Tai kas gi lieka vargšui poetui iš tų dalykų, kurie ir konkrečiai apčiuopiami, ir kartu poetiški? Aš prisiminiau vieną kraštovaizdį, kuris pastaraisiais metais man giliai į širdį įaugo. Tai - KURŠIŲ NERIJA..."
(Thomas Mann'as. Iš paskaitos 1931 m. Miunchene)

Vienas iš autoritetų, kuriais remiamasi aprašant Nerijos patrauklumą yra Nobelio premijos laureato trys praleistos (1930-1932 m.) vasaros Nidoje, kurioje tebestovi jo namelis, - traukos taškas vokiečių poilsiautojams. Tad skaitykite apie šį Nidos aspektą. Juk Thomas Mann'as 1941-ais sveikindamas savo brolį Heinrichą Mann'ą 70-čio proga tarė: "Totalios valstybės bjaurumui mes priešiname totalų žmogų".

Tomui Manui, tuo metu rašančiajam sudėtingą "Juozapą ir jo brolius", reikėjo stiprios pirmapradės erdvės. 1931 m. Tomą Maną jo name Nidoje aplankė žymus prancūzų filosofas Andre Day. Grįžęs jis Paryžiaus dienraštyje taip rašė apie Nidą bei Uošvės kalvą, ant kurios suręstas rašytojo namas:
"Šioje pakrantėje nėra nieko, kas būtų apleista arba kuo būtų nepasirūpinta, - jei kalbėsime apie kultūros ar dvasios dalykus".

---

Brendant per saulės įkaitintą Nidos kopų smėlį, kas vakarą einant tylių marių pakraščiu ir kopiant stačiais laiptais į pasislėpusį tarp pušų Thomo Mann'o namelį, tarytum kopų miražai vis iškyla vaizdai: karieta Nidos prieplaukoje (tada vienintelė miestelyje!), laukianti atplaukiančio garsaus rašytojo, ant kranto susirinkusi smalsi minia, fotografai, pirmasis atvykimas į "lyg per pora valandų pastatytą" namelį šiaudiniu stogu, žingsniai po jaukią svetainę, tik ką įrengtus kambarius, o paskui - kasdieniniai ryto pasivaikščiojimai po mišką, ištikimosios Mann'ų šeimos virėjos Marijos Frehlich patiekiami pusryčiai: šviežios bandelės su arbata, ką tik Nidos paštininko atnešti laikraščiai, cigaras... Ligi pietų savo darbo kambaryje užsidarantis Th.Mann'as, popietę - kelias prie jūros, indėnus žaidžiantys vaikai, išvykos į mišką briedžių pažiūrėti, ilgi vakarau su šeima, iš seno gramofono klausantis R.Wagner'io plokštelių, geriant ramunėlių arbatą, žvelgiant su Katia į sutemusių marių tolumą... < . . . >

V.Mačernis 1932 m. rašė iš Nidos: "...sutikau sykį į Didžiąją kopą sunkiai kopiantį garsų rašytoją. Žvelgė jis liūdnomis akimis... Toks įžymus, paskui jį seka garbintojų procesija, o jis vienišas... Gražūs vaizdai negali numaldyti jo sielos. Nulydėjau akimis liūdną ir pavargusį..." < . . . >

Ir šiandien < . . . > Tas pats dangus ir degančios pušų viršūnės saulės spinduliuose, marių ramybė ir iš praeities sugrįžtantis Poetas...
"Kokie žmonės teikia pirmenybę jūros monotonijai? Tokie, man regis, kurie per ilgai ir per giliai yra žvelgę į savo vidines painiavas ir paskui bent išoriniame pasaulyje ieško to, ko jiems labiausiai trūksta, - paprastumo..." (Thomas Mann'as)

"Tai buvo visapusiškas rašytojas, profesionaliai išmanęs visas sritis, apie kurias rašė: Juozapo ir jo brolių" autorius - puikus archeologas, "Daktaro Fausto" - muzikologas...". < . . . > Sugrįžti ir prie pačios JŪROS STICHIJOS, esančios greta, tokios artimos Th.Mann'o minčių ir jausmų filmams, bangavimui. "Jūra ir muzika - dvi stichijos Th.Mann'o kūryboje" (cituota O.Narbutienė).

(Birutė Marcinkevičiūtė)

Bet ar Lietuva yra jūrų valstybė?

"Kadaise (1253 metais) krikščioniškasis pasaulis leido naujai Lietuvos karalystei įsikurti 'Viešpaties vienuolyne' prie jūros su sąlyga, kad ji bus nusigręžusi nuo jūros, kurioje viešpataus kaimynai, ir stovės veidu į Rytus - totorių ordas, į mongolų viesulus, į rusų antplūdžius. Lietuvos karalystė budėjo Europos sargyboje be teisės pralaimėti ir praleisti priešus į Vakarus. Lietuva ir šiandien tebėra magiškas saugiklis, įspraustas tarp Rytų ir Vakarų. Deja, krikščioniškas pasaulis pats pasalūniškai nudaužė nuo karaliaus galvos karūną, nuvainikavo Lietuvą, ir štai jos žmogus, narsus vyras, daugelį amžių stovėjęs nugara į jūrą vardan Europos laisvės, brenda į bangas pasistypčiodamas lyg juokdarys...

...Mes esame Litorinos vaikai prie Baltijos. Ir norime jais būti, derindami savo interesus su kitų jūrų ir tundrų, stepių ir kalnų vaikais..."
(Petras Dirgėla, "Metai", 1997, vasaris)

Didysis kunigaikštis Kęstutis, pasigrobęs palangiškę vaidilutę Birutę, vaikus skandino Pinsko pelkėse; Jogaila primindavo savo pusbroliui Vytautui, jog reikia atgauti jūrą, bet šis tik baltojo žirgo kojas pamirkė ... Juodojoje jūroje.

Per Pirmąjį pasaulinį karą narsieji lietuviai ginklu atsikovojo Klaipėdos uostą, o Antrojo - Roosvell'as ir Churchill'is be jokių išlygų Lietuvą atidavė Stalinui, nes Vakarus viliojo neužšąlantys uostai ir ekonominiai ryšiai su Rytais.

(Ignas Pikturna)

Gintaras iš K.Mizgirio Galerijos Nidoje su augaliniu intarpu. Spragtelk nuotraukytę ar šią nuorodą išdidinimui.

Baltijos jūra garsi savo gintaru, kuris susidarė per 2 mln. metų iš spygliuočių sakų, įgaudamas įvairias formas, spalvas ir kartais "priglausdamas" įvairias fosilijas, kurios atrodo tarsi būtų gyvos. Lietuvoje gintariniai papuošalai yra populiarūs.

Gintaras - tai iš gilios praeities mus pasiekęs žemės istorijos liudininkas. Nors ir nekalbus, bet kiekvienam iš mūsų pasakoja savas istorijas, traukia savo unikaliomis formomis, šiluma. Mokslininkai sako, kad baltijos gintaras yra prieš 50 mln. metų Eoceno periodu sukietėję spygliuočių sakai. manoma, kad tuo metu Šiaurinė Europos dalis buvo vientisa žemė, dar vadinama Fenoskandija. Ten augo didžiuliai miškai. Susikaupusius sakus iš miško dirvožemio išplaudavo upės ir nešdavo pietų link į jūrą. bėgant laikui ir vykstant oksidacijos bei polimerizacijos procesams sakai virto gintaru.

Natūrali gintaro gabalų forma rodo gintaro formavimosi procesus. Jie gali būti visinės arba išorinės kilmės. Vidinės kilmės gintaras susiformavo sakams užpildžius plyšius medžio viduje, bei tarp žievės ir kamieno; išorinės - sakams gausiai tekant iš pažeistų vietų. Įdomiausi yra gintaro lašai - nuo kamienu tekančių srovių atitrūkęs sakų perteklius. "Gintarinės ašaros" yra labai retos, įvairaus dydžio. Periodiškas sakų srautas gulė sluoksniais - tokiuose gabaluose yra daugiausia inkliuzų.

Dažniausiai Baltijos gintaras yra gelsvos spalvos, bet yra daugybė subtilių atspalvių - nuo šviesiai geltono iki tamsiai rudo, oranžinis, rausvai rudas, beveik baltas. randama net žalsvų ir melsvų atspalvių gintaro. nevisada gintaras būna vienspalvis: pasitaiko unikalūs dviejų ir daugiau spalvų bei atspalvių deriniai, raštai - kartais jie sudaro net puikiausias menines kompozicijas. Gintarasgali būti visiškai skaidrus arba visiškai nepermatomas.

Gintaras iš K.Mizgirio Galerijos Nidoje su gasteropodos kriauklele, šimtakoju ir vabzdžio intarpais. Spragtelk nuotraukytę ar šią nuorodą išdidinimui.

Gintaro spalvas ir jo skaidrumą įtakojo tik ištekėjusiuose sakuose įvykusios permainos: iš skaidrių sakų garavę lakieji elementai juose galėjo suformuoti daugybę dujų mikroburbuliukų, kurie sakus "sudrumstė" (geltonasis gintaras); šiam procesui vykstant ypač intensyviai 1 mm² sakų galėjo susidaryti iki 1 mln. šių burbuliukų (baltas gintaras). melsvas atspalvis atsirado kai į dirvožemyje nukritusius sakus pateko pirito (FeS₂) priemaišos - melsvo atspalvio gintaras rečiausias. Juodasis gintaras susidarė sakams stipriai susimaišius su dirvožemiu, žaliasis - su augalų dalelėmis.

Gintare sustingę gyvi organizmai vadinami inkliuzais (lot. inclusus). Šiuose "auksiniuose kapuose" įkliuvę augalai ir gyvūnai puikiai išsilaikė net 50 mln. metų. Klampiuose sakuose dažniausiai įstrigdavo maži ir skraidantys gyvūnai. Apie 86% inkliuzų yra vabzdžiai, apie 12% vorai, 1,5% kiti gyvūnai ir tik 0,5% inkliuzų yra augalai. iš inliuzų mokslininkai atkuria gamtines sąlygas spygliuočių miškuose.

Daugiausia gintarinių meno dirbinių iš vėlyvojo akmens amžiaus (3000 m.pr.Kr.) buvo rasta XIX a. pab. kasinėjant Kuršių marių dugną ties Juodkrante. Viso pasaulio mokslininkus sudominusi kolekcija vadinama "Juodkrantės lobiu", kuri 1882 m. aprašė Richardas Klebsas. per II pas. karą dingusį lobį sudarė gintaro žaliava ir 434 unikalūs neolito laikotarpio dirbiniai.

Galite apsilankyti ir virtualioje Gintaro galerijoje- muziejuje.

Senųjų gintaruose esančių gyvybės formų tyrimas įgavo antrąjį kvėpavimą. Sužinosite, kad per 2 mln. metų išliko DNR, kad juose randami ne tik bestuburiai, bet stuburiniai. Ilustruotas vaizdais tekstas aprašo, kaip beveik 13 tūkst. metų naudojamas gintaras papuošalams kurti. Pateikiama daug pavyzdžių su įvairiausiais inkliuzais.

Tomas Manas. Mano vasarnamis
Kuršiai: etninės kultūros ir kalbos reliktai
Kelios nuotraukos keliaujant iš Nicos (Prancūzija) į Nidą
Dubakloniai prie Nemuno
Vartiklis