Janušas A. Zaidelis. Riba

Pirma dalis  |  Antra dalis  |  Trečia dalis  |  Ketvirta dalis    

* * *

Budėjimas, prasidėjęs trečią valandą po pusiaudienio, buvo ne toks nemalonus. Aišku, sarvo vaidmuo Rakto institute nebuvo patraukliu užsiėmimu. Kiekvieną dieną Snejeras tai jautė vis labiau. Po kelių savaičių darbo jam tai pradėjo nusibosti.

Vakarinę pamainą dar buvo galima ištverti. Išdidūs mokslininkai, su silpnai slepiama panieka peržvelgiantys ketvertuką, baigdavo darbą trečią, o tada buvo galima ramiai imtis jam skirtų pavedimų.

Snejeras iš savo patirties žinojo, kad negalima apleisti reikalo, nes tada teks prakaituoti peržiūrint daugybę kvailysčių, pridarytų šių nepaprastai protingų ir pasitikinčių mokslininkų.

Prieš darbą gautos instrukcijos nepaprastai nustebino Snejerą. Jau susitaikęs su mintimi apie daugumą fiktyviai dirbančių Argolande, jis dar tebetikėjo svarbiu mokslininkų, vaidmeniu; tuo labiau nuliukų, kuriais remiasi, kaip jis manė, pasaulio civilizacija.

Iš raiserio patirties žinojo, kad daugelis jų neatitinka savo oficialiam laipsniui, tačiau laikė, kad, bent jau, žmonės, esantys taip aukštai mokslo hierarchijoje, tikrai protingi ir naudingi.

Užteko kelių savaičių stebėjimo, atliekamo tarsi „slapta kamera“ – iš ketvertuko, į kurį nekreipė dėmesio, pozicijų – ir Snejeras visiškai pakeitė nuomonę: atrodo, kad sugebėjimai, žinios ir darbo rezultatai yra atvirkščiai proporcingi atliekamoms funkcijoms. Tad viso Argolando gyvenimas be išimčių gerokai panašėjo į absurdo komediją: visi apsimeta, kad tiki savo visuomeniniu vaidmeniu, kartu kruopščiai nuo aplinkinių slėpdami faktą, kad iki to vaidmens dar nepakilo. Ir tuo pat metu kiekvienas supranta, kad kiti irgi apsimetinėja.

„Prieš ką, po velnių, vaidinama toji komedija? – mąstė Snejeras, valandomis prasėdėdamas prie savo sargo staliuko nuobodžių dieninių budėjimų metu. – Juk „tikrieji“ nuliukai, kurie mane čia pasodino, puikiai supranta bendrą situaciją. Tad jie tikrai nesėdi žiūrovų salėje“.

Vykdydamas vadų nurodymus, Snejeras, kai jam tekdavo vakarinė pamaina, vaikštinėjo po visą pastatą su universaliuoju Raktu, atrakinančiu visas duris, rankoje ir peržiūrinėjo instituto mokslinių bendradarbių dienos darbo vaisius. Ne ypatingų pastangų jis aptikdavo jų pasigailėjimo vertą lygį, antraeiliškumą, kartais netgi fiktyvumą. „Mokslinės“ ataskaitos buvo atskiestos bereikalingu daugžodžiavimu, pseudomoksliniais skiedalais, sufabrikuotas tarsi viliantis, kad nė vienas kompetentingas žmogus niekada nepažvelgs į storus dokumentų tomus, kurias užkimštos spintos. Ne geriau buvo ir su eksperimentiniais darbais. Falsifikavimas ir rezultatų pakišimas buvo norma, o visa, paimta kartu, neteikė jokios mokslinės vertės ir pažinimo.

Pagrindine problema apink kurią telkėsi tyrinėjimai, buvo Raktas – subtiliausias instrumentas, be kurio niekas negalėjo išsiversti. Raktas – nepaprasto sudėtingumo įrenginys. Iš esmės, tai miniatiūrinis kompiuteris, įeinantis į įvairiausių automatų sistemą. Jis ir piniginė, ir pasas, ir sertifikatas, jis pakeičia visus buvusius pažymėjimus, dokumentus, čekius ir kitus popierius. Jis – elementas, kiekvieną žmogų įjungiantis į Visuotinę kompiuterinę sistemą, kuri reguliuoja visuomeninį gyvenimą. Tokių skirtingų sistemų sąveiką reikalauja vienos jų standartizavimo. Raktas – tarsi „transformatorius“, priderinantis gamtos – taigi netobulą ir individualizuotą – biologinės evoliucijos produktą, kokiu yra žmogus, prie kibernetikos.

Ta svarbus Rakto vaidmuo reikalauja – kaip iki šiol atrodė Snejerui – nepaliaujamo įrenginio tobulinimo siekiant išplėsti jo galimybes, pašalinant piktnaudžiavimų galimybes, pagausinant funkcijų. Įsidarbindamas Rakto institute, Snejeras buvo įsitikinęs, kad būtent tokiais uždaviniais užsiima jo moksliniai bendradarbiai. Manė, kad jie tobulina mikrosistemas, kuria išmanius daviklius ir blokavimus, suranda naujas Rakto taikymo sritis.

Jo nuostabai, jis netrukus įsitikino, kad net aukščiausiai iškilę Instituto nuliukai, kurių ardai puošia daugelį mokslo darbų, tik gana apytiksliai įsivaizduoja bendrą problemą. Susidarė įspūdis, kad jie nežino net pagrindinių sąveikų tarp Rakto elementų.

Mokslininkų darbus ir buvo būtent elementų, iš kurių sudarytas Raktas, iššifravimu, jo veikimo principų nustatymas, jo dar neatskleistų galimybių nustatymas.

Stebėtina! Raktas buvo tyrinėjimo objektu, kaip kadaise juo biologams buvo ląstelės struktūra, o vėliau molekulės; o neurologams – smegenų sandara ir veikimas! Raktas buvo – taip išeitų! - duotuoju objektu, kažkieno, apie kurį nežinoma, sukonstruotu, ir dar pamiršus pridėti gaminio dokumentaciją.

Tuo tarpu institute atliekami tyrinėjimai priminė vaiko tyrinėjimus, kai tasai su plaktuku ir replėmis bando įnikti į kvarcinio laikrodžio veikimo principą. Tokių tyrinėjimų rezultatai buvo adekvatūs naudojamiems metodams ir galimybėms.

Kai padirbėjęs kelias dienas, Snejeras savo abejonėmis pasidalino su Barnu, jį užverbavusiu Kontrolės Valdybos bendradarbiu, tas šyptelėjo ir pasakė:
- Pataikei į obuoliuką, Snejerai. Tirdami Raktą jie turi būti įsitikinę, kad jų darbas nepaprastai svarbus ir reikšmingas. Tai taikytina ir kitose srityse dirbantiems mokslininkams, užsiimančiais kitais, ne tokiais menamais uždaviniais. Vis tik likusieji privalo šventai tikėti, tarsi nuo mokslininkų darbo rezultatų priklauso aglomerato ūkio ir asmeninės gerovės lygis. Tavo vaidmuo tame, kad, visų pirma, mokslininkai nė minutei nesuabejotų nei savo genialumu, nei savo darbų svarba ir reikšmingumu, o antra, kad jiems netyčia nepavyktų išspręsti uždavinio iki galo, nes tada tektų jiems sugalvoti naujus užsiėmimus.

Asmeniškai abejoju, kad jiems pavyktų nors dalinai atskleisti Rakto įrengimą, jei jiems nepradėsi stipriai padėti. Jei kas, turėtum netgi truputį jiems trukdyti, maišyti, nukreipti klaidingais keliais. Vienu žodžiu, tu mūsų vardu imsi neoficialiai valdyti jų veiklą. Mes kruopščiai rinkom juos. Tarp jų, greičiausiai, nėra tikrų nuliukų, tad, ko gero, ypatingų rūpesčių tau nesukels. Tačiau turi nuo jų nenuleisti akių!

- Kokia tame prasmė? – bandė išgauti Snejeras, nesuprasdamas tokių mistifikacijų tikslo. – Arba kalbama apie sukūrimą regimybės, kuria tiki patys kūrėjai? Arba, galbūt, kad užsiimdami beprasmiška, niekam nereikalinga veikla, jie neturėtų laiko sprendžiant tikras, realias problemas?
- Kam tau aiškinti mūsų veiksmų motyvus, jei palaipsniui tu pats atskleisi juos savo nuliuko protu? – nusijuokė Barnas.

Taigi, Snejeras privalėjo laikytis instrukcijos: dieną apsimetinėjo nelabai žvitriu ketvertuku, pasiklausydamas pokalbių, kurių, teoriškai, turėjo nesuprasti. Kai iškrisdavo vakarinis ar naktinis budėjimas ir jis likdavo pastate vienas, apeidavo mokslininkų laboratorijas ir kabinetus, apžiūrėdamas jų darbo rezultatus. Laimei, tai nereikalavo ypatingų pastangų, nes daugelio rašomųjų stalų stalčiuose gulėjo tik popieriaus lapais, iškeverzoti neprasmiškais užraitymais – dieninės darbo simuliacijos vaisiais.

„Jei taip atrodo mokslininkų veikla, tai galima įsivaizduoti, kas dedasi žemesniuosiuose lygiuose, kur paprastai sėdi dvejetukai ir trejetukai, - su siaubu mąstė jis, tačiau čia pat jam į galvą ateidavo paguodžiančios išvados. – Na, jei tai visuotinis reiškinys, o visuomeninis-ūkinis mechanizmas vis tik veikia, vadinasi visų dirbančių Argolando piliečių darbas niekam visiškai nereikalingas, ir tėra tik kamufliažas... Tačiau kam? Koks šios komedijos tikslas? Kam ji vaidinama? Ar visi apsimetinėja prieš visus, kad viskas čia daroma rimtai, viskas būtina ir reikalinga? Kam tikrieji nuliukai, ta nepagaunamoji grupė, vadinama Kontrolės Valdyba, palaiko tą fikciją, tą absurdo ‚perpetuum- mobile‘“?

Snejeras prisiminė seksomatų reklaminį pasirodymą. Taip, jau tada jam gimė įtarimas, kad visų gyvenimo sričių automatizacija daro nereikalingu paties žmogaus buvimą šioje planetoje. Arba kalbama apie tai, kad bet kuria kaina visuomenėje būtų išlaikytas įsitikinimas, kad reikalai yra kitokie? Juk kaip reikiant pagalvojus, tai, įskaitant „dirbančių“ laipsnių menamumą ir sąlyginumą, iš darbo proceso galima išbraukti dar kelis procentus gyventojų, palikus dirbti tik prižiūrinčius automatus Iš esmės, tai būtų tikslo pasiekimas, kokiu yra visuotinė gerovė, kai užsiimama tik gėrybių vartojimu jau net nebandant kuri gamybinės veiklos regimybės.

Ir vis tik Kontrolės Valdyba, dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių, užlaiko tą momentą. Atrodo, kad net bando išlaikyti esamą padėtį! Pakenčia gerai žinomus ir lengvai pašalinamus neigiamus socialinius reiškinius, netgi nusikalstamumą, kad tik neribotų administracinio valdymo aparato! Remia nieko nekuriančius institutus, niekam netarnaujančias organizacijas.

„Atsižvelgiant, kad Valdyboje dirba tikrai protingi žmonės, reikia daryti išvadą,, kad tokia padėtis dėl kai kurių priežasčių yra optimali. Tokio tipo visuomeninė fikcija turi kažkam tarnauti, jei ją palaikų visų aglomeratų vadovybės! – samprotavo Snejeras, vaikštinėdamas tuščiais instituto koridoriais. – Neįmanoma, kad pasaulį valdytų vien bepročiai! O norintys padėti žmonėms pamatyti esamos padėties sąlygotumą ir dirbtinumą, veikia prieš Valdybos planus, prieš optimalią padėtį ir todėl jų buvimas nepageidautinas. Matyt, atskleisdami situaciją – o būtent tai jie ir bando padaryti savo proklamacijomis – jie sukelia tam tikrus trikdžius“.

Snejeras prisiminė įrašą, kurio prieš kelias savaites prašė Beno. Užimtas naujų įpareigojimų, jis iki šiol nesirodė digerio parduotuvėlėje. Alisos paieškos irgi – kol kas – nebuvo sėkmingos. Turėdamas pakankamai geltonųjų – šeimininkai sąžiningai laikėsi susitarimo – Snejeras užmetė „profesinę“ veiklą, rečiau susitikinėjo su „cecho“ draugais. Kelios kasdieninio darbo institute valandos – nepaisant, kad jos nebuvo labai varginančios – galiausiai išbalansavo jo dieną versdamos keisti gyvenimo dienotvarkę ir įpročius.

Šiandienos pamainą nuo trijų, kai bendradarbiai palikinėjo institutą, Snejeras pradėjo įprastu grupių ir skyrių apėjimu. Jo „globotiniai“ nelabai atsiskleidinėjo. Vasaros vidurys, matyt, nelabai skatino kūrybinę veiklą. Daugiau buvo galvojama apie atostogas, poilsį prie ežero, nei Rakto mikrokontūrų atskleidimą. Tad nieko nereikė nei koreguoti, nei maišyti.

Baigęs žygį po laboratorijas ir dirbtuves, Snejeras, kaip įprastai, užsuko į sekretoriatą. Jam jau senai knietėjo imtis direktoriaus seifo, kuriame, sprendžiant pagal kadrų skyriaus viršininko žodžius, turėjo būti svarbiausieji, slapti dokumentai ir mokslinių atradimų dokumentai. Seifas buvo ypatingoje sargo dėmesio sferoje ir buvo su papildomais avariniais davikliais, sujungtais su įrenginiu, blokuojančiu išėjimus iš pastato, skirtu apsisaugoti nuo vagysčių su įsilaužimu.

„Ką ypatinga galėtų jame saugoti? – svarstė Snejeras. – Sprendžiant iš atliekamų darbų turinio, nieko nenutiktų, jei kas ištuštintų šią skrynią“.

Atsižvelgdamas į „slaptojo nuliuko“, specialiai įsūdyto Kontrolės Valdybos, Snejeras laikė turįs teisę papurtyti seifą.Barno duotas specialus Raktas atrakindavo visus instituto užraktus. Tačiau seifo atidarymui Snejerui reikėjo atjungti avarinę signalizaciją, kurios pagrindinė skydinė buvo pirmame aukšte. Kaskart, atsidūręs sekretoriate, esančiame trečiame aukšte, Snejeras atidėdavo seifo apžiūrėjimą, nes labai tingėjo leistis žemyn.

Tačiau šiandien pagaliau nusprendė baigti tą reikalą. Nusileido į pirmą aukštą, išjungė signalizaciją, vėl pakilo į trečią, atvėrė plienines seifo duris, ir ištraukė raudoną aplanką.

Dokumentai pasirodė tokie įdomūs, kad Snejeras prie jų prasėdėjo ne mažiau kaip dvi valandas.

- Tai niekšai! – šūktelėjo jia, baigęs paskutinį puslapį. – Ko nelaukiau, tai nelaukiau!

Iš dokumentų aiškėjo, kad mokslininkai, kasdien krūvas popieriaus prikeverzojantys niekam nereikalingų niekų, vis tik kartais įsigudrindavo rasti visai nekvailus dalykėlius. Tiesa, sunku juos pavadinti moksliniais pasiekimais, tačiau praktiniu požiūriu tai jiems davę neblogą naudą!

- Ak, gudročiai! – urzgė Snejeras, dar kartą peržiūrinėdamas rankraštį ir jame esančias schemas.

Jo raiseriška dvasia negalėjo nejausti pagarbos sukčiavimo brolijai. Būdamas tiek elektronikos tiek apgaudinėjimo specialistu, jis galėjo tinkamai įvertinti subtilią machinaciją, meniškai atliktą apgaulę.

- Puikus darbas! – žavėjosi jis, vis labiau nustebdamas seifui vis labiau atskleidžiant savo paslaptis. – Vis ik tarp jų buvo keli tikri nuliukai! Gal ir ne genijai, tačiau galvas ant pečių turėjo. Nežinodami Rakto sandaros, vis tik perkando nelengvą uždavinį! Ir tuo pačiu metu vaidindami nevispročius! Užmigdė Valdybos budrumą, kuri tikriausiai nebūtų leidusi jiems dirbti šioje srityje, žinodama tikruosius jų sugebėjimus.

Snejeras dar kartą pažiūrėjo į seifo vidų ir iš ten išsitraukė Raktą. Apžiūrėjo ir užsirašė jo numerį. Tada pakėlė ragelį ir paskambino Apskaitos biurui.

- Kas?! – pašoko jis iš krėslo, išgirdęs atsakymą. – Pakartokite!!

Minutę stovėjo nejudėdamas, springdamas nevaldomu juoku. Tada vėl pakėlė ragelį, surinko „Kosmoso“ komutatoriaus numerį ir kambario numerį.

- Ei tu, senas apgavike! – tarė juokdamasis. – Kaip tai, “kas kalba”? Snejeras kalba. Paklausyk, labai svarbu, pirmiausia tau. Lauk manęs viešbutyje. Nė žingsnio iš kabinos, supratai?

Jis palaukė kelias minutes ir paskambino Barnui:
- Yra kai kas įdomaus. Čionykščiai vaikinai sukūrė puikų dalykėlį: universalų kelią į pasakų pasaulį. Tačiau, matyt, norint ten patekti, reikia truputį sėkmės. Jiems, deja, nepasisekė. Atsiųsi ką nors ar trumpai išdėstyti telefonu? Taip, taip... Geriau, kad kas nors atvažiuotų. Iki rytojaus laukti negalima, reiktų juos visus iškart.... Taip, yra visų jų gaujos Raktų numerių sąrašas. Jie parengė vieną bandomąjį pavyzdį. Norėjo jį išbandyti, tačiau čia nenurodyta, kam jį perdavė. Gerai. Laukiu.

Snejeras apžiūrėjo kambarį, prisitraukė peleninę, tada išplėšė iš segtuvo paskutinį lapą ir sudegino. Kurį laiką rankose vartė Prono Raktą, tada paslėpė jį kišenėje ir lėtai nusileido laiptais.

- Ne, tu tik pažvelk! – jaunesnysis iš atvykusių nuliukų vartė raudonojo aplanko lapus. – visada sakiau, kad kas nors kada nors tai padarys!
- Laimikis geras! – vyresnysis nusišypsojo Snejerui. – Mūsų mokslininkai pasirodė protingesni, nei manėme. Jie sukūrė Amžinąjį Raktą. Prašau, pamaininiui nė žodžio. Per tavo budėjimą nieko nenutiko. Seifo duris paliksim pravertas, tegu mano, kad kažkas pamiršo užrakinti.
- Neįsakysite juos suimti? – nustebo Snejeras.
- Suimti? Mes negalime nieko suimti, kolega. Tai gali padaryti tik policija. Šioje grupėje yra keli nuliukai. O policininkai, daugiausia, trejetukai.
- Bet juk tai nusikaltėliai! Jie apsimetinėjo „padarytais“ nuliukais, kad niekas nežinotų jų tikrųjų sugebėjimų.
- Tačiau jie nuliukai ir faktiškai, ir formaliai! – tarė jaunesnysis. – Mes negalime viešai griauti nuliukų autoriteto, tuo laniau rimto instituto mokslininkų. Kaip į tai žiūrėtų kitų laipsnių piliečiai? Jie privalo tikėti ne tik intelektu, tačiau ir absoliučiu nuliukų padorumu. Tai pagrindinė pasitikėjimo mumis, tinkamumo valdyti aglomeratą sąlyga.
- Vadinasi, jie nusiplaus rankas ir liks čia?
- Kol kas, taip. – vyresnysis linktelėjo, dėdamas dokumentus į aplanką. – Liks čia, ir tai bus jiems bausme.

Matydami nieko nesuprantančio Snejero nuostabą, nuliukai susižvalgė, o vyresnysis paaiškino:
- Tu pas mus naujas žmogus. Vėliau tau viskas paaiškės. Dabar tegalim pasakyti, kad visa grupė liks savo vietose, o tave iš čia pašalinsime. Kai paaiškės dokumentų dingimas, jie pajus pavojų, tačiau nežinos, kas žino jų paslaptį. Pradžioje įtars, kad išdavikas tarp jų. Liausis vienas kitu pasitikėję. Lauks, o bet koks laukimas yra kankinantis. Taps atsargesni, bus lojalesni valdžiai, piršto nepajudins prieš mus, visada pritars mūsų sprendimams. Vienu žodžiu, bus visiškai mūsų rankose. Dabar supranti?
- A... o jei jie pamanys, kad vagis neįsikirto į dokumentų svarbą?
- Mes jų protuose pasėsime nepasitikėjimą, liepsime policijai sulaikyti kai kuriuos, iš mailiaus, kurių vardus žinome. Liepsim areštus pradėti iš apačios, nuo paskutinių agentų ir tarpininkų, veikiančių pagal vadų nurodymus. Jie drebės iš netikrumo, nežinodami, kaip aukštai imsis policija.
- Tačiau nuliukų suimti neliepsite?
- Jau sakiau, tai gali pakenkti mūsų laipsnio reputacijai.
- Taigi, pagrindiniai aferistai liks savo vietose?
- Neilgam. Direktorių netrukus išleisime į pensiją. Beje, jis kaltas tik tuo, kad dengė aferą tik dėl pažado gauti Amžinąjį Raktą. Likusius palaipsniui perkesime į kitas, aukštesnes pareigas.
- Aukštesnes?
- Taip. Kad visą laiką galėtumėm juos stebėti ir geriau išnaudotumėm jų sugebėjimus. Yra tokių vietų, kur reikia dirbti, kombinavimui nelieka laiko. Manau, supranti be paaiškinimų, nes buvai raiseriu. Pas mus, kontinuumo ribose, tas pats/
- Atleiskite... – įsiterpė Snejeras. – Ką reiškia „kontinumo ribos“?
- Per ilgas aiškinimas, - vyresnysis pasikišo aplanką po pažastimi, segtuvą padėjo į seifą ir pasuko link durų. – Prašau poryt ateiti į darbą, kaip visada, 9-ą ryto. Atsiųsim ryšininką. Kitką sužinosite kitoje pusėje.
- Ko kitoje pusėje?
- Kitoje nulio pusėje, - šyptelėjo nuliukas, linktelėjo palydovui ir abu nuėjo prie išėjimo. Snejeras nuėjo iš paskos, kad juos išleistų iš pastato. Galvoje buvo sumaištis. Jis jautė, kad iš jo kruopščiai sumontuoto tikrovės modelio vėl ištraukė kelias plytas.

9-ą vakare Snejeras paliko institutą, palikęs vietoje savęs pamaininį. Iš aikštelės pasiėmė automobilį ir po kelių minučių jau buvo „Kosmose“. Pronas laukė jo kabinoje. Matėsi, kad visas virpa iš baimės.

- Duok Raktą! – be įžangos liepė Snejeras, ištiesdamas ranką.

Pronas žingtelėjo atatupstas, spoksodamas išsprogusiomis akimis su tokia nuostaba, kad Snejeras nenoromis nusijuokė.

- Duok! – pakartojo jis. – Viską žinau. Jei jį man atiduosi, gal išgelbėsi savo kailį ir savo 10 tūkstančių.

Pronas padavė Snejerui Amžinąjį Raktą, o tasai iš kišenės ištraukė jo originalą.

- Paimk, mitruoli! – tarė sarkastiškai. – Tu man nieko neskolingas, nors ir ištraukiau iš didelių nemalonumų. Imk savo punktus, o toliau veik pats. Kuriam laikui tau reiktų pasitraukti. O geriausia – rytoj paskambink tam, iš ko gavai šį šedevrą. Ir pasakyk, kad policija tau gražino tavo Raktą. Nesu tikras, ar toks paaiškinimas juos įtikins. Jie panors susigražinti savo punktus. Tačiau, gali būti, kad juos netrukus paims. Bent jau tuos, su kuriais bendravai tiesiogiai.
- O aš? Ką padarys su manimi?
- Neturiu supratimo. Manau, kad iki tavęs gali prisikasti tik iš gaujos parodymų. Tačiau vieninteliu įkalčiu tegali būti pervedimas į tavo Raktą.
- Tai buvo kažkokios mergiotės punktai, - burbtelėjo Pronas. – Gal geriau ją rasti ir gražinti... Arba ... per pusę...
- Tai jau tavo rūpesčiai. Gal jos nenustatys. Aferos dalyvių sąraše nebuvo nei tavęs, nei tos merginos.
- Iš kur žinai?
- Nesvarbu. Būk atsargesnis ateityje.
- Tegu trenkia mane žaibas, jei leisiu tave į ką nors įtraukti! – prapliupo Pronas. – Tegu prasmenga tie tūkstančiai! Velnias mane sugundė. Nuo rytoj teužsiimu tik doru džekeriavimu!
- Tu teisus. Tuo labiau, kad aš ilgam dingstu, o niekas daugiau tavęs netraukios iš pelkės.
- O ... ta mergina? Jei pasirodys?
- Pasakyk, kad būrimas išsipildė. Ir dar, kad dėkoju už praktišką suvenyrą.
- Nieko daugiau?
- Paklausk, ar ji nenori man ką nors perduoti. Jei bus įmanoma, pabandysiu po kurio laiko susisiekti su tavimi. Kol kas tau vis tiek reiktų kaip reikiant pasislėpti, - Snejeras atsistojo.

Pronas paspaudė jam ranką:
- Dar kartą dėkoju! – pasak4 jausmingai.

Snejeras tylėdamas nusišypsojo. Iš esmės, tas pliktelėjęs išsprogtaakis ketvertukas – o gal net trejetukas – atrodė simpatiškesnis nei iš pradžių. Snejeras pajuto, kad ten, „kitoje nulio pusėje“ – ką tai bereikštų – jau truks nevykėlio Karlo Prono, kaip ir viso to pasaulėlio, kurio priešybėse blaškėsi mažasis džekeris.

* * *

Beno telefonas neatsakė. Snejeras dar kartą surinko antikvaro numerį, palaukė minutę ir padėjo ragelį. Kurį laiką mąstė, rankoje laikydamas brošiūrų pluoštą.

„Reiktų ten užsukti“, - nusprendė, susikišdamas popierius į kišenę.

Jis nubėgo laiptais ir akimis paieškojo laisvo automobilio. Aikštelė buvo tuščia, todėl patraukė iki artimiausios metro stoties.

Pradėjęs dirbti, jis apsigyveno viename iš senų namų miesto centre. Tai buvo nepatogu, tačiau kaip tikras ketvertukas privalėjo palaikyti regimybę. To reikalavo vadai, tiesa, pažadėję, kad tai neilgam. Snejeras nesigailėdamas paliko ankštą kabiną perpildytame name. Paskutinę naktį jis nusprendė praleisti, kaip ir anksčiau, „Kosmose“. Jis nebandė suprasti, ar jį traukia įpratimas prie patogumų, ar viltis sutikti Alisą. Matyt, abi priežastys turėjo įtaką, nes standartinė ketvertuko buveinė jau gerokai įkyrėjo, o prisiminimai apie Alisą nesusilpnėjo, nors ėjo jau šešta savaitė.

Prie metro stoties pamatė laisvą mašiną ir suskubo prie jos, aplenkdamas vyrą, besiartinantį iš kitos pusės. Jis užtrenkė dureles, įkišo Raktą į plyšį ir papūtė į blaivumo daviklį. Variklis tyliai suburzgė, Snejeras rovė iš vietos ir nurūko tuščia gatvele, pralėkdamas pro nesuspėjusio keleivio nosį.

Beno parduotuvėlė buvo uždaryta. Lentelė lange skelbė, kad šeimininkas atostogauja, tačiau kada sugrįš, nepranešė. Snejeras suprato, ką tai gali reikšti, ir nusprendė atidėti apsilankymą.

Pažvelgė į Raktą – antra dienos.

„Po velnių! – pagalvojo. – Visąlaik toks jausmas, kad atsisveikinu su šiuo miestu“.

Nuo pat ryto jautėsi kažkaip keistai. Šiandien jam buvo laisva diena. Rytoj ryte turi būti darbe, tačiau, kaip žadėjo Valdybos nuliukas, tai bus paskutinė jo, kaip sargo Rakto institute, karjeros diena.

Negalvodamas pasuko prie „Kosmoso“ viešbučio. Išlipo iš mašinos ir užtrenkė dureles. Automobilis lėtai nuriedėjo į aikštelę.

Restorane lyg niekas niekur sėdėjo Pronas su dviem merginomis. Snejeras priėjo prie stalelio:
- Tu dar čia?

Pronas, svyrinėdamas, atsistojo ir paėmęs Snejerą už parankės, pasivedėjo į šalį:
- Man į galvą atėjo geresnė mintis! – tarė pašnibždomis. – Matai du berniukus prie alaus automato?

Snejeras nepastebimai apsižvalgė. „Berniukai“ buvo dviejų metrų ūgio. Veidai – kaip šimtaprocentinių šešetukų.

- Geriau nei slėptis, - paaiškino Pronas. – O ir kur dabar pasislėpsi? Dabar, kai turiu normalų Raktą, galiu jiems mokėti geltonais.
- Ir kiek visa tai tau apsieina?
- Geltoną į dieną plius maistas.
- Brangokai, - pastebėjo Snejeras, kritiškai peržvelgdamas abu gorilas.
- Tikiuos, galėsiu juos netrukus atleisti.
- Pašauk vieną iš savo apsauginių, - Snejeras gudriai šyptelėjo.

Pronas mostelėjo ranka. Priėjo abu.

- Pažiūrėkim, ar esate verti 30 geltonųjų į mėnesį! – Snejeras padėjo alkūnę ant artimiausio stalviršio.

Po minutės abu buvo paguldyti. Jų minos, kaip ir Prono, rodė visišką nustebimą.

- Reiktų jums dar pasitreniruoti, vaikeliai! - ! – nerūpestingai mestelėjo Snejeras.
- Kaip tai padarai? – Pronas negalėjo atsipeikėti iš nuostabos, o sugėdinti dručkiai nukiūtino į salės kampą.

Snejeras neatsakė. Paklausė apie Alisą, tačiau Pronas nebuvo jos matęs. Administracijos automate Snejeras sužinojo, kad pašto dėžutėje jo laukia laiškas. Jis įkišo raktą į kontrolinį plyšį ir po minutės rankoje laikė voką. Siuntėjas nebuvo nurodytas.

Mažame popieriaus lapelyje paskubomis buvo pakeverzota: „Ką paėmei, gerai paslėpk. Atiduosi vėliau. Kitoj pusėk tavo užsakymas. B.“

Kitoje pusėje buvo rašomąja mašinėle atspausdintas dainos tekstas. Snejeras įkišo lapelį į voką, ošį įsidėjo į kišenę, nes nuo restorano prie jo ėjo Pronas.

- Turiu prašymą, - pasakė Snejera, ištraukdamas popierių šūsnį. – Paslėpk savo dėžutėje. Kada nors užbėgsiu.
- Nešvaru?
- Ko gero, taip.
- Gerai! – Pronas susikišo brošiūras į užantį. – Ilgam dinsti?
- Neturiu supratimo. Tačiau iki ryto būsiu čia. O jei ta mergina...
- Prisimenu, ką reikia pasakyti, - šyptelėjo Pronas. – Na, sėkmės, seni!

* * *

Snejeras ėjo per pliažą, pažvilgčiodamas į ežerą. Vėjas buvo stiprus, jachtų burės skrodė po įlanką, kažkokia moterų komanda spiegdama skendo prie pat kranto, bandydama atversti ant kilio apvirtusią valtį.

Ką tik, pakeliui į čia, Snejeras gatvės minioje nužiūrėjo merginą, kuri iš tolo jam pasirodė esanti Alisa. Jis nusivijo ją, nardydamas tarp praeivių, tačiau pavijęs įsitiko, kad apsiriko.

Dabar jis negalėjo atsikratyti minčių apie ją. Jautė, kad kažkur toli už jo pasilieka ir šitas miestas, ir įita mergina. Jausmas buvo toks, tarsi baigiasi tam tikras jo gyvenimo skirsnis, kažkas radikaliai keičiasi, atkirsdamas galimybę grįžti prie tingaus, nerūpestingo žmogaus, išnaudojančio tik dalelę savo galimybių, egzistavimo. Jis nujautė, kad būtent dabar prasideda „tikras“ gyvenimas, besiskiriantis nuo to sąlygoto spektaklio, kuriame iki šiol vaidino statisto rolę. Tai jausdamas, jis kartu suprato, kad trauktis jau negali.

Paslaptis, kurios tik kampelį atvėrė, viliojo jį pačiu egzistavimu, traukė lygiai taip pat, kaip toji, ne iki galo pažinta žydraakė mergina, kuri šmėkštelėjo jo gyvenimo vieną trumpą vasaros naktį.

- Atleiskite! – išgirdo už nugaros nedrąsų balsą.

Jis atsisuko. Šviesaplaukis vaikinas stabtelėjo už dviejų žingsnių. Tai buvo Filipas.

- Kaip reikalai? – ištiesė ranką Snejeras.
- Pronas pasakė, kad greičiausiai jus rasiu čia. Norėjau paprašyti... – nedrąsiai pratęsė Filipas.
- Prisėdam! – Snejeras priėjo prie betoninio parapeto, skiriančio pliažą nuo jachtų baseino krantinės. – Kaip reikalai su tavo dvejetuku?
- Apie tai ir noriu paprašyti, - Filipas nutaisė gailią miną. – Sakykite, kiek reikia, kad pasidarytum pirmąjį laipsnį?
- Ho-ho-ho! – nusijuokė Snejeras. - Jau? Kas atsitiko?
- Na, matote... Kai atėjau į darbą su savo dvejetuku, tai tikrai, man davė 15-os geltonųjų priedą, tačiau ... mano šefas, turintis irgi dvejetuką, per savaitę pakilo iki vienetuko... Todėl, iš esmės,.... viskas liko kaip anksčiau. 15-ka punktų ne taip jau ir daug. Paskutiniu metu kainos pašoko, už viską reikia mokėti geltonaisiais, o žali katastrofiškai krito.
- Na, tačiau kai kurios merginos tave labiau myli? – vyptelėjo Snejeras. – Dvejetukas – tai jau irgi kažkas!
- Ą! – Filipas paraudo iki ausų galiukų. – Jei žmogus nemoka plepėti su merginomis, tai ir nulis nepadės. Štai jūs – mokate. Karlas man sakė.
- Netikėk. Jis geras vaikinas, tačiau baisus plepys! Taigi, nori nusipirkti vienetuką. Manai padės, būsi patenkintas?
- Nežinau. Tikriausiai yra prasmė pabandyti?
- Tai kainuoja 500 geltonųjų.
- Daug/ Tačiau galbūt pavyks sutaupyti. Per pusantrų, du metus.
- Pronas tau suras gerą raiserį.
- O jūs?
- Daugiau tuo neužsiimu. Bent jau dabar. Tačiau yra kiti. Linkiu sėkmės.

Jis žvelgė įkandin nueinančiam Filipui. Norėjosi šūktelėti: „Nurimk, vaikine, visa tai niekai, apgaulė, farsas! Nešvaistyk be reikalo punktų. Nesipūsk! Nežadink savyje troškimų ir ambicijų, kurių niekada nepatenkinsi. Tiesiog gyvenk, nes nespėsi ir apsidairyti, kaip gyvenimas baigsis, o tu net nespėsi jo išbandyti!“

Tačiau jis tylėjo, žinodamas, kad tai nepadės. Juk jis pats taip pat ropštėsi kažkur aukštyn, š debesyse besislepiančią piramidės viršūnę, nežinomą tolį, ten, kur gyvuoja paslaptingos jėgos, kurios neaišku dėl ko tampo už nematomų virvučių, įkvėpdamos gyvybę į nevalingas žmogiškųjų marionečių minias, būtent tokių, kaip Filipas ir į jį panašūs, žaidžiantys beprasmiškus žaidimus, kurių tikslų patys nesupranta, žinodami tik atskirų judesių taisykles.

„Tragifarsas, - apibendrino jis, akimis ieškodamas akimis laisvos valties. – Be to vaidinamas lėlių teatre!“

Jis įkišo Raktą į prisišvartavimo automatą ir įšoko į nedidelę motorinę valtį. Krantine artinosi dvi ilgakojės mėgėjos paplaukioti svetima sąskaita, viena netgi pamojo Snejerui ranka.

„Neatvesk, viešpatie, pažįstamų! – pagalvojo jis ir visu greičiu rovė palei bangolaužį link atviros ežero erdvės. Tik kai Argolandas tapo siaura pilka juosta horizonte, jis išjungė variklį ir į rankas paėmė voką. Kartą ir dar kartą jis perskaitė keturis dainelės stulpelius:

Kai rudenį kartais
Vėtra plėšo medžių lapus
Ir šlapdriba krenta –
Paslaptį atskleidžia dangus.

     Ten ramybė ir užuovėja...
     O į sapną saldų paniro
     Ir neveikli miega žmonija –
     Tarytum vilties jau nėra.

Kai prasiskleis rūkai,
Tolimų žvaigždžių šviesos
Neužstos tamsūs ūkai
Ir paslaptys taps viešos...

Snejeras gūžtelėjo pečiais ir paslėpė kortelę kišenėje.

- Alegorijos, metaforos, - sumurmėjo po nosimi.

Vietoje lauktų paaiškinimų ar nuorodų jis rado tik neaiškius mistinius kliedesius. Ką turėjo omenyje Alisa, kai atkakliai patarinėjo pasiklausyti šios dainelės? Gal esmė ne tekste, o melodijoje? Vargu.

Kitoje kišenėje buvo Amžinasis Raktas, kurį jis paėmė iš Prono, cigarečių pakelis, žiebtuvėlis ir iš Beni gauta brošiūra. Snejeras perskaitė keletą pirmųjų frazių ir nusprendė, kas tai mokslinis fantastinis apsakymas.

Tačiau kam reikėjo jį išleisti nelegaliai? Matyt, senas digeris nelaikė brošiūros saugia, nes akivaizdžiai norėjo ją nuslėpti nuo valdžios akių.

Snejeras užsirūkė, apžiūrėjo Amžinąjį Raktą ir išmetė jį už borto. Tada atsigulė patogiau ir ėmėsi brošiūros.

„TRŪKSTAMAS SKYRIUS“, - perskaitė pavadinimą, pasisuko ant šono,pasirėmė alkūne ir skaitė toliau:

„‘Washington Post‘ rytinės laidos redaktorius susiraukė, pamatęs nuotraukas, kurias ant stalo padėjo fotoreporteris.
- Per savaitę turėjome, berods, 4-ias NSO nuotraukas, - pasakė, nepatenkintai žvelgdamas į reporterį. – Ar negali, pagaliau, nukreipti savo objektyvo kiek žemiau? Juk ant žemės taip pat lygsta labai įdomių dalykų.
- Sutinku, šefe! – teisinosi fotografas. – Tikrai, apie tai daug rašo paskutiniu metu, tačiau šįkart prašau pažiūrėti! Puiki nuotrauka! Skaidančios lėkštės virš Baltųjų rūmų!
- Hm, prieš dvi dienas buvo NSO virš Pentagono nuotrauka, o ketvirtadienį virš Kapitolijaus, - skeptiškai mestelėjo redaktorius. – Kaip tai padarai, Bilai? Atskleisk paslaptį. - Tai sąžiningai padarytos nuotraukos, be jokių triukų, šefe! – pasipiktino reporteris. – Jei norite, parduosiu kitiems. Turintis vaizduotę redaktorius iš tai padarys puikią medžiagą! Turiu netgi antraštę: „NSO ar komunistų žvalgyba?“
- Tu ne kurse,Bilai. Sakiau tau: mokykis kitaip žiūrėti į daiktus. Prieš kelias dienas pasimatė aiškus progresas derybose dėl karinės įtampos mažinimo. Na, gerai... Patalpinsiu tavo nuotrauką su Baltaisiais rūmais antrame puslapyje.

Ant stalo suskambo telefonas. Redaktorius pakėlė ragelį, kelias sekundes klausė, ir jo veido išraiška keistėsi sulig kiekvienu žodžiu.

- Puiku! Duok nedelsdamas! – šūktelėjo ir padėjo ragelį. – Tau nepasisekė, Bilai! Tavo nuotraukų nebus rytiniame numeryje. Turime krūvą sensacijų pirmiems dviem puslapiams. Gali pasidžiaugti: be tavęs, priverstas išmesti bent jau vieną senatorių ir tris kongresmenus.
- Kas nutiko?
- Viskas vienu metu! Sensacingas Valstybės departamento pranešimas! Rimti sprendimai apie nusiginklavimą, nepuolimo sutarties ratifikavimas tarp didžiausių karinių grupuočių, reali pasaulinio ūkio sujungimo perspektyva! Negirdėtas daiktas! Po tiekos bevaisių, begalinių konferencijų! Atrodo, kad prezidentas asmeniškai kalbėjosi su Maskva, Pekinu, Paryžiumi ir kvepia kažkokias epochiniais bendrais branduolinių valstybių pareiškimais. O tuo tarpu Reuter praneša apie energijos iš bet kokios prieinamos žaliavos išgavimo būdo atradimą. Atleisk, Bilai! Būsiu baisiai užimtas, teks permaketuoti visą numerį!

Fotoreporteris susirinko nuotraukas ir išėjo, trinktelėdamas durimis.

- Ir negalvok! – vyr. redaktorius ryžtingai papurtė galvą. – Susirink savo ūkį, Nikolajau! Niekad dar nespausdinom tokių sensacijų, vadovybei tai nelabai patinka. Skraidančios lėkštės virš Kremliaus! Tai pasipiltų skambučiai! Iš Komiteto, iš Ministrų tarybos!
- Galima palydėti atitinkamu komentaru, pvz., „Naujos imperializmo užmačios“.
- Ech, Nikolajau, Nikolajau! Nevaikštai į užsiėmimus?! Nežinai, kad paskutiniu metu vengiame panašių epitetų? Vyksta rimtos derybos aukščiausiu lygiu.
- Tada, gal... pavadinti kitaip: „Svečiai iš kosmoso, arba fotoreporterio pokštas“, tarkim.
- Neerzink manęs. Ir taip nėra vietos numeryje. Juk neišmesiu žinutės apie ūkio „Naujas gyvenimas“ pasiekimus ar pranešimo apie tarptautinius konfliktus, arba...

Į kabinetą įskriejo sekretorė, mosuodama teletaipo popieriaus juosta:
- Ivanai Ivanovičiau! Ką tik perdavė TASS!

Redaktorius akimis perbėgo tekstą.

- Pėdink, Nikolajau, su savo NSO! Čia, Žemėje dedasi tokie dalykai, kad ne tik tau, bet ir draugams iš CK ir akademikui Koločkinui rytojaus numeryje nebus vietos! – įaudrintas pasakė, parodydamas fotoreporteriui duris.

Tądien viso pasaulio laikraščiai pirmuosiuose puslapiuose pateikė pranešimus apie tarptautinių susitarimų pasirašymus, sukuriant pagrindą tolesnei integracijai ir nepaprastai sparčiom permainom politikoje bei pasaulinėje ekonomikoje.

Bendrojoje euforijoje ir gausiam informacijos sraute neliko vietos pranešimams apie daugelyje sostinių pastebėtus gausius NSO. Beje, tuo metu tokio tipo sensacijos jau buvo pabodę skaitytojams bei televizijos žiūrovams.“

Snejerą pažadino ryškūs saulės spinduliai, krentantys tiesiai į veidą. Jis prisimerkė ir pakilo nuo valties dugno. Iš šiaurės stiprokai pūtė, motorinė valtis dreifavo bangomis. Ant vandens baltavo keli vandenyje išmirkę lapai.

„Tikriausiai užmigau, - pagalvojo. – Atrodo, skaitalas nebuvo iš įdomiausių“.

Pažvelgė į plaukiojančius lapus. Brošiūra buvo prastai įrišta ir ėjas ją išdraskė ant vandens. Snejeras paėmė vairą ir, įjungęs variklį, nuplaukė į krantą.

Diena institute ėjo normaliai. Jei Snejeras nežinotų, kas įvyko, tai net susirūpinusios kai kurių gana reikšmingų asmenų, šmirinėjančių koridoriais, būtų nepatraukę jo dėmesio.

Niekas neklausinėjo, kaip praėjo paskutinis budėjimas. Suprantantys padėties rimtumą, aiškiai stengėsi bet kokia kaina išlikti ramiais ir rodė, kad, atseit, nieko neatsitiko.

Apie trečią valandą prie budėtojo staliuko priėjo jaunas vyriškis ir pasakė, kad laukia Snejero aikštelėje už instituto. Snejeras nesunkiai rado ilgą, elegantišką mašiną, spindinčią poliruotu laku. Retai yra tekę tokias mašinas, pralekiančiomis per miesto centrą estakada, uždara įprastameismui ir rezervuota daugiausia automatiniams sunkvežimiams, aprūpinantiems miestą.

Pakalbėdavo, kad, atseit, tokiais dideliais automobiliais važinėja tik ypatingai svarbūs aukščiausio rango nuliukai, tačiau, tiesą sakant, niekas tikrai nežinojo, kam jie priklauso. Bet kuriuo atveju, automobilis buvo aiškiai didesnis ir ištaigingesnis už tas mažas miesto mašinas, kuriomis už žalius punktus važinėjo centro ribose, o už geltonus buvo netgi galima išvažiuoti už tankaus apstatymo rajonų, į asmeninių vilų ir namų priemiesčius, kur gyveno labiau pasiturintys piliečiai, iš esmės vienetukai ir nuliukai. Šešetukui ar penketukui ekskursijos į tuos rajonus buvo nenaudingas vertingų geltonųjų punktų švaistymu, kuriuos gerokai naudingiau buvo galima išleisti mieste. Apie tai, kad galėtų apsigyventi tuose brangiuose rajonuose, nė vienas jų negalėjo net pasvajoti. Net turėdamas pakankamai geltonųjų, įgytų įvairių nelegalių operacijų metu, nebuvo galima išsikišti už savo laipsnio standarto ribų, neatkreipdamas pernelyg atidaus policijos ir Pajamų kontrolės skyriaus inspektorių dėmesio.

Tad geltonųjų nebuvimas ir tam tikri asmeninio saugumo sumetimai buvo natūralia kliūtimi, apribojančia arba net visiškai panaikinančia nedirbančių laipsnių antplūdį į priemiesčio rajonus.

Snejeras kartas buvodavo čia, kadaise netgi ketino nuomotis ar nusipirkti asmeninį namelį viename iš tokių erdvių žalių rajonų. Tačiau „darbo“ pobūdis ir būtinybė veikti įvairiose centro vietose jį vertė dažnai kaitalioti gyvenamąją vietą.

„Surasti Alisą“, - šmėkštelėjo jo galvoje, kai jis prisiminė apie senąją namelio pirkimo užmačią.

Merginos, prisiminimas, kurį sukėlė mintis apie nuosavą namuką, jį įtikino, kad jis negali leisti sau tokių minčių, kad nekristų į neišsipildžiusių vilčių melancholiją.

- Prašau, - tarė vyriškis, atvažiavęs jo ir atidarydamas dureles. – Turime skubėti.
- Kur važiuosim?
- Už miesto į pietus. Beje,pamatysi pats, - šyptelėjo tasai, apeidamas automobilį ir sėsdamas prie vairo. – Tai bus, manau, malonus netikėtumas.

Snejeras atsisėdo greta jo, mašina išriedėjo iš aikštelės į gatvę, tada staigiu pakilimu užvažiavo ant estakados. Šlagbaumas, užtveriantis kelią įprastoms miesto mašinoms, pakilo pats, ir po sekundės raudonasis limuzinas jau lėkė kairiąja puse, lenkdamas dešine juosta riedančius sunkvežimius.

Snejeras dar niekada nebuvo važiavęs tokiu greičiu. Jo nuomotos mašinos važiuodavo gerokai lėčiau. Dabar jis jas matė nuo estakados – mažyčius, nerangius vabalus, besibraunančias gatvėmis su jau senai neremontuojama danga.

Per 10 min. raudonasis limuzinas išvežė juos už Argolando tankaus apstatymo centinių rajonų. Dar keletą minučių jie lėkė autostrada, iš abiejų pusių apsaugota aukštomis sienelėmis. Greta autostrados buvo nutiesti privažiavimo keliai, laikas nuo laiko su ja kirtosi viadukai. Visas rajonas buvo apstatytas skirtingo dydžio namais, kuriuos supo krūmų ir vejos žaluma. Priešais daugelį stovėjo spalvingos mašinos. Snejeras žinojo šiuos rajonus iš ankstesnių apsilankymų, tačiau į čia visada atvažiuodavo tik bendro naudojimo miesto keliais arba mokama greitumine autostrada.

- Čia beveik niekas nepasikeitė per šimtą metų, - pastebėjo vairuotojas. – Tie patys namai, sodeliai... Tik automobiliai su kito tipo varikliais ir nėra problemų su degalais.

Autostrada išvedė už neaukštų statinių zonos ribų, baigėsi tinklai jos pusėse. Čia Snejeras nebuvo niekada buvęs. Miesto automobiliai galėjo atvažiuoti tik iki tam tikros ribos, kur baigiasi priemiesčiai. Toliau varikliai tiesiog nustodavo veikę. Snejeras prisiminė, kaip kartą iš inercijos nuvažiavo per toli ir tada teko kelias dešimtis metrų stumti mašiną iki variklių veikimo ribos.

Likusį ketvirtį valandos jie važiavo pro žalius laukus, po kuriuos važinėjo didelės automatinės daržovių surinkimo mašinos. Snejeras nustebo, kad automobilis išvažiuoja už aglomerato ribų. Jis žinojo, kad į kitus miestus galima patekti išimtinai tik oro transportu ir, beje, tokios kelionės kaštuoja nepaprastai brangiai. Tad kur tada jį veža tas nekalbus vyriškis, prisistatęs Kontrolės valdybos ryšininku ir įteikęs jam „S“ skyriaus šaukimą.

Automobilis sulėtino greitį ir pasuko į dešinę pusę, tada nusuko į šoninį kelią, vedantį prie baltų statinių grupės, iškylančios iš kukurūzų lauko ir supamos tankios gyvatvorės. Vartus vairuotojas atrakino savo Raktu.

Jie sustojo priešais vieną namų aptverto sklypo viduryje. Iškart už jo buvo betonuota aikštelė malūnsparniams. Kelios įvairaus dydžio mašinos stovėjo priešais milžinišką metalinį angarą, aplink jas triūsė keli žmonės aviaciniais kombinezonais.

- Čia, - vairuotojas parodė Snejerui įėjimą į pastatą. – Jei turi ką nors su savimi be Rakto, reiks sudėti į dėžutę prieš praeinant kontrolės punktą. Tikiuos, neturi jokių dirbtinių organų?
- Tik du plastikinius dantis viršutiniame žandikaulyje. Išsisukti? – Snejeras pašaipiai vyptelėjo. – Pastutiniu metu bombų nerijau.
- Čia nejuokauja, Snejerai! – ryšininkas pagrasino jam pirštu, tačiau nusišypsojo. – Čia komanduoja Argolando smegenys!
- Kodėl taip toli?
- Nes čia sveikesnis oras, - burbtelėjo ryšininkas, daugiaprasmiškai pamerkė akį, ir pasitikrino laiką Rakte. – Eik. Šefas nemėgsta laukti. Šeštas kabinetas.

Kambaryje tvyrojo maloni vėsa. Pro medines langų žaliuzių juosteles skverbėsi saulės šviesos pluoštai, mesdami šviesas juostas ant storo kilimo, dengiančio kabineto vidurį. Likusi kabineto dalis skendėjo prieblandoje, ir tik po kurio laiko, kai akys priprato prie silpno apšvietimo, Snejeras gilumoje pastebėjo sunkų rašomąjį stalą ir žilą prie jo sėdinčio vyro galvą.

- Laba diena, - tarė jis kreipdamasis į sėdintįjį. – Mane iškvietė į čia.
- Sveikinu tave kontinuume, Snejerai! – balsas iš stalo buvo tylus ir draugiškas. – Leisi vadinti tuo vardu?
- Mane visi taip vadina.
- Puiku. Aš Vito Raskali. Vadovauju Specialiajam skyriui.

Jis išėjo iš už stalo ir ištiesė ranką Snejerui, vis dar stovinčio ant kilimo kraštelio.

- Visada džiaugiuosi pamatęs ką nors iš anos pusės, - tarė Raskali, parodydamas Snejerui krėslą kampe greta stalo pats sėsdamas priešais jį.

Snejeras beveik nieko nesuprato jo žodžiuose, tačiau tylėjo, tikėdamasis, kad galų gale kas nors paaiškės. Tuo tarpu paslapčiomis apžiūrinėjo kabinetą.

Palei sienas stovėjo spintos, kuriose buvo pristatyta senų knygų. Ant stalo – su senoviniai telefono aparatai ir visiškai nederantis su šia aplinka kompiuterio ekranas su žalsvoku ekranu; Snejeras ekrane atpažino stora linija apvestą Argolando kontūrą.

- Kaip tau patinka fantastikos mokslas? – paklausė Raskali po ilgokos pauzės, tarsi palaukęs, kol Snejeras baigs apžiūrinėti kabinetą.

Snejeras nesuprato klausimo:
- Kalbate apie mokslinę fantastiką?

„Negi apie brošiūrą? – pagalvojo nustebęs. – Iš kur žino?“

- Ne! – nusijuokė Raskali. – Kalbu apie institutą ir fiktyvius mokslus, kuriais ten užsiima.
- Buvau sukrėstas. Daug kam iki šiol negaliu rasti paaiškinimų.
- Pasistengsiu, kad sužinotum viską, ką reikia. Mes tave patikrinome. Tavo darbas institute, be kitko, buvo ir tavo išbandymu. Dabar žinome, kad esi nuliukus su aukštu nulizmo rodikliu.
- Nesuprantu, - mestelėjo Snejeras, žvelgdamas į pro tankius antakius besišypsantį pašnekovą. – Nuliukas, man atrodo, yra tiesiog nuliukas. Kas dar per rodiklis?
- Teisingai. Turi teisę nesuprasti. Net intelektualiausiam nuliukui visa tai nepaprastai sudėtinga. Apimti ir suprasti iki galo sunku net šios pusės seniams, o ką kalbėti apie sėdinčius ten? Ko gero, pradėsiu nuo kai kurių ... nomenklatūros subtilybių. Matai, su nulizmu reikalai tokie patys kaip su tankiu mišku: kai žiūri iš tolo, neatskiri atskirų medžių, matai tik tamsią sieną, tarytum monolitinę masę. Kuo tu arčiau, tai aiškiau ji suskyla į atskirus medžius. Ir tik iš labai arti pastebi, kad vieni jų arčiau,kiti toliau, vieni didesni, kiti mažesni. Tas pats ir su nuliukais. Šešetukui ji vienalytė masė, kažkur ten, ties horizontu. Tačiau kuo arčiau žmogus yra prie nulinio laipsnio, tuo labiau supranta, kad nuliukas nuliukui nelygu. O kai atsiduri tarp nuliukų, tai pamatai, kaip smarkiai jie skiriasi.

Tik naivus trejetukas ar dvejetukas gali pavydžiai dūsauti: „Ach, kad taip tapus nuliuku!“, ir tuo pačiu metu galvoti, kad buvimas nuliuku išsprendžia visas problemas ir užtikrina lengvą gyvenimą be jokių nemalonumų. Iš tikro tik, čia, šioje nulio pusėje, prasideda tikri, esminiai skirtumai. Tačiau jų pastebėjimui reikia atsidurti tarp tikrų nuliukų. Tu kaip tik čia, tačiau nesidžiauk anksčiau laiko. Tai tikrai labai sunkus ir atsakingas vaidmuo. Iki šiol vykdei mūsų reikalavimus. Paskutiniu metu labai paaštrėjo tikrū, neparaisintų nuliukų problema! Mokymo sistema neskatina jaunimo intelekto vystymo, o ekonominė sistema neturi būtinų stimulų. Vienu žodžiu, tikrą nuliuką, - mūsų laikmečio paradoksas – lengviausia surasti tarp raiserių, o ne pareigose, kurioms reikalaujama nulinio laipsnio,nes ten sulindo visokiausi karjeristai, kombinatoriai ir pseudomokslininkai. Tu jau kažką žinai apie mūsų socialinę politiką, todėlsupranti mūsų tikslus. Svarbiausia – išlaikyti pusiausvyrą Algolando bendruomenėje. Kituose aglomeratuose, aišku, tas pats. Negalime sugriauti pasakiško statinio, kurį sukūrė žmonėms, esantiems kitoje nulio pusėje! Negalime atvirai pasakyti tokiam raiseriuotam nuliukui, kad jis mulkis. Esmė ne jame ar jo ambicijose, tiesiog tai būtų sprogimas, visuomenės nuomonės apie mūsų veiksmų prasmę ir teisingumą įtrūkimas. To leisti negalime. Tau, tikriausiai, ne paslaptis, kad mūsų pasaulyje vertingi tik nuliukai, tikri nuliukai. Tik jie būtini pasaulio funkcionavimui tuo pavidalu, kokiu susiformavo per paskutinius dešimtmečius.

- Vadinasi, visi likusieji piliečiai galėtų liautis egzistavę, nes jie niekam nereikalingi?
- Būtent čia ir prieiname prie įdomios arba, jei tau labiau patinka, tragiškos dilemos. Nes jei visi, iš esmės, inertiški vartotojai liautųsi egzistavę, tada jau nebūtų poreikio niekam: nei žemės ūkiui, nei gamybai, nei automatikai ir organizacijai, nei, galiausiai, mums, nuliukams, netekusiems objektų, kuriems reikia vadovauti. Visi jie, vargšai, neišsilavinę šešetukai, patenkinti trejetukai ir išdidūs pseudonuliukai yra vieninteliu mūsų egzistavimo pateisinimu, vieninteliu mūsų veiklos tikslu. Tu gana gerai žinai Argolando visuomenės funkcionavimo taisykles. Tačiau tai, ką apie tai žinai, tik pirmasis supažindinimo lygis. Tu čia tam, kad pasiektum antrąjį supratimo lygį. Mums žinoma, kad tavo protas sugeba priimti ir suvokti tam tikrą tiesą, žinomą tik nedaugeliui, net ne kiekvienam tikram nuliukui. Tačiau prieš tau atskleidžiant didžiausią mūsų pasaulio paslaptį, turi suprasti savo padėtį jame. Tu žengi į kelią, iš kurio negrįžtama, ir privalai tai suprasti! O dabar truputis informacijos, kad žinotum, kokiame pasaulyje gyvename iš tikro. Tikriausiai stebėjaisi, dar būdamas vaikas, kodėl šešetukas – tai žemiausio intelekto žmogus, o nuliukas – aukščiausio. Tarytum pagal logiką turėtų būti atvirkščiai. Visiškai teisingai. Tačiau viskam yra paaiškinimas. Pirmiausia, šešetukų nevadina „žemiausiu“ laipsniu, nes skaičius, žymintis jų laipsnį, kaip kartas yra didžiausias. Taip mes išvengėme sąvokų „aukštesni“ ir „žemesni“ konflikto, kas turi tam tikrą, nors ir ne lemiamą, reikšmę savijautai turinčių žemesnį intelektą. Antra, iš tikro mums laipsnių sistema atrodo kitaip, nei ją mato kiti piliečiai. Paaiškinsiu vaizdžiai. Prisimink atomo modelį, paprasčiausia, vadinamąjį „planetinį“. Elektronai jame yra aiškiai apibrėžtose orbitose, daugiau ar mažiau nutolusiose nuo branduolio. Elektrono padėtis sąryšyje su konkrečiu atomu yra kvantinė. Tai reiškia, kad elektronas negali užimti tarpinės padėties. Jis gali priklausyti pirmajam, antrajam ar kuriam iš tolimesnių sluoksnių arba „Apvalkalų“. Kuo arčiau branduolio yra apvalkalas, tuo sunkiau iš jo išmušti elektroną. Žmonių visuomenė aglomerate „kvantuota“ panašiai. Apvalkalai arba laipsniai yra septyni. Jų galėjo būti daugiau arba mažiau, tačiau septynetukas tiesiog gražus skaičius. Kiekvienas pilietis, kurio mąstymo sugebėjimai neviršija mūsų nustatyto šeštojo lygio, yra šešetukas; jis priskirtas tam tikram mūsų sistemos apvalkalui, beje, arčiau ribos yra „minus“ šeštasis apvalkalas skaičiuojant nuo nulinio žemyn. Tad šešetukai yra žemiau -6 lygio, o taip vadinamieji nuliukai, kuriuos skiriame į įvairias rimtas aglomerato pareigas, turi intelektą, esantį nuo -1 iki 0. Kad „neigiamiems“ piliečiams nebūtų sukeliami nereikalingi kompleksai, oficialioje nomenklatūroje praleidžiame minuso ženklą! Taip paaiškinamas tasai paradoksas: toje, neigiamoje nulio pusėje turime septynis neigiamus laipsnius, atspindinčius labiau protines, o ne intelektualines piliečių savybes lyginant su laipsniu, laikomu tarytum „etalonu“ (arba „nuliniu“. Todėl mūsų „nulis“ – tai riba, apatinis intelektualinių lygių, tinkamų individui aktyviai dalyvauti naudingoje mūsų sudėtingo pasaulio veikloje, kraštas. Žemiau šio lygio, deja, o galbūt ... laimei, priversti patalpinti beveik visus mūsų miesto piliečius. Tuo tarpu aukščiau „nulio“, kaip ir atomo modelyje, nusitęsęs kontinuumas arba begalo tanki nekvantinių, „teigiamų“ intelekto būsenų erdvė. Į čia galime priskirti tiktai nedaugelį individų, kurių protas rodo tam tikrą intelekto perviršį virš būtino minimumo. Tikiuosi, tau dabar taps aiškesnės kai kurios problemos ir sąvokos. Supranti, turime dvi nuliukų kategorijas: esančių „toje“ nulio pusėje ir kuriuos būtų galima pavadinti „ponuliniais nuliukais“ ir esančius „šioje“ nulio pusėje, t,y. „viršnuliukus“. Apie pirmuosius grubiai galima pasakyti, kad jie nekvaili, ir tik apie antruosius galime sakyti, kad jie protingi, nors ir skirtingu laipsniu, nes jų protingumas gali įgauti įvairias būsenas, nuo sąlyginio nulio iki begalybės, kurią atitinka absoliutaus intelekto, genialumo genijaus lygis. Tokio proto, savaime aišku, neegzistuoja, taip kaip neegzistuoja be galo didelio dydžio. Tačiau galima artėti prie to idealo, siekti vis didesnio nulizmo rodiklio. Tikriausiai susidūrei su paslaptingu, iš pirmo žvilgsnio atrodančiu pokštu, išsireiškimu „kvadratinis nuliukas“. Tai tikrai tam tikras žodžių kalambūras, tačiau turintis prasmę. Viršnuliukų, turinčių stiprų jumoro jausmą, aplinkoje tokiu terminu apibūdina asmenį, kurio nulizmo rodiklis artimas keturiems. Kas, geometrijos požiūriu, yra nulis? Apskritimas. O apskritimas yra apvalus. Tikras, idealus apskritimas, aišku. O ne idealus, jo priartėjimas? Kaip ją galima pavaizduoti? Aišku, kokio nors taisyklingo daugiakampio, įbrėžto ar apibrėžto aplink apskritimą, pagalba. Kuo daugiau kraštinių turi toks daugiakampis, tuo labiau jis priartėja prie apskritimo, t.y. idealo. Iš čia, „trikampis“ nuliukas ne toks išmintingas kaip „šešiakampis“, o dvidešimtketuriakampis“ kokybiškai daug geresnis, nei abu pirmieji. Sutik, visa tai skamba labai šmaikščiai... Todėl apie nuliuką su žemu rodikliu kartais niekinamai pasako, kad jo nulis – tai daugiakampis apskritimas. Aprašytą laipsniavimo sistemą įvedėme dėlpatogumo, tačiau ji nereiškia viršnuliukų intelekto kvantavimo. Reikalui esant rodiklį, paprastai išreiškiamą sveiku skaičiumi, gali nustatyti bet kurio ženklo po kablelio tikslumu.

- Nejaugi... argi tai svarbu? – Snejeras buvo priblokštas visko, ką išgirdo.
- Neįtikėtina! Įsitikinsi pats. Manau, nereikia aiškinti, kad tave laikome viršnuliuku. Nuo nulizmo rodiklio priklauso padėtis tarnybinėje hierarchijoje, balsų, kurių kiekvienas mūsų turi Valdyboje, skaičius, o taip pat – juk mes irgi žmonės – kas mėnesį gaunamų geltonųjų punktų kiekis. Kartais trečias ženklas po kablelio gali būti lemiamu karjerai!
- Kokio dydžio yra mano rodiklis?
- Tiksliai dar nežinome. Tai ne taip paprasta, akip tie naivūs testai-galvosūkiai penketukams ar ketvertukams. Ten – žaidimas, fikcija, iš nuobodulio mirštančių ponuliukų užsiėmimas. Čia kalba eina apie pasaulio likimą, apie vadovų parinkimą. Būdina atsižvelgti į daugybę savybių. Žmogus – esybė daugiaparametrė; ir jo rodiklis priklauso ne tik nuo sugebėjimų, bet ir psichinių duomenų bei charakterio savybių. Tave dar ištirs nuodugniai.

Snejeras sėdėjo tylėdamas, mintyse virškindamas, ką išgirdo. Vos per kelias savaites jo susikonstruotas pasaulio vaizdas jau antrąkart apsiverčia aukštyn kojomis. Koks jis buvo naivus, kai nerūpestingai vaiikščiojo linksmomis Argolango centro gatvėmis, galvodamas, kad supranta tą pasaulį. Su kokiu malonumu jis grįžtų prie palaimingo nominalaus ketvertuko nežinojimo, įsitikinusio savo „tikrojo“ nuliuko tobulumu. „Tas“ jo nulis, atrodęs iš „tos“ nulio pusės paauksuotu skrituliuku, spindinčiu zenite, čia pasirodė besąs nuliu tiesiogine to žodžio prasme.

- Tikriausiai tave nuvarginau, - tarė Raskali, užjaučiančiai pažvelgęs į Snejerą. – Eik papietauti. Bufetas į kairę nuo išėjimo. Truputį pailsėsi ir ateisi į Personalo sekciją, antrajame korpuse. Vėliau pakalbėsime apie kitus, svarbesnius reikalus.

Teritorija, kurioje buvo Valdybos pastatai, iš tikro buvo platesnė, nei Snejerui pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Tuo jis galėjo įsitikinti,kai ieškodamas valgyklos nuklydo pernelyg toli viena iš alėjų. Perėmęs nedidelį ramų parką, pilną žydinčių krūmų ir nematytų, egzotiškų augalų, išėjo prie gražiai išsidėsčiusių namukų ir vilų, stambesnių ir gerokai prabangesnių, nei turtingiausi iš matytų Argolando priemiesčiuose, grupės. Visa tai supo palaiminga – beveik kūnu juntama – ramybė. Sodeliuose, aplink spalvingus baseinus, žaidė vaikai ir ilsėjosi daugybė suaugusiųjų.

Lyginant su Argolando pliažais, pilnais žmonių, su jo tankiu – netgi priemiesčiuose – apstatymu šis komfortas ir daugybė laisvos, atviros erdvės atrodė baisia neteisybe, vos ne piktnaudžiavimu.

Snejeras suprato, kad urbanizacija su visomis neigiamomis jos pasekmėmis tam tikru istorijos momentu tapo vienintele išeitimi iš aklavietės. Jam ne kartą kalė į galvą tą akivaizdžią tiesą: užmiesčio teritorijos maitina miesto gyventojus, kiekvienas žemės akras pernelyg vertingas, kad būtų skirtas asmeniniam mažos žmonių grupės naudojimui.

Šis principas čia buvo akivaizdžiai pažeistas. Viršnuliukai save patys išbraukė iš bendrųjų įstatymų ir taisyklių, privalomų ponuliniai intelektualinei bandai, veikimo zonos. Galbūt, jie tai laikė daline kompensacija už darbus,atliekamus aglomerato labui, tačiau vargu ar toks požiūrį pateisintų likusieji piliečiai.

Štai kodėl, matyt, Valdybą nukėlė taip toli nuo miesto ir jo gyventojų akių. Būtent tam, kad nuslėptų tą nedidelę viršnuliukų paslaptį, miestai buvo uždari. Kelių mašinos – išskyrus tas, kuriomis naudojosi viršnuliukai, o taip pat sunkvežimius, atvežančius produktus, - negalėjo kirsti nustatytos už miesto esančios ribos; specialus elektromagnetinis barjeras sustabdydavo variklių veikimą. Eiti iš miesto pėsčiomis? Snejeras niekada nebandė, tačiau dabar ėmė įtarti, kad greičiausiai ir tai yra neįmanoma. Kitas reikalas, kad niekas iš miesto ir nesiveržia lankyti rajonų, kuriuose daugybę kilometrų tęsiasi kukurūzų laukai arba agurkų plantacijos. Už miesto – jo gyventojų požiūriu – nebuvo nieko: jokio automato, jokio plyšio, į kurį būtų galima įkišti Raktą, kad kažką gautum už savo punktus.

Prieš surasdamas valgyklos, o tiksliau, visai padoraus restorano, pastatą, Snejeras padarė dar vieną išvadą. O būtent, kad viršnuliukų savo gyvenimo lygio slėpimas, jų izoliacija nuo visuomenės veda prie to, kad jie patys – valdydami aglomeratą iš taip toli, o priedo per daugiau ar mažiau paraiseriuotus ponuliukus iš miesto administracijos, - neišvengiamai praranda milijonų mieste gyvenančių žmonių problemų aiškų matymą. Dar daugiau – tos problemos niekaip neliečia jų pačių, saugiai pasislėpusių komfortabiliuose lizdeliuose. Su kokiu nenoru jie darė tarnybinius „išlindimus“ š gaudžiantį avilį, kokiu, lyginant su jų buveine, buvo Argolandas. Iš čia, tarytum iš už storo stiklo, jie stebėjo ten vykstančius dalykus, svetimis ir neveikiančius jų asmeninės padėties pasaulyje.

Būdas, kurio dėka jie papildydavo kadrų poreikį - išrinkdami iš mieste aptiktų nuliukų, - sudarė patikimą užtvarą prieš bet kokius nepageidautinų elementų bandymus prasiskverbti, kad atskleistų „miestui ir pasauliui“ kruopščiai slepiamą jų būties – tarytum rūsčios, pilnos sunkios darbų, susijusių su visuomeniškai reikšmingais įsipareigojimais, esmę.

„Kodėl jie nusižiūrėjo būtent mane?“ – mąstė Snejeras nuo pat akimirkos, kai atsirado čia. Ten, Argolande, jis vargiai galėjo būti palaikytas genijumi. Tačiau jis neprarado savikritiškumo jausmo ir kažkaip negalėjo patikėti, kad tik protinės galimybės nulėmė jo parinkimą.

Kažkas dar privalėjo būti, kažkokie papildomi kriterijai, kuriuos – pats nežinodamas – jis tenkino.

Atsakymai į abejones ėmė ryškėti jau nuo momento, kai, ruošdamasis paimti padėklą su užsakytu maistu, nerado plyšio, į kurį reiktų įkišti Raktą. Pasimetęs, jis kiek atsitraukė, kad pažiūrėtų, kaip tai daro kiti. Pasirodė, kad pakanka paspausti rankeną, norint gauti maistą. Čia viskas buvo nemokama! Kiekvienas, kuriam nukrito garbė patekti į čia, galėjo numalšinti apetitą neišleisdamas nė punkto!

Eiliniu netikėtumu buvo patiekalai. Sneljeras, geriausių Argolando restoranų lankytojas, niekada nebuvo valgęs tokių delikatesų. Šis maistas iš tikro turėjo skonį! Su juo negalėjo varžytis netgi patys brangiausi patiekalai, kuriuos buvo galima įpirkti už sunkiai uždirbtus geltonuosius punktus. Firminiai „Bokšto“ ar „Kosmoso“ restoranų patiekalus, lyginant su čionykščiais, drąsiai buvo galima vadinti prastu ėdalu.

„Kam patinka geras maistas ir kas sugeba tai įvertinti, tas tikrai neatsisakys galimybės maitintis čia, - pastebėjo, imdamas antrą porciją nuostabių virtinukų. – Pasistengsiu padaryti viską, kad tik neišsiųstų manęs atgal į miestą“.

Po kurio laiko jis susivokė, kad ir kalbos negali būti, kad ką nors iš čia išsiųstų į Argolandą: toksai žmogus galėtų paskleisti tarp ponuliukų nepageidautiną informaciją! Tad, jei jau jį pakvietė į čia, tai jis neabejotinai tenkina kriterijus ir sąlygas, leidžiančias įsijungti į Valdybos veiklą.

„Vadinasi, viena iš pasirinkimo priežasčių, pagalvojo, paskutinį virtinuką užsigerdamas puikiomis apelsinų sultimis, greičiausiai buvo tai, kad esu lepūnėlis. Bet tai ne viskas... Kas dar, be intelekto ir nuovokumo? O gal intelektas čia laikomas antraeiliu dalyku, mažiau svarbiu? Raskali kalbėjo apie asmeninių savybių, į kurias atsižvelgiama klasifikuojant viršnuliukus, įvairovę. Bet kuriuo atveju, patogumų ir gero maisto pomėgis tikriausiai turi savo vaidmenį. Kas dar? Moralinių nuostatų nebuvimas? Konformizmas sistemos, suteikiančios asmeninę naudą, atžvilgiu?“

Tai pakvipo sąžinės savianalize, todėl Snejeras nusivalė lūpas servetėle ir, atsilošęs krėsle, užsirūkė.

„ O jei kas nors ‚išsišoka‘ iš schemos? Jei, nepaisant kruopščios atrankos, kas nors praninka į čia nepritampantis prie kolektyvo? Jei jo negalima išsiųsti atgal, tai lieka tik vienas pasirinkimas“.

Paskutinė mintis jį pervėrė nelauktu nerimu ir, nepaisant to, kad jam ir į galvą neatėjo mintis palikti šią puikią vietelę, kurioje jis atsidūrė kažkokios stebuklingos likimo užgaidos dėka (kruopščiai nukreipiamos, kaip visų žmonių jo pasaulyje likimas), jis staiga pasijuto muse, neatidžiai nutūpusia ant patrauklaus saldaus medaus paviršiaus. Vargšele musyte, euforijoje godžiai laižančia saldumą, kuris jau po minutės tvirtai prilipdo jos letenėles. Naivia muse, kuri – prieš išskleidžiant sparnus – vis dar tiki ir bando įtikinti save, kad ji kėpso tame meduje vien savo valia ir jai pakanka panorėti, kad lėktų tolyn, grįžtų į savo puikųjį dvokiantį miesto sąvartyną, į panašių į save, musių, bendriją! Ach, - nieko panašaus! Bandymai išsilaisvinti tik dar labiau pablogina musės padėtį, jos plonyčiai sparneliai prilimpa prie medaus, ir musei ... galas. Sunku nesusitepti patekus į medaus stiklainį.

Snejeras su žiauriu abejingumu žiūrėjo į musę, kuri – bandydama nutūpti ant vieno iš lankytojų deserto – tapo šių jo apmąstymų paralelių šaltiniu.

„Prisižaisi ir tu“, - pagrasė jis musei ir, kad nuvytų priekabias mintis, ėmė klausytis aplink vykstančius pokalbius.

- Girdėjai, ką padarė tas tipas iš miško priežiūros? – pakvatodamas kalbėjo netoliese sėdintis vyriškis kaimynei, valgančiai vaisius su grietinėle.
- Girdėjau, pasimaišė.
- Gali būti. Bet tai dar ne viskas! Paklausyk! Buvau šiandien pas teritorinio ūkio priežiūros viršininką, o tuo metu įlekia kažkas iš oro priežiūros patrulių ir šaukia: „Šefe! Tas kretinas – kertamųjų mašinų prižiūrėtojas, išprotėjo!“ Viršininkas jam: „Visų pirma, ne kretinas, jis 17-kampis, o tu tik šešiakampiukas, ne tau vertinti!“ Š tai patrulis: „Tačiau šefe, jis taip užprogramavo mašinas, kretančias mišką Vakarų girioje, kad vietoje to, kad kirstų kvadratais, jos pasklido po visą girią ir iškirto mišką linijomis, sudarančiomis milžiniško dydžio užrašą, matomą iš oro“. Čia viršininkas ir pratrūko, pašoko ir riktelėjo: „Ką? Ką jis parašė?“ O tasai atsakydamas, kad, atseit... – čia pasakotojas pasilenkė prie merginos ir teatrališkai sušnibždėjo... – „pabučiuokime mums į subinę“.

Mergina prunkštelėjo ir apsitaškė grietinėle. Kuriam laikui pokalbis nutrūko, kad būtų likviduotos pasekmės. Po kažkiek laiko vyriškis tęsė pasakojimą:
- Na štai, patrulis sako šefui, kad tai nenuostabu. Jam pačiam pasimaišytų sėdint vienam dispečerinėje gūdžios girios centre. Viršininkai trumpai atkirto, kad tasai puikiai žino, už ką buvo izoliuotas, ir aplamai nėra ko čia aikčioti dėl bepročio, kai grėsmė iškilo visai šaliai ir bendram saugumui. „Nedelsiant sutvarkyti!” – sako, o patrulis jam: “Šefe, - sako, - medžiai tai kilometras aukščio, o visas užrašas 30-ies!” „Nieko nepadarysi, - viršininkas trenkia kumščiu į stalą, - Versti viską iš eilės, visą rajoną“. „Bet tai 6000 ha puikaus senovinio miško! Viso nesunaudosime, neužteks perdirbančių pajėgumų, mediena žus. Tai juk milžiniški nuostoliai!” – prieštarauja patrulis. „O tu žinai, kas bus, kai jie atskris? Jie juk gali perskaityti ir suprasti! O tu aiškini apie nuostolius. Kokia nauda, jei bus miškas, o nebus mūsų! Tu gi žinai, kokie jie įžeidūs! Jei užrašas aiškiai matomas iš didelio aukščio, tai jei nė sekundei nesuabejos, kad tai padaryta specialiai dėl jų!”
- Na ir kas toliau? – paklausė mergina.
- Tą vaikiną miške uždarė klinikoje. O mišką kerta visą iš eilės.
- Viršininkas buvo teisus. Būtų perskaitę ir supykę. Geri būtume!

Jie atsistojo ir išėjo. Valgykla tuštėjo, baigėsi pietų metas. Snejeras irgi atsistojo ir nuėjo ieškoti antrojo korpuso, kur turėjo praeiti kažkokius išbandymus. Jis manė, kad tai nebus panašu į laipsnio nustatymą ponuliukams, kuriuose ne kartą dalyvavo savo klientų vardu. Tačiau tai, kas įvyko antrame korpuse, mažai ką bendra turėjo su testais. Jis atsakinėjo į klausimus, tuo tarpu turėdamas prielaidą, kad atsakymai iš anksto žinomi klausiantiesiems. Jie tikrai apie jį žinojo daug, ko įrodymu galėjo būti, pavyzdžiui, vieno jų užduotas klausimas:
- Kažkaip pasisakei , kad Argolando visuomeninė sistema tave visiškai tenkina ir visai nenorėtum, kad ji ka- kiek pasikeistų. Ar vis dar laikaisi šios nuomonės?
- Taip sakiau, - atsakė Snejeras, - nes mano materialinė padėtis ir pajamos buvo nulemtos būtent tokiso sistemos buvimu.
- Motyvai nereikšmingi, - šyptelėjo klausiantysis. – Privalai būti visiškai įsitikinęs, kad Argolande nereikia ir nieko negalima keisti, nes bet koks pakeitimas gali sukelti visišką žlugimą, o dabar, kai tu čia, tokia katastrofa tiesiogiai paliestų tave. Tad tu įsitikinęs ar ne, kad Argolande bet kuria kaina reikia palaikyti pusiausvyrą?
- Taip.
- Gerai. Tu tuo dar labiau įsitikinsi dirbdamas su mumis.

Po pokalbio ir jį sekusios elektrohipnozės, Snejerui leido grįžti pas Raskeli.

- Jei susidarei kokią nors nuomonę apie mus, - pasakė, geranoriškai besišypsodamas „S“ skyriaus vadovas, kai Snejeras vėl atėjo pas jį, - tai nedelsiant jos atsisakyk. Jei manai, kad viską supranti, tai leisk pasakyti, kad klysti. Beje, nėra ko užsiimti spėlionėmis. Sužinosi viską, visą tiesą, be pagražinimų ir nutylėjimų. Ta tiesa pernelyg sudėtinga, pernelyg supainiota, kad ją suvoktų net toks intelektualus viršnuliukas kaip tu. Žinai daug, nuspėji dar daugiau. Beveik kiekvienas, net šešetukas, ten, mieste, kažką žino, kažką nujaučia, jį pasiekia įvairūs gandai. Tačiau visą tiesą apie mūsų pasaulį galima suprasti ir aprėpti žvilgsniu tik iš čia, iš viršnuliuko pozicijų. Nepaprastai sunku sudėlioti išblaškytą nežinomo piešinio mozaiką iš smulkių akmenukų, kurių, be to, dar ir trūksta, o tarp turimų pasitaiko ir iš visai kito rinkinio. O jei dar kažkas kitas, apsimetęs pagalbininku, trukdo tau, tai reikalas tampa visai beviltišku. Todėl esu įsitikinęs, kad nežinai dar labai daug ko ir tavo susikurtas pasaulio vaizdas nėra pilnas.

Raskali trumpam nutilo, žiūrėdamas į ekraną, tarsi laukdamas pranešimo. Po kiek laiko jo lūpos sujudėjo, matyt, jis skaitė trumpus pranešimus.

- Štai, viskas tvarkoje, - tarė jis su palengvėjimu. – Yra patvirtinimas. Neprieštarauja. Galime tave įtraukti į mūsų grupę. O dabar klausyk atidžiai. Tai, ką tau pasakysiu, - paslaptis, prieinama tik viršnuliukams. Tau reikia ją žinoti, kad gerai atliktum pareigas, kurias ketiname suteikti tau. Tikriausiai sau kėlei klausimą: kodėl sukūrėme ir palaikome Argolande tokią keistą dirbtinę visuomeninių santykių sistemą? Kodėl, siekdami ją išsaugoti, pakenčiame neigiamus reiškinius, kuriuos galėtume nesunkei pašalinti? Tikriausiai laikai, kad turėdami geriausius planetos protus, galėjome sumąstyti geresnį, efektyvesnį modelį nei šią gigantišką mistifikaciją. Tu pastebėjai, kiek dedame pastangų, kad paprastam ponuliniam piliečiui viskas atrodytų kuo natūraliau? Visos žiniasklaidos priemonės stengiasi juos įtikinti tuo, kad būtent šis modelis optimalus, o jo realizacija artima idealui. Dauguma, be to žymi dauguma, tikri, kad tai atitinka tikrovę. Vienus tai tenkina daugiau, kitus mažiau, tačiau ir tie, ir kiti ten gyvena ir stengiasi, nepalikdami modelio, pasiekti savo tikslus. Kadangi gyvename neišsemiamų energijos šaltinių ir pilnos automatizacijos pasaulyje, kadangi ponuliukų veikla neturi jokios įtakos gaunamoms gėrybėms, tad tėra tik jų tokio paskirstymo, kad žmogus jaustų, kad jo materialinė padėtis vienareikšmiškai priklauso nuo visuomenės aprobuotų veiksnių, problema. Žmonės turi tikėti, kad tai yra dėl jų tinkamumo darbui ir darbo indėlio, kitaip neteks paskutinės motyvacijos, priverčiančios veikti modelį...

- Tačiau tikriausiai tas modelis vienintelis, teisingas ir geriausias iš visų įmanomų?
- Nežinom. Nebandėme sugalvoti kito.
- Kodėl pasirinkote tokį, o ne kitokį?
- Kitų nebuvo.
- Vadinasi, kurdami naujos automatizuotos visuomenės funkcionavimo schemą nebandėte nagrinėti skirtingų sprendimų?
- Ne. Šito modelio nieks nesvarstė. Jis mums buvo pateiktas ... forma, parengta įgyvendinti.
- Nesuprantu.
- Dirbdamas su mumis suprasi tai greičiau, nei manai! – Raskali nevalingai apsidairė ir žemesniu balsu pridūrė, pasilenkęs per stalą prie Snejero. – Ši nuostabi visuomenės organizavimo ir valdymo sistema mums buvo primesta!
- Kieno?
- Jėgos, apie kurią težinom viena: ji beveik visagalė! Būtent ji mums įsakė organizuoti viską būtent taip, pavedusi mums, viršnuliukams, atsakomybė už programos vykdymą!
- Kas tai per jėga, galinti primesti savo valią visai planetai? Kokia nors teroristų grupė, turinti visuotinio sunaikinimo priemones? Mafija, išprotėjusių mokslininkų sąjunga? Ar galbūt, maištaujantis superkompiuteris, valdantis visą energetiką?
- Ne, ne... Visa tai, ką išvardinai, net kartu paėmus, paliktų bent viltį, galimybės viltį ištrūkti iš įtakos. Deja! Ta jėga atėjo iš išorės!
- Nesupratau.
- Ji ne iš mūsų planetos.
- Intervencija iš kosmoso?
- Maža žinome apie juos ir negalime sužinoti daugiau, nei jie mums pranešė. – Raskali balse suskambėjo melancholijos ir kartėlio gaidos. – Prieš kuos neturime jokių vilčių laimėti. Senovėje nagrinėjo įvairius kontakto su protingais ateiviais ių visatos gilumos variantus. Buvo aptariama įsiveržimo galimybė, aukštai išsivysčiusių būtybių pagalba, kolonizacija ir draugiškas bendradarbiavimas, nesusikalbėjimas ir draugystė. Tačiau visais atvejais buvo remiamasi mūsų žmogiškaisiais įsivaizdavimais. Varianto, kuris būtų visų išvardintų versijų konglomeratu, niekas nenagrinėjo. Tie, kuriems esame priversti paklusti, nėra, sensu strictu kieno nors priešais. Jie tiesiog fanatikai, besididžiuojantys savo intelektu, kuris neabejotinas, ir įsitikinę savo neklaidingumu! Jie atvyko į čia, kad mus padarytų laimingais jų sugalvotu protingų būtybių visuomenės modeliu, jų nuomone – universaliu ir geriausiu iš įmanomų. Šį modelį jie diegia visur, kur tik įmanoma, savo veiklą laikydami misija rasės, pirmosios kosmose pasiekusios aukščiausią išsivystymo lygį. Laikydami save išmintingiausiais, jei neaptarinėja savo įsitikinimų teisingumo, o veikia kaip kadaise kryžiuočiai, kitatikiams tikrąjį tikėjimą diegę su fanatišku įsitikinimu, tapusiu kažkuo tarsi religija!!!

- O mes... nebandėme jiems prieštarauti, nepriimti jų patarimų?
- Tai nebuvo patarimai. Jų idėjų priėjimas bet kurioje subrendusioje visuomenėje buvo nesvarstytinas klausimas.
- Bet ... juk kiekviena visuomenė turi savitą specifiką! Tai, kas pasiteisino pas juos, neprivalo būti gerai mums!
- Jie tvirtina, kad tiek jų planetoje, tiek kitose, kurias nušvietė savo išminties šviesa, sukurta sistema veikia be sutrikimų, suteikdama laimę įvairiausioms protingų būtybių visuomenėms.
- Ir tikrai taip yra?
- Mes net nežinome, kur yra jų gimtoji planeta. Tikriausiai taip toli, kad nesugebėtume jos pasiekti be jų pagalbos – o jei ir tai pavyktų, tai neaišku, ar jie mums parodytų savo idealią visuomenę.
- O kitos „laimingosios“ planetos, kurias pateikia pavyzdžiu?
- Taip pat tiksliai nenustatytos, tačiau, sprendžiant iš mūsų patirties, galima spėti, kodėl jos įsitikinę savų planetų laimingu likimu. Vėliau prie šito dar grįšime. Kol kas tau pakanka žinoti, kad žmonija buvo priversta paklusti. Žinok, kad jie turi neįveikiamą galią, tad net neverta galvoti apie išsiveržimą iš jų letenų.
- Jie ką, graso pražudyti mūsų civilizaciją?
- Ne, tiesiai to nepasakė. Jų metodai labiau diplomatiški. Negalima nesutikti, kad pirmoje mūsų civilizacijos pertvarkymo fazėje jie turėjo žymių išlaidų, pristatydami daug techninių priemonių ir nieko nereikalaudami mainais. Troško tik vieno: kad be pasipriešinimo priimtume praktikoje išbandytą jų visuomenės organizaciją.
- Ir .. niekam nepasirodė įtartinas jų nesavanaudiškumas?
- Pradžioje ne. Matė jų fanatizmą, gilų tikėjimą savo idėjomis, nenuilstamo noro patvirtinti savo genialumą. Žmonijai, tiksliau tiems, kurie už ją atsakė, nebuvo pasirinkimo. Tačiau dabar mes, viršnuliukai, beveik įsitikinę, kad visi jų tikslai turi kažkokį toli siekiantį tikslą. Jų įvestos sistemos funkcionavimo rezultatai aiškiai tai nurodo. Už visų jos teigiamų savybių vis aiškiau matosi galutinis efektas.
- Mūsų visuomenės pripažinimas nepilnaverte! – šūktelėjo Snejeras, spausdamas kumščius. – Sukvailėjimas, žmogiškosios išvaizdos netekimas, automatizuoti, atomizuoti, išskaidyti į atskirus elementus, siekiančius smulkių asmeninių tikslų. Žmonių bendruomenės sugriovimas, priklausomybės žmonių giminei jausmo praradimas.
- Taip, mes neapsirikome, išgaudydami tave ir daugelio kitų! – Raskali nusišypsojo, su neslepiama nuostaba ir pasitenkinimu žiūrėdamas į Snejerą. – Tu protingas ir nuovokus, būsi naudingas mūsų rate! Bet tik su viena sąlyga: atsisakyk maišto ir pasipriešinimo. Kitaip jie sunaikins tave, o galbūt ir mus, ir visą Žemės rutulį. Kiekvienam iš mūsų buvo nelengva susitaikyti su mūsų tikrovės realijomis, priverstiems daužyti galvą į labai storą sieną. Atsisakyk ir tu bei priimk mūsų metodus, prisijunk prie mūsų, sutik su mūsų pasipriešinimo metodais. Net jei tau atrodys, kad tai ne kova, o oportunizmas ir radikalių veiksmų atsisakymas. Dar ne kartą nutiks, kad tu su pačiais geriausiais ketinimais panorėsi padaryti ką nors gera mūsų nelaimingai pražudytai planetai, tačiau nepadarysi to, ką ketinai. Tau sutrukdys kažkoks nežmogiškas, tačiau aiškus, suprantamas, ach kaip suprantamas Balsas, skambantis tavyje ir greta tavęs, kuris sakys tau: „Ne!” – ir tu paklausysi jo, net jei ir nenorėsi, nes suprasi pasipriešinimo beprasmybę. Suprasi tą paprastą faktą, kad nepaklusdamas tu akimirksniu pražudysi save ir visiems laikams prarasi bet kokią galimybę atlikti net mažiausią paslaugą Žemės gyventojams. Kartu suprasi, kad visada atsiras silpnesnis už tave, paklusniai vykdantis ųito Balso pageidavimus, o tavo auka neduos naudos, nieko nepakeis, - Raskali pakosčiojo ir nutilo. Tada įsipylė vandens iš grafino ir užgėrė kažkokią tabletę.

- Tad ką darote jūs, nuliukai, kad galiausiai nepaliktumėte žmonijos po kosminių fanatikų kojomis? Juk jie neabejotinai anksčiau ar vėliau nusileis čia ir pavergs mus galutinai, nes toks, matyt, jų tikrasis tikslas. Netikiu, kad tai, ką jie daro, būtų nesavanaudišku tarnavimu idėjai!
- Galime padaryti ne taip jau daug. Greičiausiai pradžioje, kai jie klajodami aptiko mus ir nusprendė čia įkūnyti savo idėjas, nieko nebuvo galima padaryti. Negalėjome išvengti savo likimo. Vis tiek jie padarytų, kaip nori. Lyginant su mumis jie visagaliai. Vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tai atitolinti pabaigą. Būtent tuo užsiimame nuo to momento, kai prasidėjo jų nepaprastas, netikėtas „įsiveržimas“.
- Kada tai nutiko? Nė karto negirdėjau apie jokį įsiveržimą iš šalies.

Raskali garsiai nusijuokė:
- Žinoma, negirdėjai! Negalėjai girdėti! Būtent mes, palikuonys tų, kuriuos privertė paklusti, tapome paslapties saugotojais. Mes iš žmonijos istorijos išbraukėme tik vieną detalę: kontaktą su svetimaisiais. Žmonės privalo būti įsitikinę, kad jų gyvenamą aplinką sukūrė jų protėviai, patys, be nieko pagalbos ir prievartos. Tik mes, išmintingiausi iš žmonių, galim žinoti tiesą. Likusieji, ją sužinoję, negalėtų įvertinti pavojaus. Prasidėtų žygiai prieš mūsų veiklą, tačiau ir tai dar ne pats baisiausias dalykas; žygiai prieš juos pražudytų žmoniją. Tegu jau ponuliukų masės laiko, kad tai mes, nepriklausomi kiaušingalviai žemiškosios civilizacijos valdytojai, patys sukūrėme šią sistemą, jai vadovaujame ir atsakome už jos privalumus ir trūkumus. Mes pasirengę priimti visą jų neapykantą, kad tik masės nesusiprotėtų apie Svetimą jėgą, kuriai paklūstame. Privalome viską prisiimti, tapti užtvanka, kliūtimi, izoliuojančia tiesą apie svetimuosius. Tikiuosi supranti, kad tai būtina!

Snejeras susimąstęs palingavo galva:
- Vadinasi tai, kas dedasi Argolande, yra farsas, vaidinamas prieš ateivius iš kosmoso tik tam, kad jie patikėtų, kad jų planus jūs realizavote be nukrypimų ir su teigiamais rezultatais?
- Ne „jūs“, o „mes“, - pataisė Raskali. – Dabar ir tu atsakai už šį pasaulį. Mūsų vaidmuo primena savotišką filtrą: nepraleisti tiesos žmonėms apie kosmoso prižiūrėtojus ir kartu nepraleisti jiems informacijos apie tai, kas iš tikro vyksta Žemėje. Laimei, jie apsiriboja bendru vaizdu, tai yra kaip tiesą priima tai, ką jiems pateikiame. Tiki, kad viskas eina teisinga kryptimi, mes visokeriopai stengiamės juos tuo įtikinti, atitinkamai preparuodami pranešimus bei suvestines. Kol kas tai mums pavyko, nors kartais jie leidžia suprasti, kad pernelyg lėtai judame link jų idealo. Tada mums iš tikro reikia kažką padaryti, suvaidinti, kad jie pamatytų progresą. O tada vėl susilpniname spaudimą visuomenei. Kuo ilgiau ji išlaikys žmogiškąsias savybes, tuo ilgiau išsilaikys, prieš jiems ateinant ir mus išgaudant, tarsi vėžius iš tinklelio. Tačiau jei mes neišlaikysime regimybės, jei jie supras mūsų žaidimą – jie ims veikti aktyviai, nuosekliai realizuodami savo planus perdaryti žmones į televaldomus robotus. Įgyvendins savo socialinės lygybės idealus: visus suves iki šešetuko lygio. Štai jų galutinis tikslas! Mums sunkiai pavyko kiek modifikuoti jų planus. Stengėmės išlaikyti kai kuriuos istoriškai susiklosčiusios visuomenės bruožus. Norėjome išsaugoti kai kurias žmogiškąsias vertybes bei išsikovojimus. Tuo metu, kai jie atėjo, pasaulis buvo susiskaldęs į dvi socialiai priešiškas sistemas. Kiekviena turėjo savo privalumų ir trūkumų. Ateiviai pareikalavo sukurti unifikuotą visuomeninę sistemą. Stengėmės išsaugoti maksimumą geriausių abiejų sistemų savybių. Deja... Kiekvienas, suprantantis visuomeninius-ekonominius klausimus, iškilusius pasauliui prieš Didžiąją reformą, lengvai pastebės, kad dabar aglomeratuose galima sutikti beveik vien tik abiejų senojo pasaulio priešiškų sistemų trūkumus. Nenorime nieko liesti egzistuojančiose sistemoje. Mūsų svajonė – esamą situaciją išlaikyti kuo galima ilgiau. Ne todėl, kad ją laikome gera, o todėl, kad tai vienintelis būdas save apginti dar nuo blogesnių dalykų. Gaila, tarp ponuliukų yra žmonių, kurie, žinodami perdaug, skleidžia netikslius ir neatsakingus gandus, tarsi nesuprasdami, kad kenkia visai žmonijai. Šie žemesniųjų laipsnių kvailiai nesupranta, nes negali suprasti, mūsų sąlygotumų ir motyvacijų. O ateiviai nuolat stebi mus. Jei jų sąmonę pasieks visa tiesa apie realią padėtį, apie tikrovės neatitikimą jų primestam modeliui, pirmieji nukentėsime mes, netikę, jų nuomone, žmonių rūšies gerinimo operacijos vadovai. Mes priimsime pirmąjį smūgį, o tada ... jau niekas neišgelbės žmonijos... Kas žino, kokie jų planai? To nesužinosime iki to laiko, kol jie nepanorės realizuoti paskutinę savo ketinimų fazę.

- Jie čia, tarp mūsų?
- Jei tik tai būtų galima žinoti! Niekas net nežino, kaip iš tikro jie atrodo. Su mumis bendrauja tik radijo bangų pagalba. Kartais ore matome jų mašinas. Jie leidžia pajusti jų buvimą, nors, iš esmės, nesirodo aglomeratų ribose. Kartais, tarsi norėdami priminti apie save, pademonstruoja neįtikėtinas technines galimybes, panašias į tas, kuriomis pasinaudojo, kai privertė senojo pasaulio valstybių vadovus nuolankiai paklusti mainais į žmonijos egzistavimą...

- Dabar, jau viską žinodamas, - tęsė Raskali po trumpos pauzės, - nesunkiai suprasi, kad bet koks prieštaravimas tam, ką darome mes, viršnuliukai, reiškia žmonijos išmirimą Žemėje. Tikriausiai supranti, kad visa tai turi likti kontinuumo ribose.
- Ponuliukai platina ... tekstus, kuriuose rašoma apie įsiveržimą iš kosmoso, - pasakė Snejeras, prisiminęs iki galo neperskaitytą brošiūrą.
- Mes žinome, - Raskali nerūpestingai mostelėjo ranka, - kad tai, kas rašoma pogrindinėse brošiūrose, toli nuo tiesos. Tiesa gerokai sudėtingesnė. Tai primityvūs, supaprastinti Didžiąją reformą lydėjusių užkulisių veiksmų aprašymai, neypatingai įtikinami pakvailintiems ponuliukams.
- Juos ... specialiai kvailina, kad nieko nesuprastų ir būtų paklusnūs?
- Neišvengiama būtinybė, - pasakė Raskali, nuleisdamas akis. – Geriau jau buka visuomenė, nei žmonijos žūtis.
- Vadinasi, tiesa, ką kalba apie alų?
- Ir ne tik alų, - vyptelėjo Raskali. – Visame, su kuo susiduria kasdien. Tačiau tai vienintelis būdas laikyti paklusnia žmogiškąją stichiją, kad būtų parodyta mūsų geradariams, tarytum mes, viršnuliukai, vykdomi visus jų nurodymus. Na, ką gi... Dabar tu kartu su mumis neši šią naštą. Jus reikia atjauninti kadrus. Kažkas turi tęsti mūsų žaidimą, laviruoti, balansuoti tarp būtinybės ir galimybių, nutempti, kiek įmanoma, tą liūdną neišvengiamą žmonijos galą, kuris, tikimės, ateis jau mums negyvenant. Nors kas žino? Jų ketinimai nežinomi. Dabar eik į Personalo sekciją, pirmasis korpusas. Ten tavimi užsiims, suteiks gyvenamą plotą ir paskirs užduotis. Pradžioje tapsi jaunesniuoju visuomeninės pusiausvyros inspektoriumi, o vėliau ... pažiūrėsime.

Pastatas, kuriame Snejeras gavo laikiną gyvenamą plotą, kuvo kiek nuošaliau kitų statinių. Kambarys buvo labai erdvus, didesnis nei prašmatniausios, brangiausios Argolando viešbučių kabinos. Ji buvo ne mažiau 20 m², o papildomai dar nemažas tualetas su tikra ilga vonia, kurioje buvo galima patogiai išsitiesti. Tokia prabanga buvo sutinkama tik pačių iškiliausių nuliukų vilose „geltonuosiuose“ priemiesčiuose.

Snejeras bandė įsivaizduoti, kaip atrodo gyvenamas plotas gyvenvietėje, kurią matė prieš pietus. Tikriausiai, komforto viršūnė, kaip ir viskas čia, šioje tikrai patogioje gyvenimui oazėje.

Kaip baisiai, lyginant su viskuo šituo, atrodė žmogiškųjų pėstininkų, stumdomų milžiniškoje Argolando lentoje, egzistavimo sąlygos.

Dabar, kai Snejerui pilnai atsiskleidė visi tikrovės sluoksniai, jis jau niekuo nesistebėjo. Atsivėręs pasaulio vaizdas, matyt, jau buvo galutinė versija, negalinti slėpti dar gilesnių paslapčių, nebent kokias nors detales, kurias jis anksčiau ar vėliau sužinos. Reikia priimti pasaulį tokiu, kokiu jis pasirodė, kartu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Dabar Snejeras suprato, ką omenyje turėjo Raskeli, kai kalbėjo apie negrįžtamą perėjimą į šį – kaip čia vadino – kontinuumą. Toks apibrėžimas, tarsi susietas su atomo modeliu, su kuriuo viršnuliukas lygino aglomerato visuomenę, turėjo kelias perkeltines prasmes. Pirmiausia jis reiškė galimybę atomams-žmonėms peršokti iš orbitos į orbitą kartu sugeriant ar išskiriant energiją, o antra, kontinuumo sąvoka buvo užuomina į laisvo judėjimo sritį, laisvę ir santykinę nepriklausomybę erdvėje. Aglomeratai buvo žmonijos „atomais“, sujungiančiais milijonus žmogiškųjų vienetų, nesugebančių – kaip ir atomui priklausantys elektronai – išsilaisvinti iš potencialo gniaužtų, laikančių juos prie branduolio, kokiu buvo miestas. Užtat viršnuliuko padėtis priminė laisvųjų elektronų, galinčių judėti neprisirišant prie griežtų orbitų, egzistavimo sąlygas.

„Koks nežmoniškas privalėjo būti intelektas, įsigudrinęs sumanyti tokį bedvasį visuomenės modelį, visiškai ignoruojantį individualiąsias žmogiškojo vieneto charakteristikas, - pagalvojo Snejeras apie mistinius ateivius iš nežinomų Galaktikos gelmių. – Priverstas kasdien neprasmiškai suktis iš anksto nubrėžta orbita, žmogus iš tikro tampa panašus į neprotingą elementariąją dalelytę, atiduotą atsitiktiniam sudėtingoje sistemoje veikiančių jėgų malonei. Iliuzorinis savo visuomeninio statuso pasikeitimas nulemiamas tik vienos orbitos pakeitimu kita, kurioje tebeegzistuoja tas pats pašėlęs sukimasis – smarkus judėjimas kreive, ne per žingsnelį neperkeliančia objekto link kokio nors realaus tikslo.

Be abejo, tokia Žemės visuomenės organizacija, realizuota nuosekliai ir iki galo, turėjo tarnauti kažkokiam tikslui. Tarp galimų tikslų sunku buvo surasti manipuliuojamų objektų laimę. Tikrasis galaktikos fanatikų tikslas gana aiškiai buvo įžvelgiamas per frazeologiją, teigiančią visų tipų ir rūšių protingų būtybių optimizaciją. Jei jie norėtų užvaldyti milijardų žmonių individų planetą, tas uždavinys būtų toks pat sunkus, kaip kiekvieno atskiro elektrono sekimas daugiamilijardinėje minioje. Gerokai lengviau buvo prižiūrėti nepaklusnias daleles, kai jos surištos į pundus, laikomus savosiose orbitose, sukasi privalomu ratu.

Toks objektas –kaip atomas – valdomas savų dėsnių, t.y., tarytum pats save stebi. Užtenka stebėti jį kaip visumą, valdyti jį globaliai ir neleisti subyrėti į sudedamąsias dalis. Tada nereikia rūpintis net atskirų elementų išskyrimu, nes jie tampa vos ne identiškais, suvienodina savo charakteristikas ir nustoja egzistavę kaip individualūs objektai.

Žmonija sukoaguliuota į krūveles, sulipinta į kamuoliukus, kuriuos galima atskirti ir pašalinti būnant tikriem, kad jokia dalelė neprasiskverbs pro tinklelį, - nusipurtė Snejeras, sukrėstas to palyginimo. – Jie nori mus gauti gabalais, kad tuo lengviau būtų likviduoti, sunaikinti ar panaudoti kokiems nors nežinomiems tikslams. Vietoje to, kad rinktų po vieną išblaškytoje planetoje, jie gali imti mus urmu, kaip skruzdėles, aplipusias cukraus gabalėlį, numestą kaip jauką.

Tokios jų tikslų interpretacijos kontekste galaktikos misionieriai virto tiesiog pasibaisėtinais ekspansionieriais, trokštančiais išplėsti savo valdžią visoms planetoms, iki kurių sugebėjo prasibrauti“

Optimistiškiausia iš hipotezių, kuriomis Snejeras bandė paaiškinti paslaptingos supercivilizacijos veiksmų motyvus, buvo prielaida, kad visa tai jie daro dėl savigynos, užuomazgoje slopindami visų protingų visuomenių vystymąsi, saugodamiesi nuo pašonėje atsirandančių kažkokių jėgų ir protų, sugebėsiančiu, atėjus laikui, kelti grėsmę jiems.

Tačiau ne maksimaliai suvaržytos civilizacijos gali ištrūkti iš kvailinančios kontrolės. Jei juos domintų vien apylinkių išvalymas nuo potencialių priešų, jie paprasčiausiai likviduotų gyvybę tose planetose. Raskali kalbėjo apie privertimą, apie jėgos demonstraciją ir gfantastiškas galimybes... Jei jie jomis nepasinaudojo, kad kartą ir visiems laikams pabaigtų su žmonija, jei įdėjo tiek pastangų, kad realizuotų savo ketinimus, vadinasi, žmonija jiems reikalinga, o be to ir tokiu pavidalu, kokį jai bando suteikti. Kam? Matyt, dėl lengvesnio milijardų vienetų, surinktų į tarpusavyje izoliuotas krūvas ir netekusias laisvės, valdymo.

Kadaise jau buvo kažkas panašaus... - Snejeras su vargu iš atminties ištraukė istorinių žinių likučius. Tai buvo vadinama „koncentracijos stovyklomis“. Tačiau tai buvo masinio naikinimo priemonės. Kas žino, ko jie nori?

Atsakyti į šį klausimą bus galima tik tada, kai paaiškės galutinis kosmoso demonų tikslas. Ta išvada sukėlė liūdnumą, turėjo beviltiškumo užtaisą. Dabar Snejeras suprato viršnuliukų požiūrį.

Visiškai aišku, kad komfortas, kurį užsitikrino, nebuvo vienintele priežastimi, dėl kurios jie slėpė paslaptį, pastatydami užtvanką tarp gyventojų masių ir Kosmoso jėgos. Neprotinga minios stichija nesuprastų argumentų, nepatikėtų neįveikiama ateivių galia. Pats priklausomybės svetimai jėgai suvokimas galėtų sugriauti žmonių masės inertiškumą. Sutrūkinėtų visi visuomeninės tvarkos raiščiai. Viršnuliukai, pakrikštyti išdavikais, pataikaujančiais kosmoso užpuolikams, pirmieji kristų nuo minios rankos. Kas toliau, nesunku susiprasti. Tai būtų visuotinė žmonijos, pakilusios į beviltišką nelygų pasipriešinimą, savižudybė.

Tai, kas iki šiol Snejerui atrodė nesąžininga viršnuliukų elgesyje: nenatūralaus surežisuoto aglomerato gyvenimo palaikymas, dezinformacija, žmonių kvailinimas, dabar, visos tiesos akivaizdoje, atrodė vieninteliu galimu ir teisingu.

Būtent viso padėties pavojaus suvokimas vertė viršnuliukus tylėti. Sukurdami netikrą gyvenimą miniai, nežinančiai tiesos, slopinant tiesos trupinius apie situaciją, jei apsimestinai šypsojosi tiems, kurių pavaldume atsidūrė planeta. Jie, viršnuliukai – nors jų gyvenimo lygis galėjo būti pavydo objektu likusiai visuomenės daliai, kei tik toji galėtų tai pamatyti, - iš esmės buvo už tos pačios stovyklos spygliuotos vielos, nuo kitų skirdamiesi tik tuo, kad jiems buvo užkrautas situacijos žinojimas ir savanoriškai prisiimta atsakomybė už pusiausvyros palaikymas tarp trapaus žmonijos audinio ir lengvai jį sunaikinti galinčios interventų galios.

Aukšta ar žema kaina, mokama už komfortišką gyvenimą, buvo grėsmės suvokimas ir atsakomybės našta – sunku spręsti. Žmogus savo individualiame gyvenime gana anksti susitaiko su mirties neišvengiamumu, tačiau tai netrukdo jam veikti, siekti gėrybių, gyvenimo sėkmės. Arba, gali būti, žmonijos žūties neišvengiamumas žmogų paliečia stipriau nei jo paties mirtis? Greičiausiai ne. Būtent todėl viršnuliukai daugiau rūpinosi tuo, kad palaikytų pusiausvyrą šiandien, nei būsimu, be to ir nulemtu, žmonių giminės likimu. Todėl jie nesvyruodami veikė net pasmerktos žūčiai bendruomenės psichiką, nesirūpino morale, savo veiksmų socialinėmis ir kultūrinėmis pasekmėmis. Kvailėjimas, demoralizacija, minčių nukreipimas tik kasdienėms problemoms – visa tai skatino ramybės palaikymą, atitolino nepasitenkinimo požymius, kurie neabejotinai nepatiktų kosmoso ateiviams ir sukeltų viršnuliukų nušalinimą nuo vadovavimo. Įsitikinę atrinktų žmonių veikimo neefektyvumu, interventai pasistengtų paspartinti suplanuotos visuomeninės būsenos pasiekimą, paėmė vairą į savo rankas.

Iš kitos pusės, tai, kad viršnuliukams pavyko išlaikyti nemažai žmogiškumo – nors neabejotinai neigiamos pusės – visuomenėje ir atskiruose individuose, stabilizavo nužmoginimo tempą. Kosmitams buvo galima laikas nuo laiko paaiškinti žemus visuomenės pertvarkymo tempus įvairiais techniniais sunkumais – bet ne tiek sudėtingais, kad reikalautų jų įsikišimo.

Svarstydamas apie tokio beviltiško pasaulio likimą, Snejeras turėjo pripažinti viršnuliukų tiesą, bent jau vienu aspektu: alternatyvos nebuvimu. Tai, ką jie darė, buvo galima įvairiai vertinti su skirtingais rezultatais. Tačiau, atsižvelgiant į pasaulio bejėgiškumą prie svetimuosius, pasirinkta taktika buvo geriausia išeitimi: suteikė viltį dar kelioms žmonių kartoms. Pasaulio pabaigos atitolinimas turėjo tokią pat prasmę, kaip ir nepagydomai sergančio mirtis.

Temstančio lango stačiakampyje matėsi gabalėlis skaistaus dangaus, kuriame ryškėjo pirmieji ryškiausių žvaigždžių taškeliai. Pasąmonės asociacijų vedamas, Snejeras kaire ranka palietė dešinės riešą ir aptiko, kad nėra apyrankės. Čia jis prisiminė, kad ją paliko dėžutėje prie įėjimo kontrolės į „S“ skyriaus pastatą.

„Žvaigždės – dainelė – apyrankė“, - mintyse sudėliojo asociacijų seką, straksėdamas laiptais.

Dėxl nežinomos priežasties apyrankės nebuvimas jam sukėlė nedidelę paniką. Jis bėgo, kad ją susigražintų kuo greičiau, tarsi netektis galėjo reikšti paskutinės ryšio su mergina, kurios negalėjo ir nenorėjo pamiršti, materializacijos netekimą.

Skyriaus „S“ korpusas buvo atidarytas ir naktį. Viršnuliukai budėjo ištisas paras, nė minutei nenutraukdami pastangų, nukreiptų status quo išsaugojimui. Nuo šiandien Snejeras irgi buvo įtrauktas į tą nenutrūkstamą budėjimą. Pagal smulkias instrukcijas, jam perduotas sekcijoje, prie kurios buvo priskirtas, jis privalėjo „stebėti pusiausvyrą“ kas paprasčiausiai reiškėuradimą ir pašalinimą visų reiškinių, galinčių grėsti tai pusiausvyrai.

- Neužsiimk smulkmenomis, - šiandien po pietų Snejerui aiškino sekcijos vadovas, energingas jaunas mulatas su geranorišku žvilgsniu. – Nepakeisk policijos ar administracijos. Jie susitvarko patys, o jei ne, tai nieko nenutiks. Tavo užduotis yra tik aptikti tai, kas galėtų grėsti globaliai pusiausvyrai aglomerate. Piliečių piktnaudžiavimai ir nusikalstamumas, valdininkų korupcija, mokslininkų nepajėgumas, žemesniojo lygio funkcionierių kvailumas – visa tai smulkmenos, negręsiančios sistemos suderintam egzistavimui. Pasakysiu daugiau, šie reiškiniai daugeliu atvejų yra stabilizatoriais, veikiančiais numatyta kryptimi. Žmonėms, užsiėmusiais smulkiais nusižengimais, kasdieniais reikalais ir asmeninių problemų sprendimu, nėra laiko bendro pobūdžio mąstymui. Jei išgirsi, kad kas nors kabina makaronus ant nuliuko, omenyje turėdamas Valdybą ir visą administracijos aparatą, nereaguok. Labai gerai, kad ponuliukai mumyse regi visų nemalonumų priežastį, laiko mus atsakingais už mūsų sukurtos sistemos trūkumus. Kol jie tiki mūsų kalte, situacija nekelia grėsmės. Tik svarbu, kad jie nė žodžio netartų apie esančius aukščiau, nesvarbu, kaip jie kažką vaizduoja. Reikia slopinti visokius pasisakymus apie Didžiųjų svetimųjų egzistavimą. Žmonės, neturintys pakankamai supratimo apie mūsų dabartinę padėtį, turi būti įsitikinę, kad Žemė yra suvereni planeta, gerai ar prastai valdoma žmonių, tik žmonių.

- Kai kurie kai ką nutuokia, jiems kyla tam tikri įtarimai, - pastebėjo Snejeras
- Jiems visų pirma reikia užkimšti burnas. Tai neatsakingi žmonės. Savo išsigalvojimais, skleidžiamais tarp piliečių, jie nedaro nieko gera. Gali tik sukelti pažeidimus, kuriuos pastebėtų mūsų kosminiai „draugai“...

Snejeras situaciją suprato jau anksčiau, kalbėdamasis su Skyriaus vadovu. Jo paaiškinimai užpildė tuščias vietas taip gerai pažįstamo Argolando funkcionavimo modelyje. Svetimieji iš kosmoso buvo ta trūkstama grandimi, leidusia suprasti viską, kas dedasi Žemėje. Net keista, kad tiek nedaug aglomerato žmonių padaro tokias išvadas ir spėjimus. Arba jie iš tikro tiek užsiėmę savo kasdienybe, kad neturi kada pagalvoti? Arba efektingai veikia kvailinančios medžiagos? Arba tai pusiausvyros inspektorių veikla, užuomazgoje sunaikinančių bet kokius pavojingus samprotavimus?

Dabar Snejeras suprato, kodėl jau daug daug metų iš masinių leidinių iškirpdavo bet kokius pranešimus apie neatpažintų objektų pasirodymus danguje, nepraleisdavo hipotezių, susijusių su kitų protingų civilizacijų egzistavimu ir galimu kontaktu. Tokių hipotezių autorius viešai kaltino neprotingumu ir negailestingai išjuokdavo.

It vis tik net tarp ponuliukų pasitaikydavo žmonių, darančių atitinkamas išvadas, kurie išsakydavo įvairias prielaidas ir hipotezes... O galbūt...

Jis susimąstė.

Na žinoma! Visai įtikėtina! Paimkite kas ir Matą! Nejaugi laipsniavime atsižvelgiama tik į intelekto lygį? Gal ir jis įkinkytas į prevencinių veiksmų sistemą? Gal, tasai, kuris pernelyg protingas, kad nepastebėtų ko nors įtartino šiame pasaulyje ir tuo pačiu nenori apsimetėti, kad to nepastebi... automatiškai paskelbiamas šešetuku, penketuku, nepriklausomai nyo tikro protingumo lygio? Gal vienu laipsniavimo kriterijų yra santykis su minėta tiesa?

Tai, tai galėjo būti! Tą gudruolį, kuris savo išvadų negali pasilaikyti sau, laipsniuojamas kaip šešetukas. Šešetukas, iš esmės, kvailesnis už penketuką ir net neaišku, kiek kvailesnis, nes šeštas laipsnis neapribotas iš apačios. Jis tiesiog – be galo kvailas. Jo kvailumas neturi ribų, Jis gali plepėti ką nori, tačiau ... kas klausys idioto?!

„O juk nekvailai sumanyta!“ - piktokas, tačiau su pagarba pažymėjo Snejeras. – Sunku nepastebėti viršnuliukų kruopštumo kuriant paslapties apie Svetimą jėgą išlaikymo metodus.

Dabar ir jis privalėjo dalyvauti slepiant tą tragišką tiesą. Jis pripažino viršnuliukų išvadų logiką ir žinojo, kad privalo įsitraukti į Sizifo darbą ant nuožulnumos, kuria neišvengiamai žemyn rieda pasaulis.

Pasiimdamas apyrankę iš dėžutės, jis dar kartą atidžiai pažvelgė į ją. Visa, ką jis iki šiol sužinojo, jo galvoje nepaaiškinamai siejosi su kažkokiu miglotu prisiminimu apie kažką neįsisąmoninta – gal kokiu sapnu, kažkieno žodžiais... Dabar, užsisegdamas apyrankę, jsi mintyse grįžo prie susitikimo su Alisa, ieškodamas šifro rakto, įrašyto jo pasąmonėje.

Dabar Snejeras suprato, kad viliojamas įminimo nuojautos, pateko į spąstus, iš kurių nėra išeities. Sužinojęs karčią tiesą apie žmonijos valdymo mechanizmus, jis neteko galimybės atkurti savo pirminę, patogią ir nerūpestingą padėtį supaprastintoje visuomenėje, kurios problemos dabar atrodė ikimokyklinukų rūpesčiais lyginant su pavojumi, pakibusiu virš to nežinančių Žemės gyventojų.

„Kas vertė mane, po velnių, įsipainioti?“ – klausė jis savęs, kartu nostalgiškai grįždamas prie gimtosios betono-plastiko terpės, iš kurios jį nelauktai išrovė ir perkėlė į tokią nenatūralią aplinką, kad ji pasirodė visai svetima žmogui, išaugusiam gatvių labirinte ir prie Tibigano vandens nerūpestingumo.

Atsakymas prašėsi pats savaime. Ne viršnuliukai privertė jį palikti miestą. Bent jau, ne vien tik jie.

„Viskas dėl tos mergiotės! – suirzęs pagalvojo, mašinaliai sukdamas apyrankę aplink riešą. – Apsuko galvą, paveikdama kvailiausius, iracionaliuosius vyro psichikos sluoksnius... Tapo geismo ir liūdesio objektu, išnyko, palikusi viltį, kad įvyks kažkas nuostabaus, išskirtinio... Aš galėjau... Ir galiu būti tokiu kvailiu, kad neatsikratau jos burtų?“

Tačiau tos mintys atėjo pavėluotai. Čia, pagrindinėje Argolando viršnuliukų būstinėje, apipainiotas ir prirakintas prie šios vietos žinojimu ir suvokimu bejėgiškumo aplinkybių akivaizdoje, jis galėjo tik keikti save už beprotybę silpnumo akimirką.

„Ką toliau daryti? – svarstė jis, žinodamas, kas net jei vėl pasirodys aglomerate, tai nepajėhgs įsilieti į tą juokingą žaidimą – visuomeninio gyvenimo žaidimą. – Nejaugi tikrai nėra jokios išeities, išsigelbėjimo mūsų nelaimingam pasauliui?“

Jis žinojo, kad nėra... Jis negalėjo rasti jokio įtrūkimmo, plyšio, leidžiančio suabejoti Raskali išvedžiojimų akivaizdumu, tačiau mintys vis grįždavo prie to. Nejaugi ir tikrai žmonės nepraleido jokio šanso, kokio nors būdo?

Jis staiga suvokė, kad vėl pildosi Alisos pranašystė: štai toji minutė, kurios neišvengiamumas buvo išpranašautas jam pravertoje ateityje.

„Tu sužinosi tiesą, - frazės ateidavo iš atminties gelmės, tarsi būtų Alisos ištartų žodžių aidu. - O kai pamatysi, kad pasaulis neturi išsigelbėjimo, kai nežinosi ką daryti, kai suprasi, kad visoje Visatoje nėra būtybės, galinčios padėti tau ...“

- Visoje Visatoje? – pakartojo jis garsiai.

Visoje plačioje Visatoje neatsirastų /// dar didesnės ... arba bent jau lygios Jėgos?

„Niekada neužmiršk Alisos“, - vėl tie žodžiai, įkyriai lendantys į sąmonę. Tada, viešbutyje, užmigdamas iš nuovargio, jis juos registravo beveik nesąmoningai. Po minutės jis jau miegojo mirtini miegu. Ką jis tada sapnavo? Neprisiminė, tačiau žinojo, kad turėjo miegoti kažką nepaprasta. Dabar tuo jau buvo tikras...

To sapno vaizdai staiga užplūdo banga. Ne tik vaizdai... Melodija ir žodžiai turėjo būti elementu, palydinčiu sapno reginius. Iš kur jis žinojo tą melodiją? Todėl, kad žodžiai ... tai buvo žodžiai dainelės, kurią dainavo Doni Bel... Tekstas, perskaitytas prieš dvi dienas, sugrįžo iš pasąmonės...

... iš žvaidždžių atėjo nelaimė
Kai rudenį kartais
Vėtra plėšo medžių lapus
Ir šlapdriba krenta –
Paslaptį atskleidžia dangus.

Taip! Tai kaip karto ir buvo tas prarastas elementas, tas vienintelis šansas, kurio užsisėdėję savo krėsluose viršnuliukai nesugebėjo – arba, galbūt, nenorėjo – pastebėti ar numatyti. Dabar jis Snejerui pasirodė toks akivaizdus, kad jo tiesiog nebuvo galima nepastebėti.

O ji, Alisa, buvo šito šanso realumo liudininke. Ji buvo ten tam, kad jis žinotų .... ir veiktų!

Tačiau koks vaidmuo numatytas jam?

Apyrankės susegimas staiga atsidarė, viena užrakto dalių atsiskyrė nuo toro formos varinės apyrankės pusikės, atverdama vidinę ertmę. Iš ten iškrito mažas ovalinis daiktelis, primenantis želė formos kapsulę su kažkokiais vaistais. Jis paėmė ją pirštais. Ji buvo skaidri. Viduje ritinėjosi melsvo skysčio lašas. Kapsulės paviršiuje buvo užrašyta smulkutėmis raidytėmis.

„Išgerk mane“, - perskaitė Snejeras.

Iš praeities išplaukė sakiniai, kuriuos skaitė motinos balsas:
„Jei tik žinočiau, nuo ko pradėti... Matai, tądien buvo tiek visokių nepaprastų nutikimų, kad dabar jau niekas neatrodė neįmanoma.“¹⁰

... Jis kartu su Alisa tovėjo prie mažyčių durelių, už kurių plytėjo viliojanti žvaigždėto dangaus gelmė. Ant lūpų vis dar tirpo kapsulės likučiai.

- Tai praėjimas į kitą Pasaulį, kur nesiekia jų galia. Pažadėjau tau padėti, ir štai aš čia. Eik su manimi.
- O jie? – jis parodė ranka už nugaros.
- Mes juos irgi pasiimsime per šią angą, jungiančią dvi Visatas.
- Kaip?
Užsisek apyrankę, įsitverk ranka už ko nors, suspausk stipriau ir trauk paskui save šią nelaimingą, išvargusią planetą. Tam ir suteikiau galią tavo rankai.

Jis pažvelgė į šviesų Alisos veidą, su nušvitimo ir supratimo nuojauta, tarp sapno ir tikrovės, jau nežinodamas, kur čia tikrovė, o kur sapnas, tačiau tikras, kad tik su paskutiniu žmogumi miršta viltis.

Pabaiga <<<<<          

Varšuva – Čikaga – Zakopanė – Raciboras,    
1979 m. liepa – 1980 m. rugpjūtis    

¹⁰ L. Kerolis, Alisa stebuklų šalyje.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
S. Lemas. Soliaris
J. Zaidelis. Avarija
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
A. ir B. Strugackiai. Smėlio karštinė
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Laukinės gamtos šauksmas
Teodoras Stardžonas. Biznis iš baimės
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Džiulianas Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Civilizacijos kaina
Robertas Jangas. Žydra dirva
Naujasis kolonizavimo protokolas
Lino Aldani. Onirofilmas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Haris Riuzas. Linksmasis Rodžeris
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Mėnulio urvų pabaisos
V. Baalis. Eksperimentas
Paslaptingosios zonos
R. R. Moore. Erdvė
Mėnulis: Pirmoji raketa
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė