|
Andrejus Ščerbakas-Žukovas. Raudonos burės-2 (alternatyvi meilės istorija), 2003 Apie autorių Andrejus Ščerbakas-Žukovas (g. 1969 m.) - rusų rašytojas, poetas, žurnalistas. Pirma publikacija fantastinis apsakymas Viskas
eina į gera
(1986). Apsakymus ir straipsnius skelbė įvairiuose kolektyviniuose rinkiniuose. Fantastikos žanre sukūrė ir palaikė
inforomantizmo kryptį, paskutiniu metu įgavusią vietą ir poezijoje. Išleido kelis poezijos rinkinius. Dalyvavo kuriant trumpametražinius filmus.
Mergaitė laibom kojom po jūrą braidė,
Mergaitė tyliai tyliausiai jūros prašė
Jūra ošė, bangavo, putojo, siautėjo
Jūrai toji mergaitė visai nerūpėjo
Aleksandras Vertinskis1)
- Na ką pasakysi, Romantike
juk aš pamenu tavo istoriją: aistringa meilė, stiprūs žmonės, gražūs laivai
Pakeleivingas vėjas
Burės
Vien burės ko vertos! O ką tu dabar papasakosi, a?.. Praėjo daug metų ir senasis Lisas2) buvo pervardintas į Feodosiją3). Ir vėl praėjo daug, labai daug metų Jos tėvas buvo mokytojas, dėstė literatūrą ir rusų kalbą toks provincijos keistuolis, bibliofilas-entuziastas. Jis ne tik visus pinigus leido knygoms, bet ir pats rašinėjo apie gimtojo miesto istoriją vienu žodžiu, buvo grafomanu Motinos ji beveik neprisiminė; toji pabėgo su pravažiuojančiu džiazistu į kažkurią sostinę, kai mergaitei buvo per per vieneri metai. Tėvas labai ir nepergyveno, lyg tame nematydamas nieko keista, tik pats pasidarė dar keistesnis. Tai jo idėja buvo dukrą pavadinti Asole taip smarkiai jis mėgo Griną. Žmonės prieštaravo, tačiau dėl silpnos valios nesugebėjo vyrui priešpastatyti nieko, išskyrus eilinę isteriką. Ji save laikė esant subtilios kūrybinės prigimties, tas isterijos buvo tarsi koks jos hobis. Galbūt jos liko tomis vienintelėmis, kurios kažkaip išliko iš motinos kažkur giliai Asolės pasąmonėje O gal motina nelabai ir prieštaravo prieš tą keistą vardą, nes, iš esmės, jai buvo į viską nusispjauti, nes jau buvo nusižiūrėjusi tą džiazistą ir būsimas pabėgimas į sostines jau buvo slapta suplanuotas.
Kartais Asolė klausė tėvo: Beje, ji darė ir tai, ir labai jau kvailai Slapta nuo pasaulio ir net savo tėvo ji tikrai save laikė tąja Asole, apie kurią parašyta knyga. Kasryt tekant Saulei, prieš einant į mokyklą, ji išeidavo į paplūdimį tikėdamasi ties rausvo dangaus ir ją atspindinčios irgi raudonos jūros riba išvysti nuostabų laivą raudonomis burėmis, laivą, atplukdantį jai gražuolį Grėjų. Net pabaigusi mokyklą ji netapo išmintingesnė ir vis tebėjo ant kranto, tačiau, atrodo, jau daugiau iš įpročio Jis buvo lėbautoju. Net ne kokiu nors hipiu, o tiesiog lėbautoju. Saigone ir pas Gogolius jį vadino Grėjumi. Jis mokėsi kažkurioje aukštesniojoje kūrybinėje mokykloje, mėgo rengti triukšmingus vakarėlius įvairiose kultūros įstaigose ir tuo pačiu gausiai prisigerti. Žiemą jis, kaip pridera, gėrė degtinę, o vasarą tranzavo ne tai į Odesą, ne tai į Nikolajevą pas draugus pagerti pietietiško vyno. Taip ir važinėjo kiekvieną vasarą, tik kartą Charkove tiesiog stotyje prisigėręs, pats to nepastebėdamas, suviliojo jaunutę palydovę. Ji įsitempė jį į savo kupė ir neišleido iki paskutinės stoties. Griežtai normuodama gėrimus, jis sumaniai palaikė jį visą tą laiką toje pačioje būsenoje: gana apsinešusioje, tačiau pakankamai darbingoje. To jai visiškai pakako. Traukinys vyko į Krymą, ir, būtent, į Feodosiją. Grėjus drybsojo palydovų kupė ant gultų su purvina patalyne ir, kai palydovė išeidavo kažkur dėl savo tarnybinių pareigų, mąstė apie likimo vingius ir kad dabar, tikriausiai, jis dar negreit geis moters. Atvykus į galutinį traukinio punktą Grėjus buvo paleistas vėjais, matyt, dėl tolimesnio poreikio nebuvimo. Jie abejingai išsiskyrė tiesiog perone. Palydovė netruko pasimesti stoties sumaištyje, o Grėjus neskubėdamas nužingsniavo palei traukinį, tyliai niūniuodamas po nosimi visiems žinomą revoliucinę dainušką5): Feodosijoje Grėjus atsidūrė pirmąkart, tačiau negi pradingsi... Neklystančia seno lėbautojo nuojauta jis greitai neklysdamas aptiko tą pačią vienintelę mieste kavinę, į kurią rinkosi ir valandų valandas leido keisti ilgaplaukiai, kuriuos TV vadino neformalais, aiškindamiesi su visais, ar jiems lengva gyventi tarsi šalyje nebūtų kitų problemų. Kartais juos užpuldavo vietinė fauna, bandydama išsiaiškinti, pagal kokias poniatkes jie gyvena; kartais milicija, pas juos ieškodama anašos6). Ir tie, ir kiti buvo pietietiškai neveiksnūs ir nuolaidūs. Grėjus buvo bendraujantis, tad netruko susiuostyti su vietiniais. Kavinėje nebuvo linksma: pinigų niekas neturėjo, tad gėrė tik skystą kavą. Ne pats tinkamiausias gėrimas esant liepos karščiui Kryme; kad taip alučio pora litrų, - pagalvojo Grėjus. Atvirai prašinėti pinigų iš užėjusių iš gatvės vietiniai neformalai kol kas dar nesiryžo. Tačiau sumanus Grėjus netruko sumąstyti priimtiną kompromisą, ir čia pat gana protingai suorganizavo šaunų dalyką iš visų pageidaujančių buvo sukurta gatvės aktorių trupė. Grėjus išsitraukė savo kelioninį Daniilo Charmso7) tomelį su melsvais viršeliais ir aplankstytais puslapių kampais, ir paskubomis vartydamas parinko kelias einamąsias miniatiūras, kurias tuoj pat išmoko naujai iškepti aktoriai. Tą patį vakarą miesto krantinėje įvyko ir trupės premjera. Dykinėjantys pro šalį praeinantys kurortininkai buvo maloniai nustebinti neįprasto reginio. Greitai susirinkus padoriai miniai, jie gyvai reagavo į aktorių replikas ir noriai metė rublius į ištiestą skrybėlę... Visą naktį šventė sėkmę. O kitą dieną ją pakartojo ir įtvirtino aktorinis meistriškumas turėjo tendenciją augti. Taip jie gyveno beveik dvi savaites. Kiekvieną naktį Grėjus rasdavo, kur jam įsipaišyti. Gyveno bohemiškai, naktimis gėrė, keldavosi vėlai, tada kažkiek maudėsi, o link vakaro vėl surengdavo eilinį pasirodymą. Grėjus įsigyveno Feodosijoje, čia jį, atrodo, pažino jau kiekvienas šunėkas. Jis tai gėrė alų su kuo nors kokioje nors pigioje aludėje, tai degtinę krantinėje. Tik ne veltui kalbėjo senoliai apie žemiškos šlovės tuštybę kuklus repertuaras netruko žiūrovams pabosti. Tai, kas pradžioje atrodė naujovė, dabar tekėlė nuobodulį. Be to į miestą atvažiavo atrakcionų parkas, nusiviliojęs visą jų publiką ryškiomis šviesomis. Netrupus per vakarą užsipildydavo tik pusė skrybėlės, o vėliau dar mažiau. Dalis aktorių paliko trupę ir patraukė palei pakrantę ieškodami anašos. Liko tik ištikimiausi. Reikėjo keisti jei ne strategiją, tai bent taktiką. Buvo naktis. Komediantai sėdėjo ant kranto ir baiginėjo ratu siunčiamą paskutinį Tauridės portveino butelį. Grėjus abejingai stebėjo, kaip vandenyje žaidžia mėnulio atspindžiai. Į krantą tyliai plakėsi bangų mūša. - Ką darysime, kapitone, - paklausė vienas vaikinų, perduodamas Grėjui butelį su paskutiniu gurkšniu. Ir tada Grėjui nušvito: Vaikinai atgijo. Kitą dieną, link pietų, švariai nusiskutęs ir tvarkingai apsirengęs Grėjus jau buvo vienoje iš poilsio bazių ir atsargiai pasibeldė į baltas duris su užrašu Administratorius. Jis rankoje laikė popierinį aplanką, o jame buvo keli prirašyti popieriaus lapai. Juos perskaitęs administratorius tik akimirkai susimąstė, - Neptūno šventė, - tai, žinoma, gerai Tai mūsų poilsiautojams turėtų patikti, - pasakė jis. - Tik štai scenarijus skurdokas ar jums taip neatrodo? Siūlomos šventės programa iš tikro buvo be galo paprasta. Joje buvo pats Grėjus jūrų valdovo vaidmenyje, soste ir su žalia priklijuota barzda, 4-i jūrų velniai, poilsiautojų mirkymui vandenyje, bei dvi undinės, kurios esant norui galėjo apsinuoginti iki pusės. Tai buvo visa išlikusi trupės sudėtis. - Žinote ką, - tęsė administratorius, - aš sumokėsiu jums dukart daugiau nei prašote, plius nemokami gėrimai, .. tačiau ir jums teks paplušėti. Grėjaus veide pasirodė maksimalus susidomėjimas. - Štai jūs rašote: Prieplaukoje stovi sostas. Jame sėdi Jūrų valdovas
Grėjus susimėtė su atsakymu. Galiausiai sumąstė: Grėjus nežinojo ką atsakyti. - Neišmąstėte iki čia, vaikine
- pribaigė jį administratorius. - Čia jums ne teatras, kur scena ir uždangą
O štai ką aš jums patarsiu
jei jau sumanėte panaudoti jūrą kaip užkulisius, tai būtent iš jos ir turi pasirodyti karalius! Ką? Patenkintas administratorius linktelėjo, nuoširdžiai patenkintas savo išmone. Tačiau Grėjus jo džiaugsmu dalintis neskubėjo. Jūros,
o ir aplamai didelių vandenų, jis ne ypač mėgo. Kaip daugelis stambių miestų gyventojų, jis ne tik nemokėjo plaukti, bet ir nelabai
suprato, kokį malonumą tame patiria kiti. Bet kuriame laive jį gana greitai užsūpuodavo. Grėjus minutėlę pasvarstė, mintyse nusispjovė ir sutiko: Simpatiškas pavaduotojas išdavė Grėjui pakulų, klijų ir dvi skardines dažų: baltų ir mėlynų. Tada pravesdamas tarp kažkokių sandėliavimo ir virtuvių patalpų išvedė į nedidelį aptvarą iš vielinės tvoros. Jo viduje, tarsi tingus žvėris voljere, ant šono kiūtojo jachta. - Štai ji, galite pradėti, - tarė pavaduotojas atrakindamas aprūdijusią pakabinamą sieną tokiu pat aprūdijusiu raktu ir atverdamas vartus. - Jei dar ko prireiks, ateikite tiesiai pas mane Ypatingų pažeidimų jachta neturėjo ir Grėjus su savo jūrų velniais vos per pora dienų ją santykinai sutvarkė: plyšiai buvo užkamšyti ir užpilti klijais, o bortai tvarkingai išdažyti baltais ir mėlynais dažais. Beliko jachtai suteikti pavadinimą. Grėjus truputį pamąstė, užvertė galvą į dangų, tada nusipjovė Iš garsiakalbių po visą bazę sklido Sara Barabu, Sara Barabu ji turi karvė Mū ir marabu 8), Grėjus kyštelėjo teptuką į dažus ir tvarkingai baltame fone išvedžiojo: Paslaptis8) . - Eee, ... o burę ji turės? - paklausė vienas velnių. Grėjus vėl rimtai susimąstė. Apie burę iki tol niekas iš anksto nepamąstė, o, kita vertus, be burės niekaip negalima. Koks gi laivas be burės?! Grėjus nuėjo pas pavaduotoją. - Burė? - perklausė pavaduotojas. - O kam jums burė? Jums gi nuplauti kokius 30 m; galima kartimi pasistumti juk vis vien plaukti su bure, greičiausiai, net nemokate. Grėjus iš tikro nemokėjo. - Tačiau visai be burės juk irgi negalima. Nors kokį skudurą pakabinti, kad tabaluotų kaip butaforija
A? Neskubėdamas, vinguriuodamas tarp pakrypusios tvoros ir aukštų varnalėšų, pavaduotojas nuvedė Grėjų
prie senos daržinės, nudažytos tamsiai rudai. Seniokas reikšmingai paskambaliojo raktų ryšuliu, atrakino spyną, atidarė duris ir žengė į tamsą
Grėjus žengė iš
paskos ir atsidūrė pridvisusioje, dulkėtoje tamsoje. Po ryškios pusiaudienio šviesos jis beveik nieko nematė. Panašu, kad ir pavaduotojas: - Palauk minutėlę, akys pripras, - tarstelėjo jis. - O tada rasiu tau kokį nors skudurą Čia daugybė visokiausio šlamšto... Kad greičiau akys priprastų prie tamsos, Grėjus stipriai prisimerkė. Kai jas vėl atmerkė, kai kas jau matėsi. Saulės spinduliai, prasiskverbdami pro plyšius, tamsą pjaustė įvairaus pločio dryžiais Juose šoko dulkelės Grėjus nevalingai užsisvajojo, nes, velniai žino kodėl, prisiminė vaikystę. Jis prisiminė, kaip vasarnamyje užsiropštė į palėpę ir ž ten prasėdėjo kelias valandas. Jis nieko ten neieškojo, nenaršė po senus dulkėtus daiktus tiesiog sėdėjo ir laukė. Ko? Jis laukė, nežinodamas ko. Ir, žinoma, nesulakė galiausiai jį rado, nuprausė ir davė gerti ožkų pieno. Vėliau, jau paaugęs, jis suprato, kad laukė, kada ateis pasaka. Taip, taip, jis laukė pasakos, - kad štai, štai pasirodys koks nors Buratinas su savo rakteliu ar Raudonkepuraitė, besišypsanti iki ausų ir dainele Jei ilgai ilgai.., o gal net visas žvaigždėlėkio Astra ekipažas, ką tik grįžęs iš Kasiopėjos10)... - Taigi Ir ką gi čia mes turime? - kažkur dešinėje sududeno pavaduotojas. - Aha Aišku Prieblandoje, daržinės viduryje kažkas griuvo į orą pakilo debesis dulkių. - Gal padėti? - pasisiūlė Grėjus. Grėjus neskubėdamas ėmė apžiūrinėti fanerėles. Ant jų buvo rimtų žmonių portretai. Veidai atrodė žinomi, tačiau jis neprisiminė. - Politbiuro nariai, - paaiškino pavaduotojas. - Anksčiau su jomis į demonstracijas ėjo O dabar ką daryti? Galėtų būti puikiais kastuvais sniegui tik gaila, kad jo pas mus beveik nebūna... Grėjus paskrebeno nagu vieno plakato kampą, po juo pasirodė esąs kitas, ankstesnis, jau visai jam nematytas - O štai ir skuduras tau atsirado. Pažiūrėk čia Grėjus pažiūrėjo. Saulės šviesos dryžyje sublizgo raudono šilko kraštas. - Kas tai? - nustebo Grėjus. Pavaduotojas ištiesė Grėjui sunkią aksominę pereinamąją vėliavą su ryškiai geltonais kutais ir išblukusiu Iljičiaus veidu centre: - Na kaip, argi neverta jūrų valdovo?! Šventė praėjo šauniai. Džiugiai šūkaujant ir plojant poilsiautojams jūros velniai, įsiręžę, tarsi burliokai prie Volgos11), išstūmė Paslaptį iš už nedidelio iškyšulio, ją užstojusio, ir prišvartavo prie medinio tiltelio. Grėjus su žalia barzda didingai ir su grėsminga mina sėdėjo denyje, Jūrų valdovo soste, o sūrus jūrų vėjas jam už nugaros plaikstė raudoną burę. Administratorius nepavedė degtinė liejosi upeliais. Pilna dėžė stovėjo po pačiu sostu ir Grėjui tereikėjo nuleisti ranką ir ji gulė ant vientisos kakliukų eilės taip šildžiusios jo sielą. Grėjus nedelsė tuo pasinaudoti kai tik šventė persirito per vidurį ir publikos dėmesys Jūrų valdovui išblėso. Jis pradžioje kiek varžėsi, tačiau vėliau visai išdrąsėjo. Ir ėmus temti Grėjus jau buvo kaip reikia girtas. Velnių su undinėmis jis irgi neskriaudė: kvietėsi paeiliui ir įpildavo burnelei. Poilsiautojai tai priėmė kaip savitą žaidimą ir plojo. Pietų naktis užslinko, kaip įprasta, staigiai ir nelauktai, - ir visi poilsiautojai gana greitai paliko pliažą ir patraukė į bazę, į valgyklą, kurioje turėjo prasidėti diskoteka. Grėjus tuo metu jau sunkiai išsilaikė soste; kažkuriuo momentu jis, tarsi trimitininkas, užvertė galvą, kad į save įlietų paskutinį gurkšnį, o kai vėl atitraukė žvilgsnį nuo žvaigždžių ir juo perliejo pliažą, pamatė, kad tasai visiškai tuščias. Kaip dažnai būna, pasibaigus šventei jos rengėjus akimirksniu užmiršta. Eiti į diskoteką Grėjus nenorėjo: pirma, jis abejojo savo žalios barzdos tinkamumu ten, o atsikratyti jos be pašalinės pagalbos jam nesisekė, o antra, jis ryžtingai nusprendė nesiskirti su degtine, o trečia, jam tiesiog nesinorėjo kur nors eiti. Sieloje buvo šleikštu, kaip būna tik girtam. O du velniai, laiku pasinaudoję tuo, kad Grėjus visų akivaizdoje tebebuvo soste, su abiem undinėm nusiplovė kažkur į tamsą. Grėjus žinojo, kad pietuose tai vadinama Pliažo karaliumi kur noriu, ten ir Tfu ant visų! Grėjus dantimis atidarė eilinį degtinės butelį ir išspjovė kamštelį į vandenį. - Ką toliau darysime, kapitone? - paklausė Grėjaus vienas iš likusiųjų velnių. Antram velniui Grėjus irgi įbruko butelį, tik dar neatkimštą, trečią atsidarė sau: Grėjus nuslinko nuo savo sosto ir prisėdo šalia velnių; jie susidauždavo ir gėrė tiesiai iš kakliuko tol, kol užteko jėgų, o kai jėgos išseko, čia pat, šalia bangų mūšos, išvirto. Velniai sumigo, o Grėjaus miegas neėmė. Jo sieloje vis dar kažkas kirbėjo girtumas liūdesio neišsklaidė. Nieko, nieko, - ramino save Grėjus, - svarbiausia neišsiblaivyti, nes kitaip krantai. Diskoteka jau seniai nutilo, pasaulis aplink buvo paniręs į tamsą ir snaudulį. Aplink nebuvo nė dvasios. Grėjus užsinorėjo judesio. Vos negriūdamas, jis sunkiai persikraustė nuo tiltelio atgal į jachtą ir visu ūgiu atsistojo denyje. Buvo visiška naktis; už borto tamsiame vandenyje atsispindėjo žvaigždės ir žibintų šviesos. Šiltas oras dvelkė jūra. Pakėlęs galvą Grėjus prisimerkęs įsižiūrėjo į geltoną žvaigždės kampą; akimirksniu į jo vyzdį įsmigo tolimos planetos ugninė adata. Ir štai tada, toje būsenoje, taip gerai žinomoje egzistencialistams ir girtuokliams, toje pačioje, kurioje Albero Kamiu veikėjas sušaudė niekuo nekaltą arabą, o Venedikto Jerofejevo12) veikėjas, savo ruožtu, pats niekuo nekaltas, gavo yla į gerklę, tad štai, tokioje pat būsenoje Grėjus kažkaip, pusiau su liūdesiu, pusiau su keiksmais, atrišo virves, kuriomis jachta buvo pritvirtinta prie tiltelio ir atsistūmęs nuo jo nuplaukė į atvirą jūrą. Jam buvo vis vien, kur plaukti jis stovėjo denyje laikydamasis už stiebo ir žvelgė į žvaigždes. Dvi stichijos, viena platesnė už kitą, plytėjo prieš jį. Jis beveik nejudėjo, tik laikas nuo laiko lėtai pakeldavo ranką, kad gurkštelėtų degtinės. Jam atrodė, kad jis ne plaukia, o skrieja kosmoso platybėmis... Asolė prabudo anksti palei keistą provincialų įprotį keltis nei naktis, nei aušra, net jei ir nenusimato jokių reikalų. Ji ilgai žvelgė pro langą ir galvojo, kad jų kreivutė gatvė mažai kuo skiriasi nuo senosios Gryno Kapernos. Tada ji pagalvojo, kad, beje, viskas ne taip ir blogai, ir kad, pvz., jei jos tėvas dirbtų sargu Gryno muziejuje, būtų dar juokingiau. Jis susimąsčiusi nusišypsojo O ir šiaip kas laimingesnė už ją: na, kai kuri ištekėjo čia, už kokio nors jūreivio ar žvejo, na, kažkuri išvažiavo, - tai geriau, tačiau kas jos ten...
Ir tik tada Asolė pastebėjo gana stambų objektą, lėtai plaukiantį link jos palei krantą. Jį apšvietė ryškus spindulys ir ji aiškiai pamatė, kad prie jos artėja jachta. Dar pora akimirkų ir jos širdis suvirpėjo ji įžiūrėjo raudonas bures. Ji netikėjo savo akimis, o laivas tuo tarpu lėtai artėjo jis jo burės tikrai buvo raudonos... Kai jachta atsidūrė tiesiai priešais Asolę, ji staiga sustojo ir visa susvyravo matyt jos kilis įsirėmė į dugną Grėjaus laimei, visą naktį buvo štilis ir tai, kad jis išplaukė į atvirą jūrą, atsižvelgiant į tai, kiek jis išgėrė, buvo visai nenuostabu. Jachta viso labo tik lėtai dreifavo palei krantą ir per visą naktį vargu ar nuplaukė kokį kilometrą. Pats Grėjus gulėjo denyje veidu žemyn, persvėręs galvą per bortą; tokia padėtis buvo ypač patogi tais kritiniais momentais, kai jam pasidarydavo bloga. Jis manė, kad žvelgia į žvaigždes, o iš tikro žiūrėjo į jų atspindį vandenyje štai kodėl jos taip mirgėjo ir išsiliedavo. Jam atrodė, kad jis skrenda, o iš tikro net dorai nė neplaukė paryčiais vis tik apėmė miegas ir jis žvaigždes regėjo jau sapne. Kai pagaliau kilis įsirėmė į kažką dugne, vis jachtą sukratė ir Grėjus išvirto per bortą. Šaltas ryto vanduo akimirksniu jam gražino jausmus, jis kojomis apčiuopė dugną ir pamatė, kad stovi vandenyje iki krūtinės. Kažkokia nuojauta jis iškart susiorientavo į kranto pusę, nors normaliai matyti dar nesugebėjo. Prunkšdamas ir drebėdamas visu kūnu, jis žengė kelis žingsnius Asolė krūptelėjo, jaunas vyras brido vandeniu tiesiai į ją. Ji irgi nuėjo link jo Grėjui prieš akis viskas plaukė, ji mėtė į šonus, jėgos baigė jį palikti Jis galvojo tik apie viena kad tik greičiau į krantą. Per neryškų ūką jis pastebėjo, kas ten yra kažkas gyva... Kai jis vis tik išsiropštė į krantą, jam atrodė, kad atliko tikrą žygdarbį, tad iškart atsipalaidavo ir griuvo veidu į smėlį prie pat Asolės kojų. Ji pritūpė, apvertė jį ant nugaros, suknelės galu nušluostė smėlį ir dar kažką žalia nuo veido. Jis pajuto ant veido kažkieno šiltas švelnias rankas ir jam kiek pagerėjo - Kas tu? - paklausė Asolė. Tačiau Grėjui ne juokai rūpėjo, tad jis nieko neatsakė. Tačiau Asolė ir pati suprato, kad tai tikrai Grėjus, jos ilgai lauktas Grėjus. Ji pasidėjo jo galvą sau ant kelių ir jį apkabino; pajutęs jos apkabinimą jis atsimerkė. Ir tą akimirką jie abu pajuto visai kitos tikrovės, kaip dabar paaiškėjo, visada persmelkiančios šį pasaulį, egzistavimą ir būtent dabar apėmusios viską, kas juos supo: smėlį, bangas ir Saulės spindulius. Ir vėjo gūsis, atskriejęs ne kitaip kaip iš paties Zurbagano, pilnas ypatingų, tik jam būdingų garsų ir kvapų, palietė jų veidus. Ir bundančio Liso garsai švelniai nuaidėjo jų ausyse. Ir jie pajuto kitų žmonių atspindžiais stipresnių ir drąsesnių, ir, tikriausiai, teisingesnių; žmonių, sąmoningai ėjusių vienas į kitą. Ir to suvokimas, kaip bebūtų keista, nė kiek jų neįžeidė ir nepažemino. Atvirkščiai, jie buvo išdidūs ir džiaugėsi tuo, kad sugebėjo pajusti tą ryšį. Ir visa, kas nutiko su jais dabar ir anksčiau, įgavo neįprastą prasmę. Viskas virto vienu magišku aktu, kurio dalyviai iki paskutinės akimirkos nežinojo, ką jie daro. Tą pačią akimirką tiltu, pastatytu susitikusių Asolės ir Grėjaus širdimis, į prieš tai pilką ir purviną pasaulį įžengė pasaka. Pasaka apie didžiąją meilę, stiprius žmones ir gražius laivus. Ji atėjo ir įsigyveno šiame pasaulyje, skleisdama viltį, kad štai dabar jau bus viskas gerai. Ji atėjo, nes galiausiai atėjo laikas ateiti šiai pasakai į šį pasaulį... Žinoma, jie pamilo vienas kitą, pamilo iš pirmo žvilgsnio Pradėjo gyventi kartu: ji tapė romantiškus paveikslus, o jis rašė stebuklingas pasakas Nes kitaip tiesiog neįmanoma. Nes kiekviename pasaulyje yra vietos romantikai. Taip, - atsitiktinai, kaip sako žmonės, mokantys skaityti ir rašyti, - Grėjus ir Asolė atrado vienas kitą, vasaros rytmetį, per visišką neišvengenybę. - Ką gi, nustebinai tu mane, Romantike Nelaukiau tavęs tokio. Nustebinai O gal tau ten ir likti? Ten, pasaulyje. Atrodo, ten tu įsigyvenai, pritapai. O ką čia tau veikti?.. Na, keliausi?.. Tyla. 1) Aleksandras Vertinskis (1889-1957) ukrainiečių kilmės tarybinis estrados artistas, kompozitorius, poetas ir dainininkas. 1913 m. persikėlė į Maskvą, bet 1919 m. iš jos pasitraukė į Ukrainą, o vėliau išplaukė į Konstantinopolį ir galiausiai 1925 m. pasiekė Paryžių, kur sukūrė geriausias savo dainas. Vėliau vyko į JAV, Kiniją, kol 1943 m. grįžo į TSRS, kur fronte dainavo patriotines dainas; 1945 m. parašė dainą Jis, skirtą Stalinui. Po karo filmavosi kine. 2) Lisas - A. Grino sugalvotas pajūrio miestas, sutinkamas daugelyje jo kūrinių. Pirmąkart paminimas apsakyme Varžytuvės Lise (parašytą 1910 m., bet publikuotą tik 1921 m.), kur pirmą kartą pasirodo ir idėja apie skraidantį žmogų. Plačiau naudotas apsakyme Laivai Lise (parašytą 1918 m., bet publikuotą 1922 m.) ir apysakoje Raudonosios burės (rašytą 1916-20 m, išleista 1923 m.) - joje greta Liso randasi Kaperna, kurioje gyveno Asolė. Vėliau sutinkamas ir kituose kūriniuose, o jo įvaizdį įkvėpė Sevastopolis. 3) Feodosija - uostamiestis ir kurortas Kryme, per 100 tūkst. gyv. Įkurtas 6 a. pr.m.e. graikų kolonistų iš Mileto ir vadinosi Teodosija, 4 a. sunaikintas hunų. Vėliau buvo valdomas chazarų ir Bizantijos, o apie 1230 m. užkariauta mongolų. Viduramžiais buvo žinomas kaip Kafa ir buvo patekusi į LDK priklausomybę. 1475 m. užimta turkų, o 1771 m. rusų ir 1783 m. prijungta prie Rusijos, 1804 m. pervadinta į Feodosiją. 4) Raudonosios burės - A. Gryno apysaka (1923) apie nepajudinamą tikėjimą svajone, kad stebuklas gali įvykti. Siužetą sudaro dvi linijos, Asolės ir Grėjaus, kurios susijungia pabaigoje. Ji pasakoja apie mergaitę Asolę, su tėvu gyvenančią pajūrio kaimelyje, esančiame netoli Liso. Jos tėvas gamino žaisliukus, - ir kartą 8-metė Asolė nešė juos į miestą pardavimui, tačiau pakeliui mažą jachtą raudonomis burėmis paleido į upelį. Jis nuplaukė ir Asolė bėgo paskui jį, kol rado senąjį pasakotoją, jai , kad po daugelio metų atplauks toks laivas raudonomis burėmis ir ją išplukdys į tolimą šalį. Ir ji ilgus metus gyveno ta svajone Tuo tarpu Grėjus tarnavo jūreiviu ir smuklėje Lise pamatė Asolę ir išsiaiškino apie jos svajonę. Jis nupirko raudono šilko burei - ir galiausiai prie Asolės kaimelio iš tikro pasirodė laivas su raudonomis burėmis. 5) Partizanas Železniakas - daina pagal žydų kilmės ukrainiečių poeto Michailo Golodno (1903-1949) žodžius, populiari tarp partizanų Antrojo pasaulinio karo metu. Jos motyvas partizanų puolimas Ukrainos stepėje Pilietinio karo metu. Žinomiausia dainos melodija priklauso Matvėjui Blanteriui tai žydų folkloro melodija. 6) Anaša - marichuanos arba hašišo pavadinimas slengu, kilęs iš uzbekų maša arba tadžikų našha. Pavadinimas plačiai paplitęs Vidurinėje Azijoje, ir aplamai buvusioje TSRS. 7) Daniilas Charmsas (1905-1942; tikr. pavardė Juvačiovas) tarybinis poetas, rašytojas ir dramaturgas, ankstyvasis rusų avangardistas, absurdo poezijos atstovas. Represuotas ir suimtas 1941 m. rugpjūtį. Nuo 1927 m. aktyviai rašė vaikams. Nevaikiški kūriniai praktiškai publikuoti tik po mirties, po 1965-ųjų. 8) Sara Barabu - 1987 m. grupės Sekret albume pasirodžiusi daina. Žodžiai paimti iš norvegų rašytojos Zinken Hopp (1905-1987) vaikiško pasakų rinkinio Stebuklinga kreidelė pasakos Senas lopšys (išverstos L. Ždanovo). 9) Paslaptis (Sekret) - tarybinė roko grupė, įsikūrusi 1983 m. Leningrade. 1987 m. išleidžia savo antrąjį albumą, kuriame beveik visos dainos jau buvo hitais: Sara Barabu, Tavo tėtis buvo teisus ir kt. Vėliau kai kurie nariai atsiskirdavo ir vėl prisijungdavo ir grupė tebegyvuoja iki dabar. 2024 m. lapkritį išėjo naujas albumas SPB FM Stereo, Vol. I su 9 naujomis dainomis. 10) Matyt čia supainioti filmai Didžioji kosminė kelionė (1975) ir Paaugliai Visatoje (1976). Paaugliuose Zaria (Zaria Aušra) erdvėlaivis atvyksta į Šedaro žvaigždės Kasiopėjos žvaigždyne sistemą. Filmuotas Kryme ir yra antroji filmo Maskva-Kasiopėja (1974) dalis. Skrydžio tikslas pasirenkamas todėl, kad iš tos kosmoso srities Žemę pasiekia signalai. Laivo ekipažą sudaro paaugliai, nes pasiekus tikslą jiems bus apie 40 m. Didžiojoje kelionėje irgi išskrenda paaugliai, tačiau Astra laivu iki kažkokios neįvardintos žvaigždės. Tačiau paaiškėja, kad tai tik skrydžio imitacija ir jie tebėra Žemėje (apie šiuos du filmus plačiau skaitykite >>>>>). Tiesa, žvaigždėlėkis Astra yra ir filme Per kančias į žvaigždes (1980), kuriuo skrendama gelbėti Desos civilizacijos, pavertusios savo planetą atliekų sąvartynu. 11) Burliokai prie Volgos - rusų dailininko I. Repino (1844-1930) paveikslas (1873) vaizduojantis baržų tempėjus tempiančius baržą Volgos upe. 12) Venediktas Jerofejevas (1938-1990) - rusų rašytojas. Gimė tremtyje, Kolos pusiasalyje. Prozą rašė nuo 1950 m. Žinomiausias kūrinys poema proza Maskva-Petuškai (1969) su siurrealizmo tendencijomis.
Fantastikos skyrius | |
Taigi mergaitė augo be motinos ir dar keistu vardu. Apie Asolę ir raudonas bures tais laikais vokaliniai-instrumentiniai ansambliai
dainavo žvalias ir romantines dainas. O vaikai ją tiek kieme, tiek mokykloje, nepaisydami ar tiesiog nesuprasdami to pakilios nuotaikos,
ją erzino ir asla, ir asile. Tad ji augo uždara, o ir knygas nelabai mėgo. Matyt tėtis su savo pertekliniu užsidegimu tam irgi jai išvystė tvirtą
Tada ji neskubėdama paruošė tėvui pusryčius, užsimetė ant pečių seną skarą ir nusileido prie jūros. Pliažas dar buvo tuštutėlis.
Jūra buvo rami; tik smulkios bangelės bėgo į krantą. Ji suspėjo kaip tik laiku. Saulė dar tik ruošėsi iškišti iš už horizonto savo
raudoną kraštelį. Ji mėgo žiūrėti, kaip, kaip jos akyse Saulė išridena savo ugninę akį, visais rausvais atspalviais nuspalvindama
artimiausius debesis, tada atrodančius tarsi pasakiškos pilys arba, priešingai, baisiais bokštais. Dabar jų buvo ypatingai daug ir
Saulė už jų buvo greičiau nuspėjama, tačiau Asolė kažkur viduje jautė, kad ji teka. Staiga rausvi debesys prasiskyrė, tarsi durys
į metro, ir šviesulys pasirodė visu grožiu. Ir aplink viskas ėmė žaisti rausvais atspindžiais.