Ir beldžiasi skenduolis 
Į langą ir vartelius...
   A. Puškinas

Aliocha Čerepanovas į gyvenvietę atėjo nuo vandens saugyklos. Po celofatiniais maišeliais apvilktais veltiniais girgždėjo gūbriuotas kovo mėnesio sniegas. Už nugaros liko pamėgta įlankėlė, išgręžiota tarsi rėtis, o kuprinės dugne tegulėjo – net gėda prisipažinti – trys ešeriukai bei penketas raudikių. Dar būtų ykiokas, tačiau jį varna nužagė.

Piotro namas buvo nuošaliau, nuo gyvenvietės atskirtas plačios griovos, per kurią buvo permestas išlinkęs virvelinis tiltelis su turėklais iš vielos. Jei Piotras, neduok Dieve, bus blaivus, tai nori ar nenori, teks tuo tilteliu nusigauti į kitą pusę ir kulniuoti iki pat stoties. Tamsoje.

Liocha stabtelėjo prie vartelių ir, nusiėmęs nuo pečių grąžtą ledui gręžti, - jei kas, atsimojuoti nuo šeimininko Urkano – patraukė aprūdijusį žiedą. Atsivėrė girgždėdami. Kimaus lojimo, kaip nebūtų keista, nepasigirdo, ir Liocha, atsainiai sumurmėjęs: „Nudvėsė, ar ką?..“, įžengė į kiemą.

Paėjo kelis žingsnius ir sustojo. Prie tuščios būdos ant purvino sniego voliojosi grandinės galas. Tvarte nesigirdėjo atrajojančios Zorkos atodūsių. Ir tik ant tamsių šiltnamio rėmų plaikstėsi užsilikusios polietileno skiautės.

Temo. Namukuose anapus griovos jau ėmė švisti langai. Aleksejus atėjo prie prieangio ir neradęs kabančio rakto, stumtelėjo duris. Užrakinta. Ko taip anksti?!

- Ei, šeimininke! Ar svečius priimsi?

Tyla. Pabeldė, pastukseno skląstimi, įsiklausė. Toks įspūdis, kad prieangyje kažkas yra. Kažkas kvėpavo.

- Piotrai, ar čia tu?

Už durų liovėsi kvėpavę... Tada kimiai pasiteiravo:
- Kas čia?
- Taigi aš čia, aš! Liocha. Tu ką, jau savų nepažįsti?!
- Liocha... -nepatenkintai atkartojo už durų. – Žinom mes tokius Liochas... Na, nusikeik!
- Ką?! – nesuprato tasai.
- Nusikeik, sakau!
- Eik tu na^$%*, - susinervinęs pasiuntė Aleksejus. – Katiliukas skylėtas! Pas tave kaip pas žmogų ateinu, o tu...

Liocha nuspjovė, užsimetė ant peties grąžtą ir jau norėjo nueiti nuo prieangio, kai staiga duryse skambtelėjo sklendė ir Piopro balsas paskubomis pratarė:
- Girdi... Dabar praversiu duris, o tu užeik, tik paskubom...

Durys iš tikro prasivėrė, pro plyšį išniro ranka ir, pagriebusi Aleksejų už peties, paskubomis įtraukė į šiluma alsuojančią tamsą. Vėl skambtelėjo sklendė.

- Tu čia ką? – nustebęs paklausė Liocha. – Užgėrei ir vartus užtrenkei?.. O boba kur?!
- Boba?... – sušnabždėjo tamsoje. – Į kaimą išėjo... Pas motiną...
- Aaa... – supratingai nutęsė mažai ką supratęs Liocha. – O aš štai pro šalį ėjau, sakai, imsiu ir užsuksiu... Ar patikėsi, per 5 metus tik antra tokia žvejyba... Ant nieko nekimba, ir ką bedarytum...
- Nori nakvot? – paklausė bet kokioje būklėje supratingas Piotras.
- Na kaip ... – Liocha sumišo. – Matau: į traukinį nesuspėsiu, o stotyje iki ryto laukti – na, pats supranti...
- Na pasilik... – kažkaip ne ypač džiugiai leido Piotras ir, tamsoje patraškindamas reumato sukamais sąnariais, nutipeno į trobą. Liocha pasuko paskui jį ir iškart kakta rėžėsi į sąsparą - net dantys skambtelėjo.
- Ko pas tave taip tamsu?!

Ir iš tikro, troboje, vietoje įprastos prieblandos, tvyrojo tokia pati neįžvelgiama tamsa, kaip ir prieangyje.

- Tuoj, tuoj... – kažkur šalia murmėjo Piotro balsas. – Įžiebsiu žvakę, bus šviesiau...
- Laidus nutraukė? – pasidomėjo Liocha, apgraibomis nusimesdamas kuprinę ir grąžtą. – bet lygtai vėjo ir nebuvo...

Vietoje atsakymo Piotras čirkštelėjo degtuką ir uždegė žvakę. Silpna liepsnelė sužibo, įsidegė ir parodė trobos šeimininką visu grožiu. Petingas niūrus Piotras ir dienos šviesoje atrodė kiek laukiniškai, o dabar, žvakės šviesoje, jis priminė nesiskutusią ir susirūpinusią šmėklą.

Liocha nusitraukė drėgną kepurę ir apsidairė. Betvarkė troboje buvo baisi. Langai uždengti flaneletės antklode, kampe kyšojo garsiojo kaušo, kuriuo Piotras visą žiemą graibė lervas pardavimui, rankena. Matyt boba išėjo pas motiną ne šiandien ir ne vakar...

Atpainiojęs raištelius, Liocha nuo veltinių nuėmė celofaninius maišelius, pačius veltinius kartu su kepure pasiuntė prie krosnies – pradžiūti. Ten jis pasiuntė ir vatinuką. Tuo tarpu šeimininkas palindo po stalu ir iš ten ištraukė du trilitrinius stiklainius: viena – su agurkais, o kitą – patys žinote su kuo. Tas, kuris aišku su kuo, jei buvo ketvirčiu ištuštintas...

- Pakvaišai, ar ką? - sunerimo Liocha. – Kur tiek? Stiklainytę paimsiu sušilimui, - ir viskas, ir prigulsiu...
- Prigulsi-prigulsi... – vyptelėjo Piotras. – Kur prigulsi, iš ten pašoksi... O tai ką aš ten – vis vienas ir vienas...

„Karštinė jam ar ką?!“ – bandė atspėti Liocha ir nuo grindų pagriebęs kuprinę nunešė į priemenę, į šaltį. Grįžtamas mašinaliai spragtelėjo jungiklį. Įsižiebė elektros lemputė.

- Išjunk!!! – išsigandęs šūktelėjo Piotras, Jo siaubingai iššokusių akių baltymai buvo išvagoti kruvinų gyslelių.

Liocha paskubomis išjungė šviesą; ginčytis nepradėjo. Ga;ų gale, o koks jam skirtumas! Pernakvoti leido – tai ir gerai...

- Matai, įsijautė, - burbėjo Piotras, pildamas iš stiklainio į dvi nemažas briaunuotas stiklines. – su šviesa užsižaidė...

Nusprendęs daugiau niekuo nesistebėti, Liocha prisėdo prie stalo ir iš kito stiklainio šaukštu išsigaudė agurką.

- Na, Liocha, - pasiūlė šeimininkas. Akys sustingęs, vyzdžiuose po degančią žvakę. – Truktelsim ant drąsos...

Kodėl ant drąsos, Liocha nesuprato. Susivertė. Pirmojo varymo gėrimas buvo nepaprasto stiprumo. Kol Aleksejus užkandinėjo agurku, Piotras suspėjo įpilti antrąją. Atsakydamas į prieštaraujantį svečio mykimą, pasilenkęs pridūrė:
- Nieko-nieko... – tuoj lašinių atnešiu...

Atsistojo nuo taburetės, bet vėl prisėdo, ypač garsiai sutraškindamas sąnariais:
- Eina... – ištarė gailiu balsu. – Na tikrai, eina... vis tik pastebėjo... ir reikėjo gi tau šviesą įjungti!?
- Kas?

Piotras neatsakė – įsitempęs klausėsi, kas vyksta lauke...
- Eina prie prieangio... – pranešė kimiai šnabždėdamas; ir tą akimirką dusliai sudunksėjo skląstis.
- Atidaryti?

Piotras net krūptelėjo. Blizgantis prakaito lašelis nusirito smilkiniu ir įstrigo šeriuose:
- Aš tau atidarysiu!!!

Kažkas lauke patrypčiojo prie prieangio, dar kartą paklebeno skląstį, tada paėjo kelis žingsnius nuo šalčio sustingusiu sniegu. Sustojo ties antklode uždengtu langu.

- Ati-duok mano nusi-leidimo ko-ją-ą! – kažkur tarsi iš po žemių atsklido žemas balsas.

Liocha pašoko, nuvertė stiklinę, vos neparvertė žvakės:
- Kas ten?

Piotras tylėjo, beprasmiškai spoksodamas į staltiese besiplečiantį skystį. Jo lūpos be garso judėjo.

- Ko laistai?! – niūriai galiausiai ištarė. – Gerą daiktą pradangini...

- Ati-du-ok ma-no nusi-leidi-mo ko-ją-ą! – dar baugiau atsklido iš pečiaus.

Liocha nušoko nuo taburetės ir sugriebė grąžtą ledui. -

Sėdėk gi... - burbtelėjo Piotras, vėl nuimdamas polietileninę plėvelę nuo trilitrinio stiklainio. - Jis mums nieko nepadarys… Teisių neturi, supranti? Tik taip, pagąsdins truputį...

Nieko nesuprasdamas Liocha jau ruošėsi grįžti prie stalo kaip vėl staiga šastelėjo atgal, nes antklodė ant lango sujudėjo.

- Tuoj numes… - virpėdamas perspėjo Piotras, papildydamas Liochos stiklinę, pro šalį nepraliedamas nė lašelio.

Pilka flanelitinė antklodė su trikampiais lygintuvo prideginimais siūbavo, kol galiausiai atitrūko, pakibdama ant vieno vinies. Mėnulio šviesa išryškino vertikalias rėmų dalis. Už lango laukas skendėjo pusiau šešėlyje, iš kurio kyšojo šiltnamio stovais su besiplaikstančiomis polietileno skiautėmis.

O tada iš po palangės iškilo trikampė žalsvoka galva ant plono kaklo. Aleksejus aiktelėjo. Iškilios, tarsi muilo burbulai, akys spindėjo šalta mėnulio šviesa. Dvi tarsi varlės letenos be garso braukė per lango stiklą. ĄĄ! - Kas tai? - išstenėjo Liocha, nuo vaizdo slėpdamasis už grąžto.
- Kas, kas… - nepatenkintas atšovė Piotras. - Ateivis!
- Ka-as?!
- Ateivis, - jau piktokai pakartojo Piotras. - Tu ką, laikraščių neskaitai?
- Klausyk, o ko jam reikia?! - vos išstenėjo mirtinai persigandęs Liocha.

- Ati-du-ok ma-no nusi-leidi-mo ko-ją! – sustenėjo jau kažkur palėpėje.

Piotrą sunervino.

- Apsimeta negyvėliu, niekšas, - pasiskundė jis. - Žino, kaip paveikti. Aš juk numirėlių nuo vaikystės bijau. - Atsisuko į Liochą. - O tu sėskis, ko čia stovi?.. Padėk grąžtą! Padėk, sakau… Aš irgi pradžioje su Samčiu rankoje sėdėjau… - Ir Piotras galva parodė į kampą.

Lauke šlamėjo mėnulio pasidabruoti polietileno gabalai. Ateivio nesimatė. Liocha šonu prisiartino prie taburetės ir prisėdo , grąžtą tremdamas į stalą. Vienu mauku ištuštino stiklinę, nusipurtė ir pažiūrėjo į langą.

- Tu, svarbiausia, nebijok, - paaiškino Piotras. - Į namą jis neįeis, neleista… Aš tai jau trečią dieną supratau…

- Atiduok! - aiškiai pareikalavo balsas.
- Neėmiau aš tau tos kojos! - sušuko Piotras į lubas. - Ot prisikabino, išverstaakis… - pasiskundė Liochai. - Užsispyrė kaip avinas, atiduok ir atiduok…
- O kas tai per koja? - pašnibždom paklausė Aleksejus.
- A, tai kažkas atraminė koją nuo skraidančios lėkštės nusuko, - nenoriai paaiškino Piotras. - O aš kaip tyčia pro šalį ėjau, tai jis, matyt, dėl to mane įtarti pradėjo…

- A-ti-duok!.. - sudrebėjo stiklai.

- Ale žiūrėk, kaip mūsiškai varo!.. - stebėdamasis pastebėjo Liocha.
- Išmoko… - pro dantis iškošė Piotras. - Vos per dvi savaites!.. Tik štai keiktis dar negali – nepavyksta… Na dar vieną, ant drąsos…

- Neatiduosi? - grasinamai paklausė balsas.

Piotras suirzo:
- Dabar jis pradės vartyti, - ne visai suprantamai perspėjo jis. - Tu tik šitą… Tu nejudėk… Visa tai tik regimybė…, - ir įtartinai pažvelgė į Liochą ir ant grindų perkėlė vertingiausią stiklainį.

Namas sugirgždėjo, pakrypo ant pamatų ir staiga traškėdamas pasviro, aiškiai kažkieno keliamas už kampo. Pablūdusiomis akimis abiem rankom įsikibo į stalviešį. Minutei grindys sustingo pasvirę ir buvo visai nesuprantama, kaip visa tai kartu su stalu, taburetėmis, stiklainiais, grąžtu ir visais kitais daiktai nenuvažiuoja į po jais atsidūrusią krosnį.

- O paskui dar ant kamino užvers, - nervingai pranašavo Piotras ir tikrai po trumpos pauzės troba vėl sugirgždėjo ir apvirto aukšielninka. Dabar jie sėdėjo galvom į apačią, grindys virto lubomis, ir žvakės liepsna lyžčiojo žemyn.

- Ati-duok ma-no nusi-leidi-mo ko-ją! – nuskambėjo vos ne po ausimi.

- Nešokinėk, girdi! - skubiai išbėrė. - Tai jis ne trobą, tai jis mums galvoje kažką apvertė.- O tu, svarbiausia, sėdėk… Pašoksi, užsimuši…
- Ar dar ilgai? - prašvokštė Liocha. Jam buvo bloga, skrandis kilo iki gerklės.
- A-a, - pratarė Piotras. - Nepatinka. Jis dar ir vartalioti ims.

Liocha net nespėjo išsigąsti dėl pasakyto. Troba vertėsi kartą, antrą… Trečio karto Liocha neprisiminė. Atsipeikėjo, kai viskas baigėsi. Vargais negalais atgniaužė pirštus paleisdamas stalviršį. Piotras sėdėjo priešais, išblyškęs, su ašara iš kančios užmerktose akyse.

- O svarbiausia, kad netiki, niekšas, - nusilpęs pratarė jis. - Apmaudu, Liocha.

Šniurkštelėjo nosį ir palindo po stalu – stiklainio. Lange šmėkščiojo žalia ateivio fizionomija. Vaivorykštinės, panašios į muilo burbulus akys su viltimi bandė įžvelgti į prieblandą troboje.

- O tu tikrai neėmei? Na, tą koją…
- Nori, persižegnosiu? - paklausė jis ir persižegnojo.
- Tai taip ir paaiškink anam…
- Paaiškink… - nutęsė Piotras.

Aleksejus apsidairė. Už lango vėl nieko nebuvo. Kažkur prie prieangio vos girdimai pagirgždžiodavo sniegas,

- Klausyk, brolau… - geraširdiškai pašaukė Liocha. - Klaidelė nutiko. Be reikalo apie jį galvoji. Neėmė jis nieko iš tavęs...

- Ati-du-ok ma-no nusi-leidi-mo ko-ją-ą! – sudejavo prie prieangio.

- Supratai? - pasakė Piotras. - Varlė išverstaakė.
- Tai gal miliciją iškviesti?
- Miliciją?! - pašokęs Piotras į Liochą įsmeigė krauju pasruvusias akis. - O aparatas? O žvejybos priemonės? Ką dabar man. Visą ūkį išvežti?.. Miliciją…

Aleksejus nutilo ir susimąstė.

- Urkanas pabėgo, - su nuoskauda pasakė Piotras, linguodamas ant taburetės. - Nutraukė grandinę ir pabėgo… Visi metė, vienas sėdžiu…
- Na palauk… - užjaučiančiai pasakė Liocha. - Nenusimink… Ką nors sumąstysim.. . juk protinga būtybė – turėtų suprasti...

- Neatiduosi?! - iš lauko pusės klausė ta protinga būtybė.

- Paimkim dar po vieną, - krenkštelėjęs pasiūlė Piotras. - Dievai žino, ką jis dar sumanė…

Paėmė. Įsiklausė. Troba stovėjo tvirtai, lauke – nė garselio.

- Gal atsikabino? - su viltimi pašnibždėjo Liocha, tačiau Piotras ryžtingai papurtė neskustą veidą.

Kažkoks vos juntamas čiurlenimas pasiekė Liochos ausį; negi upeliukas kovo pradžioje?! Naktį?.. Liocha sumirksėjo, - ir staiga čiurlenimas žymiai padidino garsą – sušniokštė, suputojo. Abejonių neliko: už namo, gilia griova, nusinešdamas šiukšles ir smulkius akmenis sruvo velniai žino iš kur atsiradęs vanduo. Jis sukunkuliavo kaip susidūręs su kažkokia kliūtimi, o po minutės nunešė ją paskambčiojant nutrūkusiai vielai.

- Tiltelį nunešė… - įsiklausęs ištarė Piotras.

Mėnulio apšviestas kiemas staiga sujudo: plaukė skiedros, lentų nuolaužos. Vanduo kilo sparčiai. Nuo vartelių iki palangės nusidriekė mėnulio takas. Tada vandens lygis iškart šoktelėjo dar pusantro metro – ir du trečdaliai lango atsidūrė po vandeniu. Namas drebėjo, grasinosi nuplaukti.

- Tuoj stiklus išspaus, - paspygčiodamas iš baimės pratarė Aleksejus.
- Šūdą jis ten išspaus - liūdnai ištarė Piotras. - Būtų kuo išspausti!.. Jis taip mane jau ir po žeme pradangindavo…

Sidabru vandeniu plaukė visoks mėšlas – kuolo nuolauža su polietileno skiaute, brezentinė kuprinė, iš kurio viena po kitos išvirto dvi raudikės...

- Tai juk mano kuprinė, - priblokštas išspaudė Liocha. - Ką jis, niekšas, daro!..

Jo balsas užsikirto: lange, nunešęs kuprinę iš akiračio, sušmėkščiojo srauto nuneštas tiltelis su jame įsipainiojusiu skenduolius, nepaprastai panašiu į Piotrą.

- Pfu, šlykštynė! - tikrasis Piotras neišlaikė ir, negalėdamas į tai žiūrėti, atsisuko į krosnį.
- Bent langą uždengti… - kovodamas su šleikštuliu ištarė Liocha ir, nesulaukdamas atsakymo, atsistojo. Prisibrovė iki ant vienos vinies kabančios antklodės, jau buvo betiesiąs ranką, tačiau srovė šastelėjo tą marmalynę ir Liocha atsidūrė tiesiai prieš lavoną. Netikėtai skenduolis pramerkė baisias akis ir kreivai prasižiojęs iš visų jėgų kumščiu smogė į stiklą. Aleksejus taip ir nesuprato, kas išleido tą baisų klyksmą – skenduolis už lango ar jis pats. Kaip papuola mostiguodamas atbulas perlėkė per visą trobą ir nugara prisiklijavo prie sienos greta krosnies.

... Pro sveikus ir nepaliestus lango stiklus švietė mėnulis. Tvano – tarsi nebūta. Beprasmiškai spoksodamas į aptirpusią žvakę and taburetės susikūprinęs sėdėjo Piotras. Netvirtai žingsniuodamas Liocha prisiartino prie stalo ir, per stebuklą nieko nenuvertęs, į save susivertė stiklinę pirmojo varymo.

- O nežinai, kas galėjo jam tą koją nusukti? - pasiteiravo, atgaudamas balsą.

Piotras ilgai tylėjo. Galiausiai ištarė:
- Taigi bet kuris galėjo! Čia už griovos žmonės tokie: vos žioptelėsi… Šakes štai tiesiog iš kiemo nudžiovė – net Urkanas nepajuto…
- Na, nei gėdos, nei sąžinės pas žmones! - sprogo Liocha. - Nusuko – ir ramiai sau miega! O čia per jį...

Jis nutilo ir saugodamasis pažvelgė pro langą. Mažasis žaliasis ateivis paniuręs stovėjo prie žiemai nurengto šiltnamio. Matyt apmąstydamas sekantį savo ėjimą.

- Kaip jis ten? - paniuręs pasidomėjo Piotras.
- Stovi, - pranešė Liocha. - Dabar į malkinę nuėjo… Po malkas knisasi… Nesupratau! Jis ką – daržinę nori padegti?..
- Eik jau tu! - išsigandęs šūktelėjo Piotras ir akimirksniu atsidūrė šalia.

Ateivis su nedideliu glėbių plonų pagalių ank plonų kojų žingsniavo link daržinės. Numetė malkas prie durų ir apsisuko, žybtelėdamas akių burbulais:
- Neatiduosi?
- Juk tikrai supleškins! - aiktelėjo Piotras. - Duodu akį išdurti, - supleškins.

Jis puolė į kampą, kur kyšojo samčio rankena. Pagriebė ir prie durų, tačiau ant kelio atsistojo Liocha:
- Tu kur? Juk pats sakei: regimybė…
- O jei staiga ir ne?! Bet malkos tai tikros!

Tuo tarpu iš lauko atsklido liepsnų traškėjimas, sparčiai perėjęs į ūžesį. Troboje ėmė šokčioti raudoni atšvaistai…

- Padegė! … su trenksmu numesdamas rankeną iškvėpė Piotras. - Nejaugi iš tikro, a? O juk mano aparatas daržinėje… Ir žvejybos reikmenys, ir visa kita…

Liocha prisiglaudė prie stiklo:
- Velniai jį žino… - abejodamas tarstelėjo. - Labai jau sklandžiai įsidegė… Benzinu lyg ir neliejo…

Tankiai kvėpuodamas Piotras susmuko ant taburetės. Liepsnojančioje daržinėje kažkas kurtinančiai aiktelėjo. Stogas išsipūtė. Karščio stulpas, pilnas auksinių kibirkščių, iškilo vos ne iki mėnulio.

- Broga… - liūdnai sukiodamas apžėlusius skruostus sumurmėjo Piotras. - Gal iš tiesų atiduoti?..

Liocha krūptelėjo ir iš lėto pasisuko į jį:
- Ką?.. - vis dar nedrįsdamas patikėti paklausė jis. - tai vis tik tu?!

Piotras pašoko nuo taburetės:
- O tai tegu vištidės neatidarinėja! - piktai sušuko. - Einu – stovi! Tiesiog lauko pakraštyje stovi. Durelės praviros, ir niekur nieko nėra. O aš su instrumentų krepšiu… Negi aš durnesnis už garvežį?! Parėmiau iš šono kalade, kad nevirstų, na ir …
- Palauk! - priblokštas prabilo Liocha. - O kaip gi tu?… Juk laikraščiuose rašo, kad prie prieiti neįmanoma, prie tų lėkščių… Siaubą žmonėms įvaro!
- O galvoji, kad ne?! - išpiltas raudonio rėkė Piotras. - Vos nenumiriau, kol atsukinėjau!..

- Ati-duok mano nusi-lei-dimo ko-ją-ą! – su buku atkaklumu kartojo ateivis. - Atiduos! - paskubomis šūktelėjo Liocha. - Tu tik biškį palauk, nedaryk nieko!
- O ko tu svetimą gerą mėtai? - atšlijęs perklausė Piotras.
- Tu ką, jau visai kvaištelėjai? - savo ruožtu ant jo užsipuolė Liocha. - Jis gi nuo tavęs neatstos! Kol tavęs tiesiai iš čia į durnyną neišveš…
- Ir nesunkiai… - sutiko Piotras.
- Na tai atiduok jam!

Piotras krenkštelėjo, jo neskustas veidas persikreipė:
- Gaila. Ar už dyką aš tiek kančių patyriau…

Liochą pribloškė:
- O aš? - šnabždėdamas pradėjo jis artėdamas prie atatupstu besitraukiančio Piotro. - Dėl ko aš nuo jo kenčiu, žalty tu nepraustas!
- Tu ką? Tu ką? - tebesitraukdamas šūkčiojo Piotras. - Aš tave ką, jėga čia tempiau?!
- Rodyk! - pareikalavo Liocha.
- Ką rodyti? Ką tau parodyti?!
- Koją rodyk!

Vis apsidairydamas Piotras nupėdino prie aplūžusios dvivietės lovos kampe ir, atvertęs plunksninį čiužinį, iš po jo ištraukė matinį vamzdį su išlinkusia rankena.

- Tik, girdi, į rankas neduosiu, - perspėjo, žvelgdamas iš padilbų. - Žiūrėt – žiūrėk, bet rankų netiesk!
- Na ir kam tau ji?
- Kaip tai kam? - Piotras net įsižeidė. - Ji gi teleskopinė! Žiūrėk!

Neįtikėtinai vikriai jis prispaudė rankeną ir ją pasukęs trimis trakštelėjimais koją padvigubino. Tada paketurgubino. Dabar nusileidimo koja nusitęsė per visą trobą – nuo lovos iki krosnies.

- Ištįsta per 12 m! - springdamas džiūgavo jis. - Ir svarbiausia lengva, rupūžė! Ir nesilanksto! Prikabinus samtį pusantro metro ant pusantro – oi kiek lervų išplautum! 70 kapeikų už dėžutę!..

Liocha apsidairė. Lange šmėkščiojo ateivis: šokčiojo, tiesė kaklą, braukė per stiklą varlės letenomis.

- Kokias dar lervas?! - užriko Liocha. - Kokias lervas?! Jis per savaitę tave iki grabo davarys!

Pamatęs ateivį, Piotras susigrizbo ir galvą įtraukęs į pečius koją paskubomis gražino į pradinę būseną. - Klausyk, - pasakė Liocha. - O jei taip: tu jam atiduoti šį daiktelį… Na, ne, tu paklausyk iki galo! Aš tau fabrike tokią pat sulipdysiu… Iš duraliuminio. Na?

Piotras sustingo tebelaikydamas vamzdį. Jį kankino abejonės:
- Links…
- Aišku, links… - patvirtino Liocha. - Užtat tavęs galva žemyn niekas nestatys, kvaila tavo galva!

Piotras iš lėto prisėdo ant lovos krašto; veidas neviltyje - vamzdis ant kelių.

- Nusigersi taip iki baltosios karštinės, - spaudė Liocha.

Piotras pamykė, svyruodamas.

- Prapulsi! Vienas gi likai! Boba – išėjo! Urkanas – net ir tas gyvulys kvailas! Ir tas...

Piotras pakėlė kančios išvargintą veidą:
- Neapgausi?
- Tu dėl ko? - paskubėjo Liocha.
- Kad sulipdysi… iš duraliuminio… tokią pat…
- Kad kiaurai žemę prasmegčiau!

Piotras atsistojo, sutraškėdamas sąnariais, bet staiga vėl atsisėdo. Jo pečiai nusviro.

- Einu, duris atidarysiu! - pagrasino Liocha. - Tada ne su manimi, o su juo kalbėsiesi!

Piotras surėkė, rovė iš vietos ir sunkiai šlepsėdamas patraukė link durų. Atidarė spyriu ir dingo prieangyje. Tarkštelėjo sklandis ir kažkas bumbtelėjo į sniegą.
- Imk, pasprink! Skūpuolis!

Vėl žvangtelėjo skląstis; ir Piotras tarsi išprotėjusiomis akimis išdygo prie slenksčio. Pasvyruodamas nuėjo prie taburetės. Atsisėdo. Tada sudejavo ir visa jėga trinktelėjo per stalviršį. Šoktelėjo viskas – stiklainis, žvakė, stiklinės. Grieždamas dantimis padėjo galvą ant rankų.

Liocha karštligiškai patrynė lango stiklą. Mėnulio apšviestame kieme mažasis ateivis pakėlė nusileidimo koją ir kruopščiai nuvalęs varlės letenomis nunešė pro neliestą daržinę prie vartelių.

Varteliai užsivėrė trinktelėdama surūdijusia skląstimi. Piotras prie stalo atplėšė galvą nuo kumščių:
- Girdi... - ištarė skausmingai. - Tik tu šitai… Žiūrėk, neapgauk! Pažadėjai sulipdyti – tai sulipdyk!.. Ir kad ištįstų… ir kad 12 m.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skiltis
A. Šalinas. Futurija
N. Lebedeva. Sena ferma
A. Smirnovas. Sena legenda
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Kirilas Bulyčiovas. Kita laukymė
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
A. Čumanovas. Apie formas ir formules
A. Romanovas. Darbas ne žmogaus jėgoms
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Sergejus Lykovas. Ilgas kelias namo
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
S. Lemas. Soliaris
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis