Marius Kuitniauskas

 Obels šakose apsigyveno kažkas.
 Jis/ji buvo juodas ir gudrus.
 Nė karto nemačiau,
 Bet jaučiau, kaip jis/ji
 Neša grūdus…

 Krentu…
 Atsimerkiu. Užsimerkiu…
 Ausyse švilpia vėjai –
 Nieko nesuprantu…

 Kylu…
 Išsitempęs kaip kariamas šuo,
 Plačiai atmerktomis akimis
 Ir ekstazės klyksmo
 Likučiais lūpose.
 Kylu…

 Kažkas mane neša
 Ant savo stiprių sparnų;
 Leidžia kristi ir
 Vėl sugauna.

 Aš gyvas ir laisvas…

 Tyliai tyliai naktimis šnara
 Pavargusios obels šakos –
 Linksta nuo jo/jos svorio.
 Tikiuosi, kad pavasarį
 Ji pražils…

 Kažkas naktimis mane
 Nutupdo į obels šaką
 Ir aš giedu, giedu…

 1998 02 08


 Stovi kažkur
 Pasvirusios ausys –
 Klauso kiekvieno
 Varnos kranktelėjimo,
 Bet negirdi,
 Kaip sakoma:
 ’’Pasitrauk, aš
 Einu tiesiai…’’
 Siurrealistinė
 Žiurkė su
 Dali barzda
 (nuotraukose
 jis vaizduojamas
 be barzdos
 ir su skrybėle)
 Pergrauš
 Virves – jos
 Per smarkiai
 Užveržė mano
 Rankas ir kojas…
 …O ausys tebestovi
 Lyg Velykų
 Salų didžiosios
 Nosys ir
 Nė nemano
 Išgirsti, kaip
 Joms sakau :
 ’’Iškaskite man
 Kuo gilesnę duobę,
 O ant kapo
 Akmenimis išdėliokite
 Svastiką…

 1997 10 24


 Vairuoti buvo
 Uždrausta –
 Gali suvažinėti
 Šventą ežį,
 O tuo pačiu
 Praduti savo
 Subinės padangas...
 Lova...
 Girgždanti lova...
 Atneškit mano
 Kalėjimą –
 Aš tuoj pat
 Jį apsivilksiu!..
 Gerti nebuvo
 Uždrausta –
 Tik šlapintis
 Nebuvo kur...


 1997 11 02


Ypač trumpos eilės
Prisiminimai iš brandžios vaikystės
Dorotė Parker. Nieko tokio aš nedariau
Juozas Tysliava. Verkiau, kaip vaikas
C. Lewis. Didžiosios skyrybos
Tukaramas. Gimęs šudra
Skaitinių, poezijos ir fantastikos puslapis
Vartiklis