|
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Praeityje buvęs astronautas iš astronautų giminės, o dabar tiesiog sėkmės ieškotojas Aleksejus Kononovas tarsi atsitrenkė į nematomą sieną. Praeities sūkuriai ir ateities svajonės susikirto viename taške. Kur gęsta troškimai, o gyvenimas įprastu jo supratimu blanksta, susidūręs su beprotybės bedugne. Jo reideris kelias valandas prie nedidelės planetos. Jos egzistavimą patvirtino tik gandų nuotrupos ir aiškūs išsigalvojimai, paplitę nepriklausomų teritorijų purvinuose užeigose. Čia, Galaktikos užkaboriuose, apie Aukso miestą tolimoje planetoje galėjo papasakoti bet kuris, nuo beūsio jauniklio iki sukriošusio senioko. Slaptas troškimas ir aistringas visų pašėlusių galvažudžių, skrodžiančių parsekus po Linksmuoju Rodžeriu*), siekis. Už žvaigždėlapį su koordinatėmis Liochai teko pakloti visą paskutinio reido laimikį ir dar pridurti 20 g
osmio. Nuvertęs purviną stiklinę su neaiškios spalvos gėrimu, seniokas ilgai rankose vartė sidabriškai žydros
spalvos plokštelę, bandydamas dantimis patikrinti jos autentiškumą. Stebėdamas jo pastangas, Liocha
nevalingai nusišaipė: Pasikreipęs nepatenkintai, seniokas įsikišo plokštelę už žando. Skvarbiu žvilgsniu perskrodęs purvino baro prieblandą, skubiai iš kažkur iš užančio ištraukė sutriušusią pergamento skiautę. Įbrukęs ją Liochai į delną, staigiai pakilo nuo stalo. - Neskubėk, gerbiamasis! Bandydamas sulaikyti senioką, Aleksejus sugriebė jį už rankos. Vietoje sudribusio kūno pirštai netikėtai palietė plieninius raumenis. Įsitempęs seniokas pasuko galvą. Išblukusios akys plykstelėjo liepsna. Tarsi kas būtų pajudinęs pelenais pasidengusias anglis, į paviršių išleisdamas karštus liepsnos liežuvius. - Nesirūpink, grynuolis, - paniekinamai prakošė seniokas, - pats piešiau. Tik žiūrėk, nepasigailėk. Seniokas nuėjo nuo stalo, ir jo figūra pranyko apdriskusių besilinksminančių minioje. - Nepasigailėsiu, - sušnabždėjo Aleksejus. Atsargiai išskeidęs pergamentą, įsižiūrėjo į painų koordinačių linijų raizginį. Sektorius buvo nežinomas. Sprendžiant pagal pradines koordinates, kažkur už Didžiojo Magelano debesies. Mažai ištirtas rajonas, turintis prastą reputaciją. Atsargiai suvyniojęs, savadarbį žvaigždėlapį paslėpė vidinėje kišenėje ant krūtinės. Liečiamas pergamentas atrodė keistu. Labiau priminė prastai išdirbtą odą. Prisiminus senioko žvilgsnį, nevalingai šiaušėsi plaukai. Jei sužinotum, kad ji žmogaus, tikriausiai nenustebtum. Po 6 mėnesių ir 2 savaičių reideris iš kosmoso gilumos išnėrė tiksliai nurodytame taške. Išsiropštęs iš kriokameros, Aleksejus su vargais mankštino sustingusį kūną. Greta stenėjo Romka. - Tebūnie prakeikti tie tolimi perėjimai!
Jam gerai kliuvo. Po paskutinių dviejų susidūrimų kūną surinko iš gabalų, visai pakeisdami abi kojas ir vieną ranką. Nepaisant naujausių biomedžiagų, implantai prigijo prastai ir kaskart po tolimo perėjimo primindami apie save. - Niekas tavęs netempė. Galėjai ir likti, - nepatenkintas burbtelėjo Aleksejus. Romka įsižeidęs pasišiaušė. Technikas iš prigimties, jis pats įkalbėjo Aleksejų, kad paimtų į šį žygį. Jam tai buvo šansas pataisyti pašlijusią materialinę padėtį. Liocha sutiko vien tik dėl senos draugystės. - Patikrink variklius, - mestelėjo, sėsdamas į piloto krėslą. Iki tikslo buvo dar pora valandėlių skrydžio. Akies krašteliu stebėdamas lėtai slenkantį Romką, tyliai nusikeikė. Reiderio gyvenimas trumpas. Velnias sugundė jį kilniaširdiškumui. Ramino tik viena. Už tokį užmokestį nerasi nė vieno tokio lygio techniko apie geležį Romka žinojo puikiai su dideliu pliusu. Neseniai pirktas naujutelaitis kreiseris nuskriejo tolimąja orbita. - Atvykom, - sumurmėjo Aleksejus, apžiūrinėdamas planetą ir nevalingai prisimindamas paskutinius senioko žodžius, - Romai, ateik, pažvelk. Sunkiai atklibikščiavęs, Romanas ne be pastangų įsiropštė į aukštą antrojo piloto krėslą. Metęs žvilgsnį
pro panoraminį stiklą, nejučia švilptelėjo: Aleksejus tylėjo, bejėgiškai spausdamas kumščius. Išorinę planetos orbitą tarsi antklodė dengė storas meteoritų sluoksnis. - Kai grįšim, pasmaugsiu senioką! sušnypštė Liocha. Kol Romanas būrė su kateriu, Aleksejus nagrinėjo ateinančius duomenis. Be storo meteoritų sluoksnio
planetą saugojo ir galingi gravitaciniai bei elektromagnetiniai laukai, neabejotinai sustiprinti iš polių..
Liūdnumą nuvydavo tik aiškios paviršiaus nuotraukos. Išniręs iš mitų ir legendų lygmens, Aukso miestas
įgavo visiškai realius bruožus. Milžiniški kvartalai, atskirti plačių prospektų, ir didingi pastatai, papuošti
auksiniais kupolais. Nekantriai trypinėdamas, Aleksejus ragino Romaną. Teko apsišarvuoti kantrybe. Pagaliau Romanas atsiplėšė nuo katerio, valydamasis rankas sutepta skiaute ir įvertindamas apžiūrėdamas padarytą darbą. - Dėl gravitacinio lauko teko padidinti galingumą, prijungus pora varančiųjų variklių. Valdymą padariau jautresnį, tad vairas pradžioje atrodys nervingesniu. Sustiprinau jėgos lauko generatorius. Papildomi judėjimo davikliai priekyje. Jie padės išsisukinėti nuo meteoritų. Dėl stipraus elektromagnetinio lauko ryšis gali nutrūkti. Tad planetoje apkursi ir apaksi. Atidžiai klausydamas, Aleksejus kartais linktelėdavo galva. Siekiant pateisinti išlaidas, teko protingai rizikuoti. Kiek ramino tik skenavimo duomenys, nerodantys protingos gyvybės. Gali net šiandien pasisekti. - Tu, tarp kitko, katerį seniai tikrinai? tiriančiai žvelgė omanas. Jį draskė nekantrumas. Užsisegęs sensorinius daviklius, paskubomis įsiropštė į valdymo kapsulę. Marškiniai ant nugaros sudrėko. Sūrus prakaitas sruvo veidu, grauždamas akis.Įsikibęs į vairą, Aleksejus išdarinėjo tokius piruetus, kokių galėjo pavydėti bet kuris lenktynininkas. Kartais mirtiną kabinos tylą pertraukdavo metalinės dangos girgždėjimas. Smulkūs meteoritai, pramušę jėgos lauką, skrebeno korpusą. Galiausiai jų srautas susilpnėjo; ir krateris smuko į viršutinius atmosferos sluoksnius. Buvo galima truputį atsipalaiduoti. Išniręs pro debesis, nuskriejo virš miesto. Apimtys darė įspūdį. Apsukęs porą ratų, nusileido be problemų. Atsargiai išsiropštęs į lauką, nervingai apsidairė. Mirusio miesto mirtiną tylą trikdė tik karšti sauso vėjo šuorai. Baimės jausmas pamažu skverbėsi į krūtinę, suspausdamas kaklą plieniniais pirštais. Visiško apleidimo fone nebuvo jokios augmenijos. Sutrūkinėjusiame asfalte jokio augalėlio, anei medelio. Tik kai kur sausos negyvos žemės lopinėliai. Krovininis robotas tyliai dūzgė greta. Toldamas nuo katerio, tuščias vežimėlis skambiai šokčiojo per
nelygumus. Kai aptiko auksą, užmiršo bet kokį atsargumą. Šokčiodamas iš susijaudinimo, padėjo robotui krauti į katerį.
Kažkurią akimirką kažkas nepastebimai pasikeitė. Planeta tarytum atgijo. Žemė po kojomis sukruto gyvu kilimu, į paviršių išleisdama bjaurius gliutalus. Aleksejus jautė virpančius eterinius čiuptuvus, jį apsivijusiais žiedais. Stiprus telepatinis smūgis vos neišvertė iš kojų. Sąmonėje šmėkščiojo atskiri fragmentai, susidėliojantys į vientisą vaizdą. Primityvių būtybių gentis, išlikusi nuo pasaulio susikūrimo pradžios. Jos maitinasi mentaline energija. Godžiai ją siurbdamos, išsiurbė iš visų gyvų būtybių. Keliaudamos su kometomis, išplito po visą Visatą. Galinga civilizacija neatsilaikė, žuvusi spaudžiama greitai besiplečiančios kolonijos. Gliutalai išsiurbė viską, paversdamas kadaise klestinčią planetą į saulės išdegintą dykumą. Paskutiniai iš išlikusiųjų suspėjo sukurti meteoritų žiedą, sustiprinę jį galingu gravitaciniu lauku. Tai buvo kalėjimas, kurį aklinai uždarė, o raktus išmetė. Kosminių vėjų išgairinta reiderio siela suvirpėjo. Stipriu smūgiu iš krūtinės išplėšta širdis daužėsi gerklėje. Stingdantis siaubas nubėgo šaltuku per nugarą, ant delnų išsiskirdamas lipniu prakaitu. Kojas pakirto, o bedugnė, į kurią jis pažvelgė, atsispindėjo jame. Tik akli instinktai bei laukinis nepasotinamas alkio jausmas. Aleksejus jautė, kaip sparčiai netenka savo esaties, garantuotai ištirpdamas kolektyvinės sąmonės raizginyje. Tapdamas matrica, saugojo svetimas užmačias, neišsipildžiusius troškimus ir senovines visiems laikams išnykusių civilizacijų žinias. Laiko neliko ir baisiai norėjosi gyventi. Kad neišsklistų kaip tie miriadai pražudytų gyvenimų, krūptelėjo iš visų jėgų. Bandydamas sulaikyti nubėgančias mintis, stipriai atsistūmęs, plačiais šuoliais nubėgo link katerio. Įlėkęs į piloto kabiną, pirštu nuspaudė mygtuką. Planetos paviršių uždengė akinantis sprogimo žybsnis. Šviesa skausmingai plykstelėjo į akis. Atlošęs dangtį, Aleksejus sunkiai išsirito iš valdymo kapsulės. - Tu, ką, proto netekai? suriko apstulbęs Romanas, nesuprasdamas, kas dedasi. Stebėjimo monitoriuje ryškia liepsna baigė degti kateris kartu su klonu, bedvase surogatine kopija, išauginta iš kamieninių Aleksejaus ląstelių ir paklūstančių visoms jo komandoms. - Kam katerį supleškinai? negalėjo suprasti Romanas. Visai naujas buvo. O ir surogato gaila. Sulaikęs kvėpavimą, atsargiai įsiklausė į savo jutimus. Dar truputis ir būtų visiškai išsisklaidęs. Bedugnė, į kurią pažvelgė, visiems laikams liko jame. Nauja esatis baugino. Viduje plėtėsi milžiniškas rutulys, apraizgytas jėga ir galia. Virpėdamas iš jaudulio, Aleksejus atsargiai prisilietė prie jo. Pasaulio sandaros paslaptys, senovinės senai mirusių civilizacijų žinios ir paslaptys viliojo, traukdamos į bedugnę. *) Linksmasis Rodžeris - juoda piratų vėliava su kaukole ir sukryžiuotais kaulai. Žr. daugiau >>>> Papildomi skaitiniai: | |
