Candle with rose

Viduramžių prabudimai

IV dalis. Dievo žodis Rytų Europoje:
JANAS HUSAS IR JERONIMAS PRAGIŠKIS

Tęsinys. Skaitykite šios istorijos pradžią

    Candle with rose

Jano Huso mirtis

Kitame laiške vienam dvasininkui Janas Husas rašė: "Tegu tavo protą užpildo Dievo šlovė ir sielų gelbėjimas, o ne pajamos ir turtas. Saugokis, kad tavo namai nebūtų išpuošti daugiau nei tavo siela, labiau už viską rūpinkis dvasinės tvirtovės statyba <…>".

Kelyje Husas sutikdavo daug prijaučiančiųjų. Žmonių minios sveikino jį, o kai kuriuose miestuose valdžios įgalioti asmenys lydėjo jį gatvėmis. Nors imperatorius ir popiežius žadėjo laisvę Romoje, tačiau Husas buvo suimtas ir įkalintas. Tai sukėlė visos Bohemijos nepasitenkinimą. Čekų kunigaikščiai siuntė protestų raštus į Romą. Husas, išsekintas ir sergantis karštine, buvo atvestas į bažnyčios hierarchų susirinkimą. Surakintas grandinėmis jis stovėjo prieš imperatorių, kurio žodis ir garbė buvo Huso saugumo garantas.

Kai Janui Husui buvo pasiūlyta atsisakyti eretiškų pažiūrų arba mirti, jis pasirinko kankinio mirtį. Dievo malonė jį palaikė. Visas kankinimų dienas, praleistas iki nuosprendžio įvykdymo, dangiška ramybė buvo pripildžiusi jo dvasią. Vienam draugui Husas rašė: "Rašau šį laišką kalėjime, surakinta grandine ranka, laukdamas rytojaus mirties nuosprendžio paskelbimo. <…> Kai Jėzaus Kristaus dėka mes vėl susitiksime šventoje taikos tėvynėje, tu sužinosi, kaip gailestingas Dievas man padėjo ir kaip nuolat stiprino mane, kai susidurdavau su pagundymais ir teismais". Tamsioje kalėjimo vienutėje jis matė tikro tikėjimo triumfą. Dar būdamas Prahoje kartą jis sapnavo, kad popiežius ir jo vyskupai nutrynė Kristaus atvaizdą, kurį jis įsakė nupiešti ant Prahos koplyčios sienų. Tas sapnas jį labai nuliūdino, tačiau kitą naktį sapne pamatė, kaip daugelis dailininkų nutrinto Kristaus atvaizdo vietoje dar labiau užsidegę ir dar ryškesnėmis spalvomis vėl tapė. Papasakojęs tokį sapną reformatorius pasakė: "Esu įsitikinęs, kad Kristaus paveikslas niekada nebus ištrintas. Jie nori sunaikinti, tačiau Jis vėl bus atkurtas visų širdyse kur kas geresnių pamokslininkų nei aš".

Husui buvo pasiūlyta pasakyti savo galutinį apsisprendimą, bet jis antrą kartą atsisakė išsižadėti to, kuo tikėjo. Buvo paskelbtas mirties nuosprendis ir prasidėjo pažeminimo ceremonija. Vyskupai aprengė jį šventais bažnytiniais rūbais, tada Husas prabilo: "Mūsų Viešpats Jėzus Kristus irgi buvo aprengtas šviesiu drabužiu, kai Erodas įsakė nuvesti Jį pas Pilotą". Kai Husui dar kartą pasiūlė išsižadėti Jėzaus, jis atsakė: "Kaip aš galėsiu pažvelgti į dangų? Kaip galėsiu žiūrėti į akis žmonėms, kuriems pamokslavau tyrą Evangeliją? Ne, aš branginu išgelbėjimą labiau, nei šį vargšą kūną, šiandien pasmerktą mirti". Tada jo rūbai buvo suplėšyti, ir kiekvienas vyskupas, paėmęs drabužio skiautę, prakeikė pasmerktąjį. Ant galvos jam uždėjo piramidės formos popierinę mitrą, ant kurios buvo nupieštos demonų figūros. Prelatai ištarė: "Dabar mes atiduodame tavo sielą velniui". Bet Husas atsakė: "O aš atiduodu savo dvasią į Tavo, Viešpatie Jėzau, rankas, nes Tu išpirkai mane".

Husas buvo atiduotas pasaulietinei valdžiai—jį nuvedė į bausmės vietą. Paskui jį sekė milžiniška žmonių minia: šimtai ginkluotų kareivių, dvasininkų ir vyskupų, Konstancos gyventojų. Kai Husą pririšo prie stulpo, ir viskas buvo paruošta laužui, kankiniui dar kartą pasiūlė išsižadėti savo paklydimų ir taip išsigelbėti. "Kokių paklydimų aš turiu išsižadėti?—paklausė Husas.—Nejaučiu jokios kaltės. Dievas liudininkas, kad viskas, ką rašiau ar pamokslavau, turėjo vieną tikslą—išgelbėti sielas iš nuodėmės ir amžinos pražūties. Todėl su dar didesniu džiaugsmu esu pasiruošęs krauju užantspauduoti tą tiesą, apie kurią rašiau ir pamokslavau". Kai laužo ugnis įsiliepsnojo, Husas ėmė giedoti populiarią viduramžių bažnyčios giesmę "Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk manęs". Net Huso priešai buvo sukrėsti didvyriškos jo mirties. Vienas amžininkas, uolus popiežiaus šalininkas, aprašydamas Huso ir Jeronimo kankinių mirtis, pasakė: "Jie vyriškai sutiko savo paskutinę valandą. Jie paruošė save laužui taip, tarsi ruoštųsi vestuvių pokyliui. Jie nešaukė iš skausmo. Lauže užgiedojo psalmes, ir net ugnis neįstengė nutraukti jų giedojimo". Huso pelenai buvo išberti į Reiną, kuris nuplukdė juos į vandenyną. Tačiau balsas, liudijęs Konstancos rūmuose, kaip aidas nuskambėjo po visą Europą. Huso tikėjimo ir tvirtybės pavyzdys ne vieną įkvėpė likti ištikimiems Tiesai net ir kankinimų bei mirties akistatoje.

Jeronimas Pragiškis

Netrukus Konstancoje buvo pastatytas dar vienas kankinimų stulpas. Dar vieno kankinio kraujas turėjo liudyti Tiesą. Jeronimas, prieš atsisveikindamas su išvykstančiu į Romą Husu, ragino šį būti vyrišku ir tvirtu, žadėdamas pavojaus atveju ateiti jam į pagalbą. Išgirdęs apie reformatoriaus suėmimą, Jeronimas iškart, be jokių apsauginių raštų, lydimas tik vieno draugo, leidosi į kelionę. Atvykęs suprato, jog negalės Huso išlaisvinti, todėl pabėgo iš miesto. Tačiau pakeliui į namus buvo sugautas, surakintas grandinėmis ir būrio kareivių pristatytas į Konstancą. Kai teko gintis pirmą kartą bažnyčios hierarchų akivaizdoje, buvo sutiktas šauksmais: "Ant laužo jį, ant laužo!". Kelis mėnesius kalinamas baisiose sąlygose Jeronimas susirgo, ir priešininkai, baimindamiesi, kad mirtis išplėš iš jų rankų, ėmė švelniau su juo elgtis. Vis dėlto Jeronimas kalėjo beveik metus.

Huso mirtis popiežiaus pasekėjams neatnešė geidžiamų rezultatų. Priešingai, apsauginių raštų pažeidimas sukėlė nepasitenkinimo audrą visuomenėje, ir Konstancos susirinkimas nutarė, jog užuot sudeginę Jeronimą, geriau priversti jį išsižadėti tikėjimo. Nusilpęs nuo ligos, iškankintas, draskomas abejonių, atskirtas nuo artimiausių draugų ir išgąsdintas mirties Jeronimas nusprendė nusileisti susirinkimui. Jis prisiekė laikytis katalikiško tikėjimo ir pripažino Romos nutarimus, smerkiančius Viklifo ir Huso mokymus, teisingus. Taip Jeronimas tikėjosi nutildyti sąžinės balsą ir išvengti baisaus likimo. Tačiau likęs vienas kalėjimo vienutėje aiškiai suvokė, ką padarė. Kaip rašė vėliau, jis mąstė apie Huso tvirtybę bei ištikimybę ir lygino tai su savo Tiesos išsižadėjimu. Jis mąstė apie savo dangiškąjį Mokytoją, kuriam pasižadėjo tarnauti ir kuris dėl jo iškentė kryžiaus mirtį. Jeronimas suprato, jog jam teks dar daug ko atsižadėti, kad visiškai susitaikytų su Roma. Pasirinktas kelias jį galėjo nuvesti tik į visišką atkritimą. Todėl Jeronimas tvirtai nusprendė: tam, kad išvengtų trumpalaikių kankinimų, jis niekada neišsižadės savo Viešpaties.

Jis vėl buvo nuvestas į susirinkimą. Bažnytinio teismo nepatenkino jo nuolankumas. Tik absoliučiai išsižadėdamas Kristaus Jeronimas galėjo išgelbėti savo gyvybę. Bet jis ryžosi atvirai išpažinti savo tikėjimą ir sekti savo bendražygio pėdomis net iki mirties ant laužo. Jis paneigė ankstesnį išsižadėjimą, ir kaip pasmerktasis mirti reikalavo leisti jam gintis. "340 dienų jūs laikėte mane baisiame kalėjime, kur aš praradau viską ir gyvenau purve, vėliau atvedėte čia ir atsisakote mane išklausyti? Jei jūs išties norite būti išmintingi ir tapti pasaulio šviesa, tai žiūrėkite, kad nenusidėtumėte prieš teisingumą. Aš tik vargšas mirtingasis; mano gyvenimas nelabai reikšmingas. Ir jei aš įspėju jus, kad jūsų nuosprendis neteisingas, darau tai daugiau dėl jūsų, nei dėl savęs".

Pagaliau Jeronimo prašymas buvo patenkintas. Savo teisėjų akivaizdoje jis atsiklaupė ir meldėsi, kad Šventoji Dvasia nukreiptų jo mintis ir žodžius, jog jis neištartų nė žodžio prieš Tiesą ar savo Mokytoją. Tą dieną išsipildė Dievo pažadas, duotas pirmiesiems mokiniams: "Jūs būsite dėl manęs vedžiojami pas valdytojus ir karalius. <…> nesirūpinkite, kaip arba ką kalbėsite; nes tą valandą jums bus duota, ką jūs turite sakyti. Nes ne jūs kalbėsite, bet jūsų Tėvo Dvasia kalbės jumyse" (Mt 10, 18-20).

Jeronimo žodžiai priešams sukėlė nuostabą ir pasigėrėjimą. Metus jis kalėjo rūsyje, kur neturėjo jokios galimybės skaityti ir net matyti, bei kentė didžiulius kūno skausmus. Vis dėlto su galinga jėga ir užtikrintumu jis išdėstė savo argumentus, lyg visą tą laiką būtų lavinęsis ir ruošęsis. Jeronimas, puikiai žinojęs bažnyčios istoriją, atkreipė dėmesį į begalę šventų žmonių, kuriuos kadaise nuteisė neteisingi teisėjai. Jis teigė, jog beveik kiekvienoje kartoje buvo tokių žmonių, kurie, siekdami gerovės savo laikmečio tautai, buvo paniekinti ir persekiojami, o vėliau susilaukdavo pagarbos. Net pats Kristus neteisingo teisėjo buvo nuteistas kaip nusikaltėlis. Jeronimas pareiškė, kad Husas buvo visiškai nekaltas. "Aš pažinojau jį nuo vaikystės. Jis buvo nuostabus žmogus, teisingas ir šventas. <…> Jei kalbėsime apie mane, esu pasirengęs mirti. Iškęsiu kančias, kurias man paruošė priešai ir melagingi liudytojai, turėsiantys atsiskaityti už šmeižtą prieš Dievą, kurio niekas neapgaus. Jūs nuteisėte Viklifą ir Husą ne todėl, kad jie suteršė bažnyčios mokymą, o todėl, jog jie atskleidė gėdingus dvasininkijos darbus: prabangą, godumą, išdidumą ir kitas ydas. Viskas, ką jie skelbė, yra nepaneigiama, ir aš tam pritariu".

Jeronimo kalba buvo nutraukta. Vyskupai, drebėdami iš įtūžio, šaukė: "Argi mums reikalingi dar kokie nors įrodymai? Savo akimis regime užkietėjusį eretiką". Pilnas romumo Jeronimas sušuko: "Negi manote, jog bijau mirties?! Metus laikėte mane kalėjime, baisesniame už pačią mirtį. Elgėtės su manimi blogiau nei su turku, žydu ar pagonimi. Visgi aš nesiskundžiu, nes skundai žemina žmogų, turintį širdį ir sielą, nors negaliu nesistebėti tokiu barbarišku elgesiu su krikščionimi". Vėl kilo nepasitenkinimo banga, ir Jeronimą kaipmat išvedė. Tačiau tarp posėdžiaujančių atsirado ir tokių, kuriems Jeronimo žodžiai padarė neišdildomą įspūdį, ir šie panoro jį išgelbėti. Jeronimą ėmė lankyti žymūs bažnyčios hierarchai, ragindami nors truputį nusileisti. Jam buvo pasiūlytos didelės perspektyvos, jeigu atsisakys priešintis Romai. Tokiems Jeronimas pareiškė: "Įrodykite, remdamiesi Šventuoju Raštu, kad aš klystu, tada išsižadėsiu visko, ką kalbu".

Mirties nuosprendis Jeronimui Pragiškiui

"Šventasis Raštas,—sušuko vienas inkvizitorių,—kalba pats už save, tačiau kas gali jį suprasti, jei bažnyčia jo neišaiškins". "Argi žmonių priesakai labiau patikimi nei mūsų Gelbėtojo Evangelija?"—paklausė Jeronimas.—"Paulius neragino tų, kuriems rašė, klausyti žmonių priesakų, bet sakė: 'Tyrinėkite Raštus'". Inkvizitorius sušuko: "Eretikas. Gailiuosi, kad tiek ilgai tave klausinėjau. Matau, jog esi apsėstas".

Greitai buvo priimtas mirties nuosprendis, ir Jeronimą nuvedė į tą vietą, kur buvo sudegintas Husas. Vedamas Jeronimas giedojo, o jo veidas švytėjo ramybe ir džiaugsmu. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į Kristų, ir mirties baimė visiškai jo nepalietė. Kai budelis norėjo uždegti ugnį, Jeronimas jam sušuko: "Eikš drąsiai čia. Uždek ugnį man matant. Jeigu aš bijočiau, manęs čia nebūtų". Iš visų pusių apimtas liepsnos, paskutinį kartą jis meldėsi: "Viešpatie, visagalis Tėve! Pasigailėk manęs ir atleisk mano nuodėmes, nes Tu žinai, kad aš visada mylėjau Tavo tiesą." Jeronimo pelenai, kaip ir Huso, buvo išberti į Reiną. Taip žuvo pirmieji Dievo šviesos nešėjai Bohemijoje. Huso egzekucija sukėlė nepasitenkinimo ir baimės audrą Bohemijoje. Visa tauta suvokė, jog jis krito kaip katalikų dvasininkijos pykčio ir imperatoriaus išdavystės auka. Bažnytinis susirinkimas, nuteisęs jį, buvo kaltinamas žmogžudyste. Kaip niekad anksčiau jo mokymas susilaukė didelio dėmesio. Popiežiaus nurodymu Huso įkvėpėjo—Viklifo darbai buvo deginami, tačiau išlikę egzemplioriai buvo traukiami iš slėptuvių. Žmonės studijavo juos kartu su Biblija.

Maždaug tuo pat metu prasidėjo ir ginkluota čekų husitų kova, kurios metu siekta politinės krašto nepriklausomybės nuo Šv. Romos imperijos ir religinės nepriklausomybės nuo Romos popiežiaus. Husitai tikėjo Dievo pagalba ir savo veiksmų teisingumu. Popiežius paskelbė du kryžiaus žygius prieš husitus. Visose katalikiškose Europos valstybėse imta mobilizuoti pajėgas ir lėšas. Žygių dalyviams—kryžiuočiams buvo pažadėtas visiškas pačių šlykščiausių nuodėmių atleidimas. Žuvusiems žygiuose žadėtas didelis atlygis danguje, o likusiems gyviems—kariniai laipsniai. Dėl sunkiai paaiškinamų priežasčių (kryžiuočių buvo kelis kartus daugiau, be to, jie buvo kariai profesionalai) popiežiaus karinės užmačios patyrė krachą. Tada popiežija ėmėsi suktos diplomatijos. Buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią Bohemija iš dalies gavo sąžinės laisvę, nors iš tiesų Roma ir toliau ją kontroliavo. Čekai iškėlė keturias būtinas taikos sudarymo sąlygas: Biblijos pamokslavimo laisvė; visos bažnyčios teisė dalyvauti Viešpaties vakarienėje ir pamaldos gimtąja kalba; dvasininkijos nušalinimas nuo pasaulietinių ir politinių reikalų; dvasininkijos pavaldumas pasaulietiniams teismams. Popiežija sutiko su šiomis sąlygomis, tik pasiliko sau teisę jas aiškinti. Imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, išdavęs Husą ir Jeronimą, tapo Bohemijos karaliumi. Soste išsėdėjęs tik metus, jis mirė, palikdamas šalį ant pilietinio karo slenksčio.

Ištikimi Evangelijos tiesoms čekai net didžiausių persekiojimų metu turėjo vilties, kad užtekės rytmečio aušra. Jų daliai teko sunkus metas, tačiau jie prisiminė žodžius, pasakytus Huso, o vėliau pakartotus Jeronimo, kad turi praeiti šimtmetis, kol patekės skaisti saulė. Išties iki Reformacijos buvo likę lygiai šimtas metų…

Pabaiga:
Skaitykite Jano Huso ir Jeromimo Pragiškio istorijos pradžią...
Skaitykite 'Viduramžių prabudimų' pradžią...

Parengė DEIMANTAS KARVELIS

Bonaventūras
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Viduramžių prabudimai. Valdensai
Viduramžių prabudimai. Katarai
Viduramžių prabudimai. Viklifas
Šventasis Raštas viduramžiais
Kumrano ritinių paslaptis
Džonas Veslis, XVIII a. Anglija
Džirolamas Savonarola— eretikas iš San-Marko
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Apie Šv.Trejybės paieškas
Lesteris Samralas. Žmogus
Susitikimo palapinė
Apsinuoginę kvakeriai
Susanos istorija
Milano ediktas
Biblijos skiltis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Vartiklis